Vasarą pasiilsėti į gamtą traukia ne vienas lietuvis. Kaip verslininkai, užsiimantys kaimo turizmu, vilioja poilsiautojus rinktis jų paslaugas, „Balsas.lt Savaitė“ kalbino Kaimo turizmo asociacijos prezidentą Liną Žabaliūną.
– Kaip šiuo metu gyvena dauguma kaimo turizmo verslininkų?
Šiuo metu yra pats sezono įkarštis, todėl sudėtinga būtų vienareikšmiškai įvardinti, kokia yra situacija. Iš esmės ji per daug nesiskiria nuo praėjusių metų. Yra sodybų, kurios visam sezonui jau nebeturi laisvų savaitgalių, tačiau yra ir tokių, kurios viduryje savaitės dar tikrai turi, ką pasiūlyti. Viskas labai priklauso nuo regiono, vietovės, nuo pačios sodybos specializacijos.
– Kokios sodybos populiariausios?
Šiais metais pastebime didesnį mažesnių sodybų poreikį – tokių, kur žmonės suvažiuoja pailsėti. Sodybų, kur galima išsinuomoti atskirus namelius, paklausa yra ženkliai didesnė ir jų užimtumas yra ganėtinai didelis ir viduryje savaitės. Sodybų, kurios yra didesnės ir skirtos didesniems renginiams ir grupėms, užimtumas, palyginti su pernai metais, yra smukęs.
– Ilgą laiką buvo kalbama, kad kaimo turizmo sodybų tik daugės, nes paklausa vis dar viršija pasiūlą. Kokia yra reali situacija?
Kaimo sodybų skaičius per paskutinius keletą metų yra stabilizavęsis. Lietuvoje, remiantis Statistikos departamento duomenimis, oficialiai 2011 metais buvo registruota 615 sodybų. Palyginti su 2010 metais, jų padaugėjo apie 25 sodybomis, t.y. pasiūla ūgtelėjo 7 proc. Labai drastiško pokyčio šiais metais nebus, kiekybinė kaimo turizmo sektoriaus plėtra yra lėtėjanti. Mes, kaip asociacija, didžiules pastangas kreipiame tam, kad tiek paramos schemos, tiek finansiniai instrumentai būtų nukreipti į kaimo turizmo paslaugos kokybės gerinimą – kad būtų kuriamas konkurencingesnis, į vartotoją labiau orientuotas kaimo turizmo produktas, negu būtų statomos naujos sodybos.
– Konkurencija kaimo turizmo sektoriuje yra pakankamai didelė. Kokius kozirius dar gali išsitraukti sodybų savininkai, siekdami pritraukti naujų klientų?
Tai labai priklauso nuo sodybos šeimininko požiūrio į kaimo turizmo verslą, požiūrio į klientą, kuris tampa jo svečiu. Pagrindinis dalykas yra tas, kad kaimo turizmas yra ne tik apgyvendinimas, bet ir poilsio organizavimas, pramogos, maistas, pojūčiai, potyriai. Turėtų būti kuriama tai, ką sodyba gali padaryti geriausiai. Su asociacijos nariais jau keletą metų kalbame, kad jie nesistengtų daryti sodybos tinkamos viskam. Geriau daryti specializuotą sodybą. Jeigu jūs turite ramų, unikalų gamtos kampelį, pabandykite pritaikyti jį ramiam, į gamtą orientuotam poilsiui. Esame išskyrę apie 10 specializacijos krypčių ir prašome, kad sodybos nesistengtų aprėpti viską, bet padarytų siauresnes produktų grupes ir pasistengtų kokybiškai teikti paslaugas. Jeigu teikiama pirties paslauga, ji turėtų būti teikiama su pirtininku, pirties arbatomis ir t.t. Sodybininkai yra kūrybingi, jie tai padaro. Yra, pavyzdžiui, keletas sodybų, kurios sugeba pirties paslaugomis klientus užimti iki 7 valandų. Siaurinant specializaciją, gali būti stipriai pagerinama paslaugos kokybė ir sustiprinamos konkurencijos pozicijos, palyginti su kitomis sodybomis. Ta linkme mes rekomenduojame darbuotis, stengiamės orientuoti mūsų narius, kad jie kitaip pasižiūrėtų į savo verslą, kad jie prie paprasto apgyvendinimo kaime pridėtų truputį kūrybos, širdies ir kad klientai tai pajustų.
– Kaip kaimo turizmui pavyko pergyventi krizę ir ar jau galima sakyti, kad ji baigėsi?
Į 2007-uosius metus žiūrime su nostalgija, kuomet ir kainos, ir klientų srautai buvo kitokie. Dauguma sodybų jau yra tai pamiršę, labiau prisimena sunkesnius laikotarpius, kada klientų srautai buvo sumažėję. Viliamės, kad sunkmetis jau yra pergyventas. Sodybų skaičius iš esmės nelabai sumažėjo, skaičius apie 600 jau nusistovėjęs keli metai. Manome, kad buvo sugebėta amortizuoti recesijos padarinius, tačiau vėlgi vieniems tai buvo lengviau pasiekiama, kitiems sunkiau. Toms sodyboms, kurios neturėjo finansinių įsipareigojimų bankams ir pan., buvo lengviau pragyventi. Tiems, kam reikėjo vykdyti tam tikrus įsipareigojimus, tikrai reikėjo sukti galvą tiek dėl kainodaros principų, tiek dėl įvairių paslaugų, kaip pritraukti tuos kelis likusius vartotojus rinkoje.
– Ar skiriasi lietuvių ir užsienių požiūris, suvokimas, kas yra kaimo turizmas?
Kaimo turizmas visur yra suvokiamas taip, kad jame prie apgyvendinimo paslaugų bus randama ir daugiau paslaugų – ne tik maitinimas, bet ir poilsis, aktyvios pramogos, pažintinis, kulinarinis paveldas, degustacijos, amatai. Visų šių dalykų kaimo turizme labai smarkiai ieško užsieniečiai. Lietuvoje tai palaipsniui dar tik populiarėja. Lietuvoje kaimo turizmas siejamas su poilsiu gamtoje už nedidelę kainą, tačiau toli gražu tai nėra teisingas stereotipas. Poilsis kaime ne visą laiką yra pigus, todėl, kad sodybininkai eina tiek kokybės gerinimo linkme, tiek kyla ir pačių vartotojų poreikių kartelė.
– Ar tai reiškia, kad poilsis ateityje tiktai brangs?
Negalima sakyti, kad gerinama kokybė brangins paslaugas. Kaimo turizmo paslauga plėsis kompleksiškai, todėl ir į paslaugos kainą eis daugiau dedamųjų. Mes viliamės, kad ateityje atsiras daugiau sodybų, kurios siūlys įvairias programas, kad žmonės galės atvažiuoti į sodybą nebūtinai ilgesniam laikotarpiui, bet, pavyzdžiui, užsukti susipažinti su kaimišku maistu, paragauti, padegustuoti, gerai praleisti laiką ir išvažiuoti. Taip yra daroma daugelyje Europos šalių. Tikimės, kad atsiras amatų puoselėjimo tendencija, kad sodybos, kurios pasirinks šią specializaciją, išsiplės iki tam tikrų kultūros židinių kaimuose. Įvairių krypčių ir tendencijų tikrai yra, to link einama, bet kaip greitai tai pavyks padaryti, parodys laikas.
