Neseniai knygynuose pasirodė knyga “Gyvenimo link: Lenos Lolišvili fenomenas”. Tiek apie šią knygą, tiek apie pačią Leną Lolišvili yra pareikšta gausybė nuomonių. Dar kartą pažvelgti į Lenos Lolišvili veiklą ir pakomentuoti šią knygą krikščioniškos doktrinos požiūriu buvo paprašytas psichologas, religijos studijų magistras, naujojo religingumo ekspertas pranciškonas Arūnas Peškaitis.
Žinau, kad perskaitei knygą apie Lolišvili, - ar pasikeitė tavo požiūris į šios moters veiklą?
Iš tiesų knyga pakoregavo požiūrį. Susidariau įspūdį, kad ta moteris tikrai nuoširdžiai tiki visais tais regėjimais, išgyvenimais, pranašystėmis, kurias jai sako balsas, jos priskiriamas Dievui. Įspūdis toks, kad jos galvoje ir širdyje yra nuoširdi maišalynė. Lolišvili auginta tradicinės stačiatikybės aplinkoje Gruzijoje, tačiau ji nėra sau išgryninusi aiškaus tikėjimo turinio. Iš knygos tekstų pakankamai aišku, kad ji nėra suvokusi ir savo santykio su Kristumi. Lena knygoje nuolat abstrakčiai mini Bibliją, tačiau praktiškai niekada jos necituoja ir neapeliuoja į konkrečius Biblijos mokymus, labai daug kartų kartoja žodį “Dievas”. Tačiau tas “Dievas”, apie kurį kalba, labai panašus į šiandien naujajame religingume populiarią individualistinę dievybę, kuri duoda instrukcijas, teikia energiją. Santykis su Dievu perkeliamas į labai juslišką lygmenį, kartu jis yra labai psichologizuojamas ir atsiranda didelės manipuliavimo tokiu santykio išgyvenimu galimybės.
Tikrai neatmetu galimybės, kad Lena Lolišvili yra labai jautri subtiliems dalykams, kurių neužfiksuoja kiti, mažiau sensityvūs žmonės. Toks jautrumas yra žinomas fenomenas ir jis dažnai būdingas žmonėms, kurie dėl kokių nors priežasčių yra patyrę aplinkinių atstūmimą. Kiek suprantu, vaikystėje Lena labai stipriai išgyveno vienišumą ir atstumtumą. Galbūt ji yra apdovanota ir kitomis Dievo dovanomis. Deja, savo jautrumą, manau, Lena panaudoja savęs sureikšminimui. Jai gerokai padeda ir gerbėjai. Jos žodžiuose galima justi didžiulę aroganciją, kuri paprastai būdinga nebrandžiai asmenybei, patekusiai į dėmesio centrą. Tiesa, jos vaikišką egocentrizmą knygos sudarytoja bando netgi išaukštinti, apeliuodama į tai, kad Lolišvili esą turi vaikišką širdį, yra labai naivi ir nuoširdi. Biblijoje iš tiesų sakoma - būkite kaip vaikai, tačiau apaštalų laiškuose apstu perspėjimų - tikėjimu būkite brandūs, o vaikišką spontaniškumą išlaikykite širdyje. Deja, Lenos atveju veikiau galima kalbėti apie naivų egocentrizmą ir akivaizdžius brandos trūkumus. Tai visiškai kas kita nei tas naivumas ir tyrumas, kurį juntame esant šventojo Pranciškaus ar Teresėlės asmenyje. Šie šventieji skaidriai vaikiškai matė pasaulį, bet sykiu buvo brandūs tikėjime, labai brandūs bendruomeniškumo požiūriu.
Skaitydamas knygą apie Lolišvili, deja, neatradau nieko panašaus į šventųjų paliktus liudijimus, krikščionių mistikų patirtis. Pateikiama daug abejotinos vertės regėjimų, kuriems būdinga tai, kad jie neatskleidžia naujų aspektų tikėjimo tiesų turinyje. Lenos regėjimai ne tiek apreiškimai, kiek egzotiškos, savitikslės patirtys. Tikrai nėra krikščioniška demonstruoti ir skelbti regėjimus, jei jų turinys tėra egzotiškų patirčių visuma.
Neseniai Katalikų Bažnyčios informacijos centras į lietuvių kalbą išvertė naują Magisteriumo dokumentą apie Naujojo amžiaus (New Age) fenomeną, kuriame, be kita ko, apgailestaujama, kad Naujojo amžiaus retorika, dvasia persmelkia dalies save katalikais vadinančių žmonių pasaulėžiūrą. Galbūt Lolišvili atvejis gali būti įvardytas kaip tokio smelkimosi pavyzdys?
Manau, kad taip. Dabar Lietuvoje pasirodo knygos, kuriose atsispindi tai, ką galima būtų įvardyti kaip “Vandenio konspiraciją”, t.y. paslėptą Naujojo amžiaus pasaulėžiūros propagavimą, prisidengiant krikščioniškais pavidalais. Drįstu teigti, kad tokios knygos kaip “Gyvenimo link” yra daug “nuodingesnės” už tas, kuriose panašūs dalykai dėstomi, aiškiai įvardijant opoziciją oficialiam Bažnyčios mokymui, nesidangstant krikščioniška doktrina. Pavojingiau, kai apeliuojama į Biblijos ir Dievo autoritetą, kartu subtiliai pateikiant mokymą, kuris skiriasi nuo krikščioniškojo.
Knygoje “Gyvenimo link” nerasime jokių nuorodų į Naująjį amžių, bet atrasime šiam judėjimui įprasto žodyno elementus: čakra, aura, energijos. Dar vienas ryškus panašumas su Naujuoju amžiumi - ribos tarp subjektyvaus ir objektyvaus nutrynimas. Lena taip susireikšmina, kad pradeda save matyti kaip pasaulio centrą, perkuriantį objektyvų pasaulį. Įdėmiau pažvelkime į jos perteikiamą žinią - ją galima interpretuoti taip: kai Lena kur nors nuvyksta, būtent ten nukrypsta Dievo akys ir malonė. Jei Lena gyvens čia, nieko bloga Lietuvai neatsitiks, jei išvyks - mūsų laukia katastrofa. Vienoje knygos vietoje Lena netikėtai pradeda lyginti save su Kristumi. Ji pasakoja savo mokiniams, kad štai dabar vyksta panašūs dalykai kaip prieš du tūkstančius metų, kai Jėzus Kristus mokė, darė stebuklus. Dabar vėl esame svarbaus epochų lūžio liudininkai. Galbūt po dviejų tūkstantmečių žmonės vėl stebėsis ir kalbės apie Leną, kuri čia gyveno, mokė, keitė vandenį, neėmė pinigų už savo galias...
Tačiau Lena ne vienoje vietoje pabrėžė, kad ji vardan Dievo norėtų numirti?
Taip, bet po akimirkos ji vėl kartoja “aš”, “mano”. Dar vienas dalykas - krikščioniški liudijimai visą laiką yra neatsiejami nuo liudijimo apie kryžių. Visi šventieji ar šiaip regėjimo, gydymo dovanas turintys krikščionys vengia bet kokio egocentrizmo, atvirkščiai, net ir būdami šlovės zenite siekia nesureikšminti savęs. Visa šlovė atiduodama Dievui, kovojama su gundymais, abejonėmis. Keista, bet skaitant knygą susidaro įspūdis, kad Lenai net nekyla abejonių. Knygoje vien tik apologetika, čia nėra nė vienos nesėkmės, čia ji absoliučiai tikra savo patyrimais, be dėmelės.
Svarbu ir tai, kad esant padidėjusiam jautrumui ar net suvokimui, kad esi apdovanotas tam tikromis galiomis, Kristus mus moko glaustis prie Tėvo, taip pat glaustis prie bendruomenės. Krikščionis negali ignoruoti bendruomeninio tikėjimo lygmens. Be kita ko, bendruomenė yra tas apsaugos skydas, kuris neleidžia santykio su Dievu paversti manipuliacija, padeda bręsti tikėjime. Lenai nereikia bendruomeniškumo - jai pakanka entuziastingų jos gerbėjų rato.
Asmeniškai man pasirodė keistas Lenos mokymas apie bažnyčios lankymą, taip pat apie žmogaus nuodėmingumą. Ji tvirtina, kad negalima Dievo akivaizdon stoti purvinomis širdimis, prieš tai reikia apsivalyti. Ką reiškia toks apsivalymas? Pagaliau kas, jei ne Dievo malonė, gali mus apvalyti? Neatradau ir atgailos bei atpirkimo motyvų jos svarstymuose.
Iš tiesų Lenos mokymas apie Dievą yra labai specifinis. Atrodo, kad Lena pirmiausia siūlo priimti ją. Būtent ji mato, geras žmogus ar blogas. Ji junta tai. Ant blogų žmonių Lena net nededa rankų. Kita vertus, ji kalba, kad jos galios - Dievo dovana. Tai reikštų, kad Dievas neprisiliečia prie nusidėjėlių, blogųjų. Tai labai neevangeliška mintis.
Ji taip pasikliauja savimi, kad prisiima moralinio ar net egzistencinio sprendimo kompetenciją. Lena, pavyzdžiui, gali žmogui pareikšti - tu numirsi, jei neapsivalysi, arba - tavęs jau negalima apvalyti. Paskui pateikiamas liudijimas - ir tas žmogus miršta. Lena tarsi prisiima teisėjo vaidmenį. Manau, kad ji nuoširdžiai nesuvokia, ką daro. Ji įsitikinusi, kad veikia Dievo vardu…
Pasak Lenos, apsivalyti galima gerais darbais. Ir vėl tikrai nekrikščioniška interpretacija. Nekalbama apie atgailą, malonę. Labai retai Lena vartoja žodį “nuodėmė”, daugiau kalbama apie gerus ir blogus žmones, tarsi iš prigimties jie būtų suskirstyti į dvi kastas: blogus ir gerus. Blogieji, jei nori apsivalyti, turi daryti gerus darbus. “Gėris” ir “blogis” tampa abstrakcijomis. To tikrai nėra autentiškoje krikščionybėje. Labai keistai Lena supranta ir žmogaus išbandymo prasmę. Knygoje pateikiama istorija apie moterį, kurios meilę sau Lena nutarė išbandyti. Ji pasiskolino tūkstantį rublių ir vėliau vilkino grąžinimą. Kai moteris pradėjo nerimti, Lena triumfuodama pareiškė, jog moters nerimas dėl pinigų akivaizdus įrodymas, kad jos meilė Lenai netikra. Labai keistas testas. Tai menkai primena biblinius išbandymus...
Vis dėlto girdėjau sakant, kad svarbiausia, jog Lena iš tiesų sugeba išgydyti žmones. Kitaip sakant, ji savo veiksmais esą nureikšmina bet kokius kritikų svarstymus?
Ypač atidžiai peržiūrėjau “išgydymo liudijimus”. Deja, nė vienas jų nėra pagrįstas medicinos išvadomis, dokumentais. Dažniausiai žmogus sako - man pagerėjo, man tapo lengviau. Tiesa, dar kalbama apie akmenų išėjimą iš inkstų ar kepenų, tačiau, žinoma, tai taip pat gali būti psichologinio poveikio, gal dar masažo padarinys. Aprašomos ligos, atrodo, dažnai yra psichosomatinės kilmės. Apie organinių ligų išgydymus kalbėti sunku, nes nėra jokių patikimų duomenų. Pats išgydymo faktas kiek įmanomai tiksliau turi būti užfiksuotas bešališkų ir išsilavinusių ekspertų. O knygoje pateikiami tik pačių pacientų ar jų artimųjų pastebėjimai, interpretacijos, entuziastingi patvirtinimai. Beje, net jei Lena iš tiesų turi kažkokių galių, dar nereiškia, kad tai dieviškos galios. Taip pat visuomet egzistuoja neteisingo galių panaudojimo pavojus.
Kita vertus, asmeniškai nemažai girdėjau žmonių liudijimų apie neišsipildžiusias Lenos pranašystes, nepavykusį gydymą. Yra labai daug jos pralaimėjimų, bet knygoje apie tai neužsimenama. Čia pateikiama vien tik apologetika ir panegirikos.
Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad Lena daug kuo panaši į Scientologijos įkūrėją Hubbardą ar Susivienijimo bažnyčios lyderį Mooną. Beje, pastarasis taip pat tvirtina esąs krikščionis, vartoja krikščionišką žodyną. Galbūt galima kalbėti apie naujo religinio kulto gimimą Lietuvoje?
Lenos bei jos pasekėjų veikla iš tiesų primena kultinio tipo judėjimą, kuris persmelkia esamas tradicijas ir bando pajungti jas sinkretizmui. Panašus yra Sai Babos atvejis, kai kurie katalikai taip pat bando tvirtinti, kad šalia katalikybės jie dar turi guru Sai Babą ir tai visai normalu. Nustebau “Lietuvos žiniose” perskaitęs teologo Rimanto Meškėno, kurį gerai pažįstu, interviu. Jis tvirtina, kad Lena daug žmonių atvedė į katalikybę. Deja, knygoje to nėra. Praktiškai nė viename liudijime nėra kalbama, kad pagydytasis tapo praktikuojančiu kataliku. Kalbama apie Lenos rankų šilumą, gėrį, suintensyvėjusį dvasinį gyvenimą, išmintį ar netgi grožį. Premjeras sako - nežinau, ar tai Lena, ar Dievas sako, bet man viskas išsipildė. Berods tik viename liudijime esama kažkas panašaus - kalbama apie artėjimą prie Dievo…
Manau, Viešpats per visus mus veikia. Kartais mes tampame tiltu kitiems ateiti į krikščionybę, bet tai tikrai ne mūsų nuopelnas, bet Dievo veikimo apraiška. O gal Lolišvili pretenduoja į privilegijuotą santykį su Dievu?
Dievas, apie kurį kalba Lena, iš tiesų keistas ir labai įsivėlęs į lietuviškas politines realijas. Jis vienus politikus išaukština, kitus baudžia už netinkamą elgesį. Palyginkime Lenos ir plačiai pripažintų charizminių veikėjų, tokių kaip Tardifas ar Kulman, garsėjusių Dievo dovanomis, veiklą. Jie šias dovanas suvokia kaip didžiulę atsakomybę. Net protestantė Kulman siekė ir gavo kataliko popiežiaus palaiminimą. O Lena tikrinasi pas “netradicinio” gydymo “meistrus”, abejotinos reputacijos specialistus. Tiesa, ji tvirtina, kad septyni vyskupai už ją meldėsi Lietuvoje ir esą nusprendė, kad ji yra iš Dievo, nes kitaip ji nebūtų ištvėrusi maldos. Neaišku, ar tai mistinis regėjimas, ar realus įvykis, kokie tai vyskupai? Tokie pasakojimai jai tėra savęs įtvirtinimo įrankis, o ne autentiškas ieškojimo kelias.
Prisipažįstu, mane pribloškė knygoje perskaitytas Lenos regėjimas apie medinį kryžių nešantį Paksą, minią pasekėjų ir ryškius prožektorius. Tai jau primena liguistas fantazijas.
Iš tiesų Lenos santykis su prezidento šeima labai keistas ar net liguistas. Prisiminkime vien Lenos pasakojimą apie tai, kaip ji inauguracijos dieną meldė Dievą: “Duok savo sūnui Rolandui vaiskią ir šviesią dieną”. Lena nepaprastai sureikšmina žmones, kurie ją garbina ar net yra nuo jos psichologiškai priklausomi. Čia jau išnyksta bet kokia apeliacija į krikščionybę.
Kai kurie Lenos simpatikai tvirtina, kad reikia skirti dvi Bažnyčias: regimą, kuri yra ribojanti ir siaura, bei neregimą “meilės” bendruomenę, kurioje nėra atstumtųjų, nėra jokių apribojimų...
Biblijos Dievas mums atskleidžia ribas. Jis nėra “kišeninis” Dievas, kuris šoka pagal žmogaus dūdelę. Tai labai jaudina šiuolaikinį žmogų, kuris norėtų vartoti Dievą kaip nuskausminimo tabletes…
Nesakau, kad Bažnyčioje ir jos hierarchinėje struktūroje nebūna problemų. Būna labai didelių problemų, sunkumų, netekčių, spaudimų ar net persekiojimų. Tačiau tai yra bendruomenė, kurią pašaukė pats Kristus. Nusivilkdami bendruomeninį lygmenį, mes nusivelkame ir kryžių bei Kristų. Kristus sako - imkite kryžių ir sekite paskui mane. Kaip mes tą kryžių paimame? Priimdami kitus į savo gyvenimą, būdami su jais.
Aš nežinau, kaip įmanoma krikščioniškai interpretuoti Lenos pasakojimą apie popiežių, kuris esą atvažiavo į Lietuvą su nešvaria širdimi. Po susitikimo su popiežiumi A. Brazauskui pasidarė negera ir jis buvo nuvežtas į ligoninę. Jis nenorėjo tikėti Lenos tvirtinimu, kad taip yra dėl nešvarios popiežiaus širdies. Tada Lena išpranašavo, kad popiežius susilaužys ranką ir ši pranašystė išsipildė... Tokie pasakojimai ne tik teologui, bet ir kiekvienam tikinčiam žmogui turėtų būti tarsi įspėjimo ženklas, kad po krikščionišku apvalkalu glūdi kažkas visai kita.
Paskutinis argumentas - gal Bažnyčia paskubėjo “atstumti” Leną, gal geriau reikėjo ją pamokyti, apgobti šiluma?
Kas Leną atstūmė? Jos veikla Lietuvoje tęsiasi daugiau nei dešimtmetį. Per tą laiką jai nerūpėjo tikinčiųjų bendruomenės patirtis ir vertinimas. Kardinolas pasakė ištarmę apie jos veiklą tik tuomet, kai vaisiai tapo labai akivaizdūs. Ši ištarmė nėra nei ekskomunika, nei pasmerkimas, bet veikiau noras atkreipti dėmesį, kad visame tame, kas vyksta aplink Lolišvili, kardinolas mato šėtono darbą. Galbūt Lena nuoširdžiai tiki, kad ji šėtono nepriima. Ji gali būti apgauta. Šėtonas ateina per tas landas, kurias mes dažnai net nesąmoningai jam atveriame, kurių nepasirūpiname uždengti arba išgydyti Dievo malone.
Kalbino Andrius Navickas
www.skrynia.lt
