Ar yra daugiau – vienatvės, liūdesio, daug fizinio darbo, pastangų išlikti stipriai tiek fiziškai, tiek emociškai itin audringame ir pokyčių kupiname darbe? Apie tai, kaip nepamiršti auginti ir tobulinti tikrojo „aš“, kalbamės su Šveicarijoje gyvenančia kėdainiete, ne vienerius metus profesionalaus modelio karjeros vingrybėse kuriančia savo laimę – Justina Mikalauskyte.
Papasakok apie savo gyvenimą Kėdainiuose. Nuklysk atsiminimų takais, papasakok, ką su malonumu atsimeni – gal kažkurias vietas, kažkuriuos žmones ar įspūdžių kupinas dienas.
Kėdainiuose gyvenau ir augau nuo pat kūdikystės. Mokiausi „Aušros“ vidurinėje mokykloje, o kadangi nuo mažens prijaučiau kalbų mokslams, taip pat baigiau Jonušo Radvilos kalbų mokyklą.
Man pasisekė, kad gimiau dar toje kartoje, kai vaikai leisdavo daug laiko lauke ir žaisdavo slėpynių su kitais vaikais. Ko gero, tai ir yra gražiausi vaikystės prisiminimai – laukas ir draugų būrys.
Neretai modelio darbas pradedamas pakankamai ankstyvame amžiuje. Kada tu nusprendei, kad norėtum ir galėtum save realizuoti šioje srityje? Kaip viskas prasidėjo, kas pasiūlė tokią mintį ar pati sugalvojai? Kur ėjai, kaip atrodė pirmi žingsniai šiame kelyje?
Taip nutiko ir man, šioje aplinkoje atsidūriau būdama 15 metų. Aš iš tiesų nenusprendžiau to, ar gal net neįsivaizdavau tokio dalyko, kad būdama tokio jauno amžiaus atsidursiu mados industrijoje. Tuo metu aš buvau per jauna, kad turėčiau tokią viziją. Tačiau visada girdėdavau padrąsinimus iš aplinkinių – buvau aukšta ir itin liekno kūno sudėjimo.
Nors šiandien tie stereotipiniai standartai vis retesni, tačiau tuo metu jie buvo būtent tokie. Viskas prasidėjo gana paprastai – Kėdainiuose vyko vienos modelių agentūros kastingas, jie ieškojo jaunų talentų, ir aš sulaukiau raginimų ten eiti.
Būdama penkiolikos metų nelabai ir suvokiau, kaip vyksta tokio pobūdžio atrankos, bet, prisipažinsiu, mano mintyse tai prilygo svajonių pasauliui – nors šiuo metu tokios mano mintys kelia šypseną. Bet, manau, normalu, kad būnant vaiku tikiesi iš pasaulio labai daug, kol neturi tiek įvairių patirčių, panašius dalykus tiesiog idealizuoji.
Netrukus po peržiūros sulaukėme skambučio ir agentūra pasiūlė pasirašyti kontraktą bei pradėti bendradarbiavimą. Visgi mano tėvai į tai žiūrėjo labai skeptiškai, kalbėjomės apie tai, kad turiu koncentruotis į mokslus. Kaip suprantu šiandien, tėvai, kliaudamiesi blaiviu protu, suprato, kad tokio amžiaus žmogus yra dar labai pažeidžiamas, ir bandė mane apsaugoti nuo neigiamos šios industrijos pusės. Taigi man su dideliu nusivylimu teko toliau gyventi savo vaikišką gyvenimą ir vis dėlto šiandieną dėl to aš labai džiaugiuosi.
Praėjus keletui metų vėl sulaukiau pasiūlymo iš modelių agentūros Lietuvoje – tai buvo kita agentūra nei pirmąjį kartą, jie mane susirado patys.
Tuomet aš nuvykau į Kauną ir iškart gavau pasiūlymą pasirašyti kontraktą. Pradėjau dirbti Lietuvoje, dalyvaudavau įvairiuose mados renginiuose ir fotosesijose. Įstojusi mokytis studijas derinau su kelionėmis – kai pavykdavo, suderindavau su mokslais išvykas į užsienį, o tai ir buvo didysis žingsnis mano karjeros link.
Žinoma, pirmieji žingsniai buvo nelengvi, kupini iššūkių. Labai greitai sudužo tos iliuzijos, kurias buvau susikūrusi būdama vaiku, susidūriau su realybe – griežta disciplina, atsakomybe ir sunkiu darbu.
Vyksta natūrali atranka. Kaip aš sakau, tie, kas neturi pasiryžimo dirbti fizinį ir psichologinį darbą nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, negali dirbti šioje sferoje. Būnant itin jauno amžiaus didelė dalis su šiomis atsakomybėmis tiesiog nesusitvarko ir viską meta, net neįsibėgėjus karjeros pradžiai.
Ar pavyko suderinti mokslus ir karjerą? Kaip į tokią veiklą reagavo artimieji, draugai, bendrakursiai? Kaip apskritai su dėmesiu – ar daug jo sulaukdavai? Ar nesuko galvos jaunai merginai toks dalykas – žinojimas, kad esi graži, pastebima?
Viskas pavyksta, kai yra didelis noras – nieko nėra neįmanomo. Tad viskas ir man pavyko, o jei iškildavo sunkumų, tiesiog pasakydavau agentūrai, kad šį mėnesį negaliu keliauti, nes nukentės mokslai. Bendražmogiškai bendraudavome ir viską pavykdavo suderinti.
Artimieji jau buvo apsipratę prie šios minties, viskas pavyko natūraliai ir nebuvo kažkokių nuostabų.
Dėmesio aš sulaukdavau labiau ne dėl išvaizdos, o dėl savo charakterio – esu užsispyrusi, niekada nebijojau išsakyti savo nuomonės ar kažkam paprieštarauti tam tikrose situacijose. Mano tėtis kilęs iš Žemaitijos, tad ne veltui jau nuo mažens mane visi aplinkiniai vadindavo užsispyrusia žemaite.
Nors, tiesą sakant, ir dėl išvaizdos sulaukdavau tam tikro dėmesio – dėl savo lieknumo mokykloje esu sulaukusi replikų, kad esu itin liekna ar aukšta – juk paaugliai itin dažnai savo nepasitikėjimą išreiškia užgauliodami kitus.
Labai džiaugiuosi savimi, kad būdama tokio pažeidžiamo amžiaus niekada skaudžiai nereaguodavau į tokius užgauliojimus ir tai nepaveikė mano paaugliškos psichologijos. Mokėjau atsikirsti ir pastovėti už save, gal todėl tokie prasivardžiavimai neužsitęsdavo.
Kalbant apie tą pozityvų dėmesį, žinoma, jo sulaukdavau, bet noriu pabrėžti, kad buvau tokia pati mergina, kaip ir visos kitos merginos mano aplinkoje.
Be abejo, sulaukti komplimentų ir dėmesio tiek iš merginų ir vaikinų visuomet būdavo itin malonu. Tačiau aš niekada nesureikšmindavau ir neiškeldavau gauto dėmesio į prioritetus, visada buvau nuoširdi sau ir kitiems ir net pradėjusi dirbti mados industrijoje, apie kurią daugelis svajoja, likau žemiška ir paprasta.
Tad tie komplimentai, žinoma, sušildo, bet turbūt dėl to, kad aš ir pati dažnai žmonėms sakau komplimentus. Vadovaujuosi viena puikia taisykle – duok gėrio žmonėms tiek, kiek tu pats nori sulaukti iš aplinkinių. Taigi, kiek esi malonus ir geras žmonėms, tokią ir aplinką pritrauki gyvenime.
Kas buvo sunkiausia tuo pradiniu etapu? Gal kelionės, dėmesys, gal laiko sau stigdavo? O gal viskas kaip tik buvo lengva, paprasta, įdomu?
– Pradiniu etapu sunkiausia buvo apsiprasti atvykus į naują vietą ir būti visiškai vienai tarp nepažįstamų žmonių. Itin sunku būdavo vos atvykus į naują žemyną, nes organizmas patirdavo fizinį šoką dėl klimato ir laiko juostų skirtumo. Neretai po skrydžių apsirgdavau, o dirbti pilnu pajėgumu reikėdavo beveik iš karto. Pamenu tokį įvykį, kai atvykus į kitą žemyną kitą dieną buvo mano gimimo diena, aš labai apsirgau, nieko nepažinojau, jaučiausi labai vieniša. Tą dieną ne tik sunkiai dirbau, bet ir komanda, su kuria dirbau, manęs net nepasiteiravo, kaip aš jaučiuosi, nors akivaizdžiai matėsi, kad sergu. Tokiais atvejais sukaupdavau visas jėgas, nukreipdavau mintis į kažką pozityvaus ir stengdavausi kuo profesionaliau atlikti darbą.
Aš esu komercinio tipažo fotomodelis, dirbu prieš fotoobjektyvą komercinei rinkai – fotografija reklamai, įvairiems leidiniams. Darbo rezultate negali matytis nuovargio, prastos nuotaikos. Viskas vyksta itin greitai, šioje industrijoje laikas – didelė vertybė. Jei bent akimirką pagalvosi, kad pavargai ar kaip būtų gerai užkąsti – viskas matysis nuotraukose, teks kartoti tuos nepavykusius kadrus, o už jų slypi sunkus visos komandos darbas. Todėl tokias mintis darbo įkarštyje sau griežtai draudžiu.
Nepaisant tam tikrų niuansų, aš labai myliu savo darbą ir kas kartą įdedu itin daug pastangų ir širdies, kad išpildyčiau tiek savo, tiek visos komandos lūkesčius ir gautume geriausią rezultatą.
Ką veikei tik baigusi mokyklą? Ar įgyvendinai savo siekius, o gal dar yra neužbaigtų svajonių? Gal norisi išmokti kažko dar daugiau, kažko iš visai kitos srities?
Baigiau bakalauro studijas marketingo ir finansų srityje, taip pat turiu verslo ekonomikos magistro laipsnį. Metus laiko dirbau banke, tačiau to banko veikla buvo sustabdyta. Nors karjera ten ilga nebuvo, visgi tai buvo patirtis, kuri padėjo suprasti, kad šioje aplinkoje savęs ilgai ir negalėčiau įsivaizduoti ir realizuoti. Visgi studijų laikais tai buvo puiki patirtis.
Drąsu būtų teigti, kad įgyvendinau savo siekius – aš visada mokausi, visada turiu tikslų, stengiuos atrasti save iš naujo. Keletą metų mokiausi Ženevoje prancūzų kalbos filologijos. Šią mokyklą ir studijas pasirinkau dėl to, kad norėjau išmokti prancūzų kalbą ir gyventi pilnavertį gyvenimą mieste, kuriame šia kalba kalbama. Šį tikslą pasiekiau ir labai savimi didžiuojuosi, nes prancūzų kalba – ketvirtoji kalba, kurią moku ir kuria tenka labai dažnai bendrauti. Bet ir čia nežadu sustoti, mano siekių sąraše yra ir dar viena kalba, kurią noriu išmokti! Įdomu tai, kad kai išmoksti vieną kalbą, kuri priklauso kažkuriai kalbų grupei, tarkime, lotynų kalbų grupei, kitas kalbas, priklausančias tai pačiai grupei, galima neblogai suprasti iš bendro supratimo. Tad turiu prielaidą, kad ateityje bus naudinga ir įdomu išmokti dar vieną kalbą, ir galbūt nebus taip sunku jos mokytis.
Turiu ir daugiau siekių ateičiai – turbūt esu toks žmogus, kad mano norų sąrašas tobulinti save, kaip asmenybę, niekada nesibaigia. Ar tai pavyks? Nežinau. Esu tik žmogus, kaip ir visi kiti, tad kol kas apie kai kurias idėjas garsiai nenoriu kalbėti.
Papasakok daugiau apie patį modelio darbą. Daug kas įsivaizduoja, kad tai kelionės, prabangūs viešbučiai, dizainerių rūbai ir nerūpestingas, lengvas svajonių gyvenimas? Ne paslaptis, kad nereta mergina tik svajoti tedrįsta apie tokią karjerą.
Tai labai plati, manau, neišsemiama tema. Modelio darbas sunkus ir konkurencingas, reikalaujantis aukšto emocinio intelekto, fizinės ištvermės ir atsakomybės. Bet kartu jame netrūksta ir labai daug pozityvių dalykų, kelionių, įdomių žmonių, kultūrų pažinimo, įvairių naujų patirčių, kas leidžia augti ir tobulėti kaip asmenybei.
Būna labai gera, kai pamatai galutinį darbo rezultatą. Kartais prie vieno projekto dirbti tenka vieną dieną, kartais keletą savaičių – darbas išties varginantis, o kur dar skrydžiai, kelionės iki galutinio taško.
Per dieną tenka dirbti po keliolika valandų, viskas prasideda vos saulei patekėjus, bet geriausia dalis yra tuomet, kai gauni į rankas tą finalinį rezultatą ir supranti, kad visgi buvo verta. Komandinis darbas, darbas su profesionalais labai daug išmoko. Labai smagu bus po daug metų paimti į rankas kokį mados žurnalą ir žvelgti į save, prisiminti jaunystės dienas ir neįkainojamas patirtis.
Esu dėkinga savo darbui už galimybę pažinti naujas šalis. Tiesa, kartais būna, kad naujas vietas pamatai tik pro automobilio langą važiuojant į darbą ir grįžtant atgal, o būna ir taip, kad užtenka laiko geresniam naujų vietų pažinimui. Tai kalbant apie darbo keliones, skirtas konkretiems projektams, tai nėra ištisus mėnesius trunkantys kontraktai kitose šalyse ar žemynuose.
Tačiau kai tik pradėjau dirbti, gaudavau ilgalaikių kontraktų ir tekdavo išvykti svetur ir keliems mėnesiams. Bet po ilgų metų tokio pobūdžio darbo dabar jau dirbu tik su tiesioginiais projektais ir užsakovais, o tai reiškia gyvenimą pastovioje vietoje ir trumpesnes keliones. Pasisotinau nuolat gyventi dažnai besikeičiančioje aplinkoje, paaugau kaip asmenybė ir šiandien esu labai laiminga gyvendama Šveicarijoje ir dirbdama su puikias sąlygas man suteikiančia agentūra.
Modelio darbas apipintas stereotipais, daugelis mėgsta kritikuoti – neva toks darbas tai nieko neveikimas už gerą atlygį, bet tai anaiptol nėra tiesa. Anksčiau su tokiais kritikais pasiginčydavau, tačiau šiandien, išgirdusi kažką tokio, tik nusišypsau.
Man asmeniškai teko pamatyti ir tamsiąją ir šviesiąją šio darbo pusę. Jaunesniame amžiuje Milane teko gyventi kambaryje su dviem merginom ir pūkuotais gyvūnėliais – žiurkėmis, teko gyventi ir tokiame bute, kur už plonos sienos ištisą parą važinėdavo senas liftas ir durys jame rankiniu būdu atsidarydavo, tad garsas būdavo toks, tarsi kas tą sieną buldozeriu griautų. O dar nuolatinis metalinių durų trankymasis... Tikrai būta labai sunkių momentų, bet šiandien pagalvoju, kad tai buvo savotiška gyvenimo mokykla, kuri man padėjo stipriai paaugti. Tik po tokių patirčių, po ilgos kantrybės pasimato šviesioji medalio pusė, kai tenka pamatyti prabangą, įspūdingus viešbučius, didžiulį užsakovų rūpestį, tenka dirbti su žinomais pasaulyje veidais, žinomais prekiniais ženklais. Susipažinau ir tikrai gerą įspūdį paliko kai kurie labai žinomi žmonės, o kai kuriais jų nusivyliau...
Ir vis dėlto nesvarbu, kokioje vietoje vyksta projektas, nesvarbu, ar žinomi žmonės, ar ne – darbas lieka darbu ir siekis geriausio ir profesionaliausio lygio visuomet išlieka mano prioritetu.
Jaunai ir gražiai merginai tikriausiai sunku ramiai praeiti pro gerbėjus. Gal buvo kokių kuriozinių situacijų? O gal kaip tik vyrai bijo dėmesį rodyti, galvodami, kad na jau ji tikrai ne mano nosiai?
Kažkada laukiau savo skrydžio oro uoste Barselonoje ir prie manęs prisistatė garbaus amžiaus užsienietis, pradėjo kažkokius keistus dalykus kalbėti, nesiliovė klausinėti asmeninių dalykų. Na bet sunkiai jam sekėsi iš manęs informaciją išpešti, apskritai tas pokalbis nesimezgė. Tada jis pamatė mano paso viršelį ir gavo antrą įkvėpimą – pradėjo pasakoti, kad pažįsta dar vieną lietuvę, kad ji jo draugo sūnaus žmona, na pradėjo tokioje keistoje plotmėje pasakoti įvairiausias asmenines detales tos merginos, ir aš staiga supratau, kad tai mano pažįstama mergina! Pagalvojau, kad nejau žmogus nesusimąsto, jog pasaulis nėra toks didelis, kaip jam atrodo? Jis išpliurpė, kad ji laukiasi, pripasakojo asmeninių dalykų keistų visokių, man buvo labai nejauku, paprašiau jo liautis ir palikti mane ramybėje. Buvo labai keista.
Yra buvę ir linksmesnių situacijų, tarkime kartą Niujorke prie manęs pribėgo jaunuolis ir sako: „Aš tave žinau!“. Greitai surado internete mano visai šviežias nuotraukas, neseniai pasirodžiusias viename Amerikos mados žurnale. Buvo tikrai maloni staigmena, nes nesu tokia žinoma tokiame aukštosios mados mieste kaip Niujorkas, o štai mane atpažino. Likau labai maloniai nustebusi.
Papasakok, kiek laiko gyveni Šveicarijoje. Kokia tai šalis? Kokie žmonės? Ar norėtum ten gyventi visą savo gyvenimą, o gal vis dėlto norėtum kada grįžti į Lietuvą? Kaip dažnai grįžti į Kėdainius? Ar patinka, kaip jie keičiasi, ar pastebi, o gal visgi norėtųsi didesnių pokyčių?
Šveicarijoje gyvenu septintus metus. Tai unikali šalis, čia kalbama net keturiomis oficialiomis kalbomis. Gyvenu Ženevoje, ji priklauso prancūzų kontonui, tad čia kalbama prancūziškai. Šveicarijos ekonomika viena stipriausių visame pasaulyje, o Ženeva pagal ekonomiką ir gyvenimo kokybę yra vienas pirmaujančių miestų pasaulyje. Tai išskirtinai graži šalis, apdovanota gamtos grožiu, ežerų platybėmis, Alpių didybe. Tyras kalnų oras, vos kelios minutės už miesto ir tu jau pabėgai nuo miesto šurmulio, esi kalnų viršūnėse, o iš ten atsiveria nepaprastas grožis...
Sunku apibūdinti šveicarus, grynakraujų šveicarų yra labai nedaug, o tie, kurie yra tokie, labai tuo didžiuojasi. Šioje šalyje daug skirtingų tautų. Aš sakau, kad Ženeva – pasaulio sostinė. Čia visos pagrindinės pasaulinės organizacijos bazuojasi ir čia nutinka daugybė svarbių įvykių.
Tačiau vos atsiradus tinkamai progai, grįžtu į Kėdainius – dažniausiai bent kartą per vasarą ir per didžiąsias metų šventes sugrįžtu pasimėgauti namais. Draugiškai pasiginčiju su mylimu broliu bei leidžiuosi būti lepinama skaniausiais mamos valgiais.
Žinoma, pastebiu, kad miestas keičiasi, labai džiugiai reaguoju į permainas, bet manau, svarbu, kad miestas ir toliau sparčiai būtų tvarkomas. Mūsų miestas turi svarbią istoriją, tad labai malonu atvykus pamatyti čia besilankančius turistus.
Manau, kad galėtų būti daugiau projektų, skirtų jaunimui, kultūrai, švietimui apie ekologiją ir klimato kaitą, sveiką gyvenseną. Tikiu, kad švietimo įstaigose šios temos yra gvildenamos, bet manau, trūksta realių projektų šviesti ne tik jaunimą, bet ir visą tautą, reikėtų apie tai daugiau kalbėti viešoje erdvėje.
Manau, kad mieste norėtųsi modernaus ir erdvaus sporto komplekso, skirto gyventojams. Yra kelios sporto salės, baseino erdvės, bet manau, reikėtų augti ir tapti modernesniais. Tokia kokybiška sporto erdvė pritrauktų žmones ir skatintų bet kokio amžiaus žmones užsiimti aktyvia veikla ir skirti daugiau dėmesio sveikai gyvensenai.
Kaip apskritai matai savo gyvenimą ilgalaikėje perspektyvoje? Ar yra joje vietos šeimai ir būriui vaikų, o gal prioritetai kitokie – kelionės, nauji potyriai ir įspūdžiai tau vertingesni už sėslų gyvenimą?
Šiuo metu aš nepilnu etatu taip pat dirbu vienoje finansinėje įmonėje – dirbu su finansiniais archyvais. Vis dėlto neapriboju savęs tik modelio darbu, turiu ir kitų prioritetų, svajonių, tikslų, noriu keistis ir daug atrasti.
Šią akimirką minčių apie šeimą dar neturiu, bet gyvenime niekada nereikia pernelyg užtikrintai kažko teigti ar bandyti sau įrodyti, kaip kažkas gali būti ar negali būti. Nežinau, kaip susiklostys netolima ateitis.
Tačiau turiu planą pradėti karjerą vienoje iš pelno nesiekiančių organizacijų Ženevoje. Manau, mano interesas ir atitinkama patirtis galėtų ten teigiamai pasitarnauti.
Kaip manai, ar modelio karjera gali trukti visą gyvenimą? Ar norėtum to, o gal svajonėse kažkoks kitas darbas ir kita veikla?
Taip, manau, kad modelio karjera gali trukti visą gyvenimą. Šiandieną vyresnio amžiaus modelių rinka yra itin paklausi. Visgi aš asmeniškai nenorėčiau šio darbo dirbti visą gyvenimą, nes noriu augti kaip asmenybė kitoje sferoje. Esu stipriai suinteresuota „World Economic Forum“ (liet. Pasaulio ekonomikos forumas) organizacijos veiklomis.
Ką galėtum patarti jaunoms merginoms, kurios turi svajonių būti modeliu. Pasidalink patarimais, patirtimi, kuri galbūt būtų labai pravertusi pačioje pradžioje tau pačiai.
Svarbu yra gebėti kontroliuoti įvairius emocinius pojūčius ir mokėti nusistatyti tikslus ir jų nepaliaujamai siekti sunkiu darbu. Reikia priimti naudingą kritiką, bet nesikoncentruoti į kritiką, gautą iš žmonių, kurie tik nori sumenkinti kitus, o tokių šioje sferoje tikrai bus.
Nebijokite svajoti ir sunkiai dirbti dėl savo svajonių, mylėkit save, savo unikalumą panaudokite kaip išskirtinumo kozirį, nesuabejokit savimi svarbiuose gyvenimo etapuose.
Justinos gyvenime kelionės užima ypatingą vietą. Visai neseniai mergina lankėsi išties vienuose egzotiškiausių pasaulio kampelių.
„Paskutinės mano aplankytos šalys buvo toliausiai nutolę taškai nuo Europos – Naujoji Zelandija, Fidži salos ir Australija. Tai itin unikalios ir įspūdingos vietos.
Naujoji Zelandija sužavėjo unikaliu gamtos grožiu ir gyvūnija, didžiausią įspūdį paliko vandens gyventojai – teko matyti banginius, taip pat orkas, kurios vadinamos banginiais-žudikais, nes jos yra itin plėšrios ir gali pasikėsinti net į ryklio gyvybę. Žinoma mačiau nuostabiuosius delfinus. Labai džiaugiuosi šia patirtimi, nes šiuos nuostabius vandens gyventojus galėjau stebėti iš šalies, tiesiog vandenyje, nesibraunant į jų asmeninę erdvę – tai tiktai atima žadą. Pamatyti, koks įspūdingai didelis yra banginis, koks nepaprastai įdomus ir mums nesuprantamas yra povandeninis pasaulis...
Taip pat labai įdomu buvo pamatyti geizerius, kurie Naujojoje Zelandijoje yra aktyvūs, nes tai vulkaninė šalis. Akį traukė molio vonios, kurios tiesiogine to žodžio prasme kunkuliavo nuo karštos temperatūros, o temperatūra ten pasiekia ir 300 laipsnių karščio. Gyventojai paliko labai malonų įspūdį – jie išsilavinę, labai šilti ir draugiški žmonės, maistas labai skanus, kokybiškas, puikiai paruoštas.
Toliau keliavau į Fidži salas, kur sutikau Naujuosius metus. Krištolinis žydras vanduo, daug saulės, laukinės džiunglės, kriokliai ir įdomios vietinių istorijos....
Po pasimėgavimo tropinės šalies teikiamais malonumais manęs laukė Australija, Sidnėjus. Teko išgyventi ir įsijausti į stichijų nuniokotos šalies gyvenimą. Labai liūdna ir graudu matyti, kas vyksta – teko sužinoti daug informacijos iš vietinių, o labiausiai gaila yra gyvūnų...
Sidnėjuje praleidau savaitę laiko, ir tik vieną dieną mačiau mėlyną dangų. Likusį laiką miestas buvo apgaubtas tirštai raudono smogo, taigi Sidnėjus nebuvo toks, kokį matome filmuose...
Mieste vyravo apie 30 laipsnių karštis, tai normali temperatūra vasaros metu, pasijusdavo ir gaivumas nuo vandenyno, tačiau nutolus vos 10-15 kilometrų termometro stulpelis pašokdavo bent 15 laipsnių, o toks kontrastas iš tiesų buvo gąsdinantis... Gamtos anomalijos išties pastebimos kiekvienais metais vis dažniau. Labai apmaudu dėl to, kas vyksta šiandienos planetoje ir kalčiausias dėl to yra būtent žmogus. Galėčiau valandų valandas apie tai diskutuoti, bet kol kas palinkėsiu sau ir visiems kitiems nedelsiant žvelgti į viską žymiai atsakingiau, nei vakar..."
