Prekybos agentai garsėja abejotina reputacija. Paaiškėjo, kad ir pačius prekybos agentus mulkina jų darbdaviai. Į Klaipėdą studijuoti atvykęs jaunuolis dienraščiui tvirtino, kad darbas vienam prekybos tinklui jam priminė dalyvavimą sektoje.
Sugundytas pažadais uždirbti tūkstantį litų per mėnesį, dvidešimtmetis dirbo 6 dienas per savaitę po 12 valandų per parą. Studentas įsitikinęs, kad toks darbas paveikė jo psichiką. Vaikino manymu, daugelis prekybos agentų kalba ir atrodo taip, lyg būtų užhipnotizuoti.
Vyksta atrankos
Daugelis klaipėdiečių, nuolat ieškančių darbo, jau keletą metų pastebi skelbimus, kad kompanija siūlo įvairų darbą. Nors šio darbo pobūdis nuolat keičiasi, prie skelbimo visada nurodomi tie patys telefono numeriai.
Nuošalioje Stadiono gatvėje įsikūrusios bendrovės „Savas kraštas“ kabinete nuolat skamba telefonas. Skambinantiems sekretorė niekuomet tiksliai nepasako, koks darbas siūlomas. Žmogus turi atitikti vienintelį kriterijų - nebūti vyresnis nei trisdešimties. Ilgiau darbo ieškantys klaipėdiečiai, nenorėdami darsyk ateiti į prekybos agento darbą siūlančios bendrovės atranką, telefono ragelį padeda vos sužinoję adresą, kur vyks atranka. Kai kurie atmintinai išmoko telefono numerį.
Į atranką atvykęs žmogus privalo užpildyti anketą, kurioje reikalaujama pateikti neįprastai išsamius duomenis apie save. Anketos viršuje matyti ne visiems suprantamas užrašas: „Ds-max“, „World Direct Sale System York Klaipėda“. Kad per metus užpildoma šimtai tokių anketų, įrodo tai, kad jos spausdinamos dideliu tiražu.
Tiesą nutyli
Atrankos pokalbio metu bendrovės direktorė ir vadybininkas užduoda vos keletą klausimų. Papasakoja, kad kompanija turi didžiules plėtros perspektyvas, o jos darbuotojai uždirba daugiau nei vidutinis Lietuvos pilietis. Klausiant apie darbo pobūdį, išsisukinėja sakydami, kad tai priklauso nuo žmogaus savybių, kurias jie įvertintų per bandomąjį laikotarpį. Jei atrankos dalyvis neužduoda pernelyg daug klausimų, pakviečiamas antram atrankos turui. Auksinė darbdavių taisyklė - per pirmą pokalbį nė neužsiminti, kad siūlomas prekybos agento darbas.
Ėjo į butus
Klaipėdoje studijuojantis dvidešimtmetis prisimena, kad džiūgavo praėjęs pirmą atrankos etapą. Jis pasiskolino kostiumą ir kaklaryšį, nes buvo paprašytas atrodyti solidžiau.
Dienraščiui jis prisipažino, kad bendrovė padarė puikų pirmą įspūdį. Kalbėjo apie didesnį atlyginimą nei jis tikėjosi. Anketoje vaikinas buvo parašęs, kad tikisi 480 litų uždarbio. Tiek jam būtų pakakę nusipirkti rudeninius batus ir pratempti vasarą.
Studento nuotaika pradėjo bjurti, kai kitą rytą jam paskirta trenerė nusivedė į daugiabutį namą ir spustelėjo pirmų pasitaikiusių durų skambutį. Iki tos akimirkos, kai pagyvenusiems klaipėdiečiams prekybos agentė ėmė siūlyti pasirašyti sutartį su viena telekomunikacijų firma, jis nežinojo, kokį darbą teks dirbti. Kartu su trenere per dieną jie apvaikščiojo daugiau nei 50 butų. Agentei pavyko sudaryti dešimt sutarčių. Ji pasiūlė paskaičiuoti, kiek jis uždirbs per mėnesį, jei už vieną sutartį gaus 8 litus. Ši suma studentui pasirodė fantastinė.
Jautėsi idiotas
Paskaičiavęs galimą uždarbį, studentas su euforija priėmė žinią, kad nuo pirmadienio galės pradėti dirbti. Jis išsiėmė pirmąją „Sodros“ knygelę ir buvo oficialiai įdarbintas. Faktas, kad teks dirbti vaikščiojant nuo durų iki durų, nebeatrodė baisus. Jis guodė save, kad ne keptuves ar tarkas turės siūlyti.
Tačiau jau pirmąją darbo dieną jaunuolis išsigando. Jis apstulbo nuo kasdienių ritualų, kuriuos privalo atlikti visi darbuotojai. Prisimindamas savo patirtį, studentas teisinosi, kad dalyvaudamas ritualuose, nors ir jautėsi idiotas, bijojo apsikvailinti prieš kolegas, jį ginė bandos jausmas.
Kas rytą - į ratelį
Kas rytą septintą valandą visi bendrovės darbuotojai sustoja į ratelį ir ima energingai ploti delnais. Po kelių minučių šaukia: „Wow, wow, wow - juice“. Tada tokio „mitingo“ kviečia firmos vadovę arba vadybininką. Šie, atsistoję į rato vidurį, rėkdami pasisveikina ir reikalauja skanduoti „Juice“. Vėliau lyderis pasakoja savo sėkmės istoriją, vis praturtindamas ją naujomis detalėmis. Pasak buvusio prekybos agento, lyderiui nepabosta dvidešimt kartų pasakoti, koks jis buvo neturtingas ir nelaimingas ir kaip dabar gali sau leisti gerti ne “Starką”, o viskį. Jis dalija patarimus, kaip parduoti, aiškina, kaip planuoti savo laiką ir ką galvoti prieš miegą.
Vakare prekybos agentų laukia nauji ritualai. Po eilinių šūksnių „Juice“ paskelbiama, kaip sekėsi kiekvienam agentui. Jei agentas sudarė iki dešimties sutarčių, tai vadinama „Priešskambiu“ ir palydima kolegų nusivylimo šūksniais. Jei sudarė 10 sutarčių, pasiekimas vadinamas „Skambučiu“. Tuomet agentas įgyja teisę apeiti kolegų ratą ir suploti su visais delnais. Didžiausias pasiekimas - „Raganosis“, kai agentas sudaro 16 sutarčių. Tuomet jis gali atsistoti į rato vidurį, o visi apeina aplink jį ir sumuša delnais.
Savotiškas ritualas atliekamas ir priimant naujoką. Jis turi atlikti kokią nors kolegų užduotį. Prekybos agentu dirbęs studentas prisiminė, kad jam teko deklamuoti eilėraštį. Jis girdėjo, kad kitiems naujokams yra tekę vaidinti gaidį, triušį, šokti striptizą, dainuoti, daryti pritūpimus.
Vadina karvėmis
Studentas pasakojo ir apie tai, kad kai kuriuos naujokus ištikdavo isterijos priepuoliai, jei diena jiems būdavo nesėkminga. Viena mergina, pasirašiusi tik 3 sutartis, neatėjo į vakarinį ritualą, nes negalėjo nustoti verkti. Kitas vaikinas metė darbą, nes dėl nesėkmės buvo išvadintas gaidžiu. Kita moteris puolė į ašaras, kai ant popieriaus buvo išspausdintas karvės atvaizdas, o ant jo užrašytas jos vardas. Be to, visi kolegos šaukė: „Karvė, karvė“.
Šiurpino įtarimai
Dvidešimtmetis šiurpo ir dėl kitų dalykų. Visi bendrovės darbuotojai privalėjo rūkyti tik brangias cigaretes. Visi kartu turėjo pusryčiauti ir pietauti kavinėje. Vaikinai turėjo dėvėti kostiumus. Visi prekybos agentai privalėjo vienas su kitu sveikintis ir atsisveikinti energingu rankų suplojimu.
Studentas prisipažino, kad po savaitės ėmė jaustis išsekęs, nenorėjo su niekuo bendrauti. Kad pakliuvo į savotišką sektą, pirmą kartą jis pagalvojo tada, kai prieš miegą negalėjo galvoti apie nieką kitą, tik apie sėkmingą rytojaus sutarčių pasirašymą.
Po kelių dienų darbą jis metė. Atlyginimo laukė dvi savaites. Užuot gavęs daugmaž tris šimtus uždirbtų litų, gavo 150. Prisiminęs apatiją, besąlygišką tikėjimą dideliais pinigais ateityje ir tai, kad nekreipė dėmesio į draugų patyčias, dabar studentas mano, kad buvo patekęs į sektą.
Iš įtarimų juokėsi
Bendrovės „Savas kraštas“ direktorė Rosita Griniuvienė juokėsi išgirdusi, kad buvęs darbuotojas įtaria juos dėl religinėse sektose įprastų manipuliavimo metodų. R.Griniuvienė ironiškai tikino, kad bankrotą priešai ir žurnalistai jiems prognozuojantys jau 10 metų, tačiau pranašystės neišsipildančios.R.Griniuvienė dienraščiui teigė, kad rytiniai ritualai tėra susiję su noru suburti draugišką kolektyvą. Ji neigė, kad mažai sutarčių sudarę agentai yra išvadinamai gaidžiais ar karvėmis. Rytinį plojimą delnais ji aiškino delnuose esančių taškų masažavimu. Pasak jos, tai padeda atsibusti. Reikalavimą rūkyti tik brangias cigaretes ji taip pat teisino rūpesčiu savo darbuotojų sveikata ir firmos įvaizdžio kūrimu. Privalomus pusryčius ir pietus kavinėje ji irgi vertina kaip rūpestį reguliaria darbuotojų mityba ir gera atmosfera kolektyve.
Bendrovės vadybininkas Michailas Šmanovas neneigė fakto, kad anksčiau yra kalėjęs. Pasak jo, devyneri metai, praleisti už grotų, padeda įvertinti, kokias galimybes jis turi dabar. M.Šmanovas nesustodamas liaupsino savo darbą, bendrovės darbo principus ir tikino, kad tobulesnio darbo negali įsivaizduoti.
„Visą gyvenimą svajojau dirbti darbą, į kurį reikia ateiti ryšint kaklaraištį ir vilkint kostiumą. Pažiūrėkite - aš turiu kostiumą, turiu darbo stalą ir tai, apie ką net negalėjau pasvajoti - kompiuterį“, - bėrė vadybininkas.
Kai R.Griniuvienei žurnalistė išvardijo keturis punktus, kuriais visame pasaulyje apibūdinamos sektos, direktorė darsyk pratrūko kvatotis.
„Taip, atitinkame daugmaž du punktus, bet juk ne keturis, tiesa?“- ironiškai klausė ji.
Atitiko apibrėžimą
Pasak šių metų kovą Seime diskusiją apie destruktyvius kultus Lietuvoje surengusios Natalijos Danielienės, sektoms būdingi keli panašūs sąmonės kontrolės mechanizmai.
Elgesio kontrolė, kai reguliuojama, ką grupės narys gali valgyti, kaip rengtis, su kuo gyventi ar bendrauti, kiek miegoti ir panašiai. Informacijos kontrolė, kai meluojama, ribojama ar draudžiama naudotis nekultine informacija, draudžiama bendrauti su buvusiais grupės nariais. Mąstymo kontrolė, kai grupės doktrina - vienintelė Didžioji Tiesa, peršamas juodai baltas mąstymas, taikoma hipnozė, keičianti psichikos būklę, nenaudingos kultui mintys blokuojamos, o mąstymas stabdomas, kaip ir mintys, kritikuojančios lyderį ar doktriną. Emocinė kontrolė, kai grupės narys skatinamas jaustis taip, tarytum jokių problemų nėra. Tada diegiamas ir perdėtas kaltės jausmas, verčiama prisiimti atsakomybę už viso pasaulio išlikimą, reikalaujama viešos išpažinties.
Akivaizdu, kad su kai kuriais mokslininkų įvardytais reiškiniais susidūrė ir dienraščio pašnekovas.
Ieško pagalbos
Pasirodė, kad tokiais pačiais metodais dirba visos „Ds-max“ tinklui priklausančios bendrovės visame pasaulyje. Internete yra kelios dešimtys puslapių, kuriuose buvę „Ds-max“ darbuotojai dalijasi patirtimi. Kai kurie pasakojimai yra identiški dienraščiui atsivėrusio studento patirčiai. Panašius išgyvenimus patyrę įvairiausių šalių gyventojai drąsiai įvardija „Ds-max“ darbo metodus sektantiškais, o organizaciją - sekta. Kai kurie žmonės yra pateikę ieškinius teismams dėl moralinės žalos atlyginimo. Yra internautų, abejojančių, ar jiems pavyks teisiškai įrodyti savo teisybę, nes „Ds-max“ balansuoja ant sektos ir prekybinės organizacijos, naudojančios sektų metodus, ribos.
“Klaipėda” (http://www.klaipeda.daily.lt)
