Paskutinį rugsėjo sekmadienį Vokietijoje vykę parlamento rinkimai buvo sėkmingi dviem partijoms – krikščionims demokratams su kanclere Angela Merkel priešakyje ir Laisvųjų demokratų partijai. Krikščionių demokratų sąjunga bei šios partijos atitikmuo Bavarijos žemėse – Krikščionių socialinė sąjunga surinko mažiau balsų nei prieš ketverius metus, o laisvųjų demokratų pasirodymas rinkimuose buvo toks sėkmingas, kad abi centro dešiniosios jėgos galės formuoti valdančiąją koaliciją.
Socialdemokratų partijos, surinkusios mažiausiai procentų balsų nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, išstūmimas į opoziciją turėtų būti reikšmingas pokytis, žadantis reformas. Tačiau apie jas garsiau kalbama tik vidaus politikos srityje. Kalbėdami apie užsienio politikos kursą, ekspertai ir analitikai sutartinai linksi galvomis – didelių pasikeitimų laukti neverta. Nors socialdemokratą Franką-Walterį Steinmeierį užsienio reikalų ministro poste tikriausiai pakeis diplomatijos naujoku vadinamas Guido Westerwelle, santykiuose su kitomis valstybėmis ir toliau bus remiamasi ligšiolinėmis nuostatomis. Juk už valdžios vairo – ta pati vadovė ir ta pati valdančioji jėga, rinkimuose gavusi dvigubai daugiau balsų nei koalicijos partneriai liberalai. Pareiškę norą tarti svarų žodį sprendžiant vidaus politikos (pavyzdžiui, mokesčių mažinimo) klausimus, užsienio politikos srityje liberalai greičiausiai nesistengs draskyti akių ir nusileis daugiau rinkėjų paramos sulaukusiems krikščionims demokratams.
Lietuvai, be abejo, aktualiausia yra tolesnių Vokietijos santykių su Rusija bei rytinėmis Europos valstybėmis raida. Socialdemokratų partijos pralaimėjimas turėtų reikšti, kad Rusija sulauks griežtesnio demokratijos plėtros, žiniasklaidos laisvės bei žmogaus teisių apsaugos vertinimo, nes socialdemokratai, būdami šiltesnių santykių su Rusija šalininkai, dažnai įvairių pažeidimų joje tiesiog stengdavosi nepastebėti. Liberalų partijos kandidatas į užsienio reikalų ministro postą tikino kreipsiąs daugiau dėmesio į šias Rusijos problemas, tačiau greičiausiai jis užims tokią pačią poziciją, kokią šiuo klausimu užimdavo A. Merkel. Neskausmingai pagrūmojusi pirštu, Vokietijos kanclerė į susiklosčiusią situaciją galiausiai visuomet pažiūrėdavo pragmatiškai – su Rusija naudingiau palaikyti draugiškus santykius, nes tai atitinka ekonominius abiejų šalių interesus.
Kad įsitikintum, jog Vokietijai ir Rusijai reikia vienai kitos, užtenka paminėti du pavadinimus: „Nord Stream“ ir „Opel“. „Nord Stream“ nauda Vokietijai yra keleriopa. Visų pirma Vokietija importuoja iš Rusijos apie 30 proc. reikalingų dujų ir Baltijos jūros dugnu tiesiamas dujotiekis leis apsirūpinti šiais ištekliais aplenkiant bet kokias tranzitines šalis. Dujų tiekimas tokiu atveju priklausys tik nuo Rusijos. Kaip teigia bendros Vokietijos ir Rusijos dujų kompanijos „Wingas“ vadovas Raineris Seele, „saugiausia tranzito šalis – Baltijos jūra“. Be to, nutiesus „Nord Stream“, Vokietija taptų didžiausia energetinių išteklių skirstytoja Europoje, nes jos teritorijoje nuo „Nord Stream“ dujotiekio būtų tiesiamos atšakos, vedančios į kitas Europos valstybes.
Vokietijos automobilių gamintojo „Opel“ 55 proc. akcijų išpirkimas iš bankrutuojančios kompanijos „General Motors“ – dar vienas sąlyčio su Rusija taškas. Mašinų pramonę gelbėti ir vokiečių darbo vietų išsaugoti padėjo ir rusiškas kapitalas, nes Kanados koncernas „Magna“, įsigijęs kontrolinį „Opel“ akcijų paketą, bendradarbiauja su Rusijos valstybiniu banku „Sberbank“. Panašios gelbėjimo akcijos laukia ir kita pramonės šaka – laivų statyba. Nors Rusijos investicijos Vokietijos valdžios nebuvo sutiktos kaip geriausia alternatyva pramonei gelbėti, suplanuoti sandoriai įpareigoja palaikyti su Kremliumi gerus santykius.
Todėl akivaizdu, kad draugystė su Rusija nesiliaus net ir į Vokietijos parlamento valdančiąją koaliciją nepatekus socialdemokratams. Ekonominis interesas jau seniai yra Vokietijos ir Rusijos santykių atrama, ji nesugrius ir į valdančiąją koaliciją atėjus liberalams. Netgi atvirkščiai. Juk ši partija, atėjusi į valdžią su šūkiu, raginančiu mažinti mokesčius, gina verslo interesus. Kai verslininkams atsiveria galimybės plėtoti pelną žadančius verslo projektus, Rusijos nedemokratiškumo požymių jie tikrai neiškels į pirmąjį planą. Šiandieninis Rusijos politinis elitas yra ir ekonominis svarbiausių ūkio sričių elitas, todėl su politikais reikia draugauti.
O draugauti, atrodo, visai nesudėtinga. Ypač kai pavyksta draugais vienu metu paversti ir JAV, ir Rusiją. Jau minėtasis liberalas G. Westerwelle, besitaikantis į užsienio reikalų ministro kėdę, sveikindamas sprendimą nedislokuoti priešraketinės gynybos skydo Čekijoje bei Lenkijoje, sugebėjo vienu metu būti ir proamerikietiškas, ir prorusiškas. Nesugebėta įtikti tik Vidurio ir Rytų Europai, bet, žvelgiant pragmatiškai, tai minimalus praradimas.
Būsimajam Vokietijos diplomatijos vadovui ir ateityje neturėtų būti sunku vykdyti politiką, paremtą nacionaliniais interesais. Užsienio politikos naujokas turės rimtą mokytoją. Pasimokyti Realpolitik gudrybių G. Westerwelle galėjo jau iš rugpjūčio mėnesį Sočyje vykusio A. Merkel susitikimo su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu. Konferencijos metu Rusijos vadovas negailėjo priekaištų dabartinei Ukrainos valdžiai, su kuria esą neįmanoma palaikyti normalių santykių, taip dar labiau sustiprindamas įtarimus, kad Rusija visais įmanomais būdais stengsis Ukrainos valdžios viršūnėje pastatyti Kremliui palankius žmones. Tačiau A. Merkel, regis, nė negirdėjo D. Medvedevo žodžių. Atrodo, prie tokios kanclerės laikysenos turėsime įprasti dar ketveriems metams.
Jurgita Laurinėnaitė
