Į portalą tv3.lt kreipėsi dar viena mama, kuri atvirai papasakojo savo akimis mačiusi jėga tramdomus vaikus ir po pasirodžiusios aštuonmečio istorijos, nebegalėjusi tylėti.
Primygtinis prašymas mamai išeiti
Su portalu tv3.lt susiekusi moteris tikino nenorinti atskleisti savo tapatybės vien todėl, kad dar visai neseniai pati ten su vaiku gulėjo. Užsienyje su šeima daug metų gyvenanti moteris pasakojo, kad į Lietuvą grįžo dėl gerų specialistų, kurie nustatytų ligos diagnozę jos vaikui. Tačiau apsilankymo šiame centre, ji tikino, niekada nepamiršianti.
„Apie sumuštą aštuonmetį kalbėjusi mama nė vieno žodžio nemelavo. Aš savo akimis mačiau, kaip ten auklėjami vaikai. Manęs gydytojai prašė išeiti, aiškiai parodydami, kad nepatinka mano buvimas ten. Jie man primygtinai kartojo, kad reikia stebėti vaiką, kai mamos nėra šalia.
Man siūlydavo išeiti į miestą, prasiblaškyti. Bet aš pati pasiryžau būti šalia, dieną naktį, juk to su vaiku iš užsienio ir atvažiavau – diagnozę nustatyti, rūpintis juo. Aš pasakiau, kad nė dienos nepaliksiu vieno. Ir mes turėjome būti tris savaites, tačiau jau po dviejų su puse mus išleido ir pasakė, kad jeigu mama neliktų, tai dar savaitę vaiką laikytų.
Man viskas atrodė kaip kalėjimas. Buvo netgi vienas vaikas pabėgęs iš ten į Panevėžį. Juolab, kai pamačiau kas ten vyksta, buvau šoke“, – nelėpdama pasakojo moteris.
Tikrasis auklėjimas prasideda išėjus medikams
Ji pripažino, kad centre sutiko vos vieną malonią auklėtoją, kuri visus vaikus apkabindavo, priglausdavo prieš užmiegant. O kitos slaugės atvirai pasakė, kad visi čia dirba „iš idėjos, kas kaip moka“. Tą ir matė vaiką slaugiusi mama.
„Vieną kartą išgirdau kaip už durų šaukia vaikas, prašosi pagalbos, išlėkiau visa drebėdama ir pamačiau, kaip dvi auklėtojos užgulusios gal aštuonių-devynių metų vaiką, rankas užsukę, kojas užspaudę jį laikė. Žinoma, jos nesitikėjo, kad aš išeisiu iš palatos. Ir jos tada net nesivaržė, toliau jį laikė. Jos nieko neaiškino. Jos tik kai pradėjo pildyti dokumentus stebėjimo apie vaiko elgesį tai lyg ir demonstratyviai tai darė, kad ir aš neva matyčiau, įsitikinčiau.
Aš kelis kartus mačiau kaip tą patį vaiką šitaip tramdo. Taip, jis šaukė, keikėsi, bet tai nebuvo kritinė būklė. Aš pati priėjusi jį raminau, Juk ten esantys vaikai tikrai nėra iš baisiausių, su jais reikia dirbti, bendrauti, būti. Ir taip elgėsi ne vyrai slaugytojai, o moterys. Labai griežtai ten visi elgiasi, gal to ir reikia, disciplinos, bet ne šitaip juos laužyti.
Juolab, mano vaikas to net nepapasakotų, nesugebėtų dėl kalbos barjero ir kitų priežasčių. Bet kai jis išgirdo tą klykiantį berniuką kitą, sūnus klausė kodėl taip jam daro, jis pats buvo išsigandęs. Juk ten visi vaikai mato. Ir tokie atvejai buvo tikrai ne vienas ir ne du.
Nes jie taip laiko vaikus, kai to nereikia. Jie nedaužo nieko, bet nereikia taip laužyti jų. Vaikai tarpusavyje pasipyksta, kaip visur. Tačiau ne taip su jais elgtis. Ir čia viskas taip vyksta ne tada, kai visi gydytojai yra, o kai išeina. Kai nebūna gydytojai, nes kai jie būna, tai vaikai turi dienotvarkes, vaikšto į užsiėmimus. O čia vakarais“, – atvirai kalbėjo moteris.
Ji neslėpė, kad iki šiol su siaubu prisimena laiką centre, tačiau gydytojų, dirbusių su jos vaiku, profesionalumu nė kiek neabejoja, todėl mano, jeigu vėl reikės grįžti, bus pasiryžusi saugoti vaiką ir kentėti vakarais ten.
Specialistė: patys nesusitvarkantys tėvai kaltina visus kitus
Portalui tv3.lt susiekus su skyriaus vedėja J. Radzevičiene, paaiškėjo, į Vaikų psichiatrijos skyrių vaikai nuo 7 metų amžiaus dažniausiai hospitalizuojami be tėvų/globėjų. Tai lemia ir patalpų problemos.
„Išimtinais atvejais esant ryškiems atsiskyrimo nuo tėvų nerimo simptomams ir kai reikalinga nuolatinė pagalba vaikui su sunkia negalia apsitarnaujant, gali būti kartu hospitalizuojami tėvai/globėjai. Šiuo metu dėl patalpų problemų lovų skaičius skyriuje yra sumažintas nuo 15 iki 9 ir turime galimybę vienu metu hospitalizuoti tik 1 pacientą su tėvais/globėjais“, – nurodė specialistė.
Tačiau nemaža dalis tėvų, vargu ar nori savo vaikus palikti vienus. O norintys, turi grumtis vos dėl vienos vietos. Anaiptol, buvo domimasi ir kokios dažniausiai būklės yra jų pacientai bei kokie gydymo metodai ir priemonės naudojami.
„Mūsų skyriaus stacionare gydomi vaikai dėl elgesio ir emocinių sutrikimų, kurių psichosocialinė adaptacija daugelyje gyvenimo sričių yra ryškiai sutrikusi. Siekiant užtikrinti palankią terapinę aplinką ir vaikų saugumą skyriuje visiems vaikams taikoma moksliškai pagrįsta, tarptautinės rekomendacijomis paremta aplinkos terapija ir vaikų elgesio ugdymo sistema.
Aplinkos terapijos esmė yra palanki, vaiką emociškai palaikanti ir priimanti aplinka, kartu nustatant aiškiai apibrėžtas ribas ir taisykles, kurių vaikas turi laikytis. Taikant elgesio terapiją skatinamas tinkamas vaiko elgesys, o už netinkamus poelgius vaikas paskatinimų netenka. Jei vaikas elgiasi agresyviai, tampa pavojingas sau ir kitiems, jis laikinai gali būti atskiriamas nuo vaikų grupės, žodžiu ar fiziškai sulaikomas nuo pavojingų veiksmų, o išimtinais atvejais taikomas stiprus laikymas pagal patvirtintą metodiką.
Kiekvienam vaikui sudaromas individualus gydymo planas. Specialistų komanda taiko įvairius gydymo metodus: psichologinis konsultavimas, individuali ir grupinė psichoterapija, psichosocialinė reabilitacija, tėvų konsultavimas ir mokymas. Medikamentinis gydymas taikomas, kai neefektyvios kitos gydymo priemonės ir sudaro nedidelę gydymo dalį“, – atskleidė skyriaus vedėja.
Vis dėlto, J. Radzevičienė tikino, kad iki šiol Vaikų psichiatrijos skyrius nėra gavęs pacientų skundų nei dėl perdėto jėgos naudojimo, nei dėl taikomų gydymo metodų.
„Su numatomu vaiko ištyrimo ir gydymo planu paciento tėvai/globėjai yra supažindinami priėmimo į skyrių metu pasirašytinai ir yra suteikiama gydymo metodų pasirinkimo galimybė. Tėvai nepajėgiantys susitvarkyti su vaiko elgesio problemomis ar kitais sunkumais, dažnai linkę kaltinti kitus, įskaitant ir jiems padėti siekiančius specialistus“, – teigė specialistė.
R. Šalaševičiūtė: aš tai vadinu smurtu
Buvusi Sveikatos apsaugos ministrė ir ilgametė Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė, kad tiek jai būnant kontroliere, tiek Vaiko parlamentinės grupės nare, skundų dėl smurto prieš vaikus gydymo įstaigose, nebuvo gauta.
„Visgi, jeigu kalbėti apie vaiko tramdymą ūmių priepuolių, emocinių sutrikimų metu, tai iš tikrųjų yra pasisakyta labai aiškiai – jokių tramdymo priemonių: marškinių ar prirakinimo – negali būti. Dirbant Vaikų teisių kontroliere, teko lankytis Ventos specialiuosiuose globos namuose, kur buvo daugiau nei 200 vaikų su psichinėmis negaliomis, tai iš tiesų ten pasitvirtino faktas, apie kurį buvome informuoti, kad naudojami tramdymo marškiniai, vaikai surišami ir kitaip tramdomi.
Tada buvo labai aiškiai pasisakyta, kad tokios tramdymo priemonės negali būti taikomos jokiais atvejais. Net vaiko emocinio sutrikimo metu, kai jis tampa nevaldomu. Jeigu neklystu, tokia pati situacija buvo ir Kaune 2016 m. nustatyta, kai vaikų suvaldymui buvo naudojamos tramdymo priemonės.
Suprantu ir medikus, kad iš tiesų jiems yra sudėtinga su nevaldomais vaikais, nes jie gali tiek save, tiek kitus sužaloti. Bet tramdymo priemonės vaikų atžvilgiu – yra nepriimtinos. Mūsų daugumos psichiatrų tokia nuomonė, kad turinčius emocinių sutrikimų, tai ne medikamentais gydyti, o naudoti kitas priemones. Naudoti įtikinėjimą, psichologų pagalbą. Aš dėl to pilnai sutinku, kad medikamentinis gydymas turėtų iš tikrųjų būti ribojamas.
Bet aišku viena, kad negalime atsiriboti visiškai nuo medikamentų, jeigu yra kritinės situacijos, tai protingai turėtų būti jie naudojami, o ne užlaužimai kažkokie naudojami. Be abejo, turėtų ir tėvai būti įspėjami apie tai. Esu prieš tokių metodų taikymą. Dirbantys specialistai su vaikais, iš tikrųjų, turėtų rasti kitokių būdų kaip spręsti tokias problemas. Aš įvardinčiau, kad tai yra smurtas prieš vaikus, kadangi tramdymo priemonių naudojimo negalima naudoti. Neturėtų medikai jokio smurto naudoti“, – kalbėjo Seimo narė.
Jai antrino ir kita parlamentarė Dovilė Šakalienė, aktyviai kovojanti su vaikų teisių pažeidimais, smurtu prieš vaikus, teigė, prašo į ją kreiptis nukentėjusių vaikų mamoms ir kartu spręsti šią problemą.
„Iš tiesų yra tokia situacija, kad pati viena negaliu imtis nagrinėti šios situacijos, turiu sulaukti pagalbos prašymo. Nes jau buvau apkaltinta tuo, kad per daug kišuosi, bet padėti – aš tikrai pasirengusi ir noriu. Šiuo atveju, gali interesų konfliktai kilti su profesoriumi Dainiumi Pūru ir nepagrįsti kaltinimai atsirasti, todėl galimus pažeidimus pradėtume judinti kartu su besikreipusiomis moterimis“, – tvirtino D. Šakalienė.
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ direktorė Rasa Dičpetrienė nurodė, kad pirmą kartą girdi apie galimą smurtą šiame centre. Bet yra įsitikinusi, kad pati norėtų būti kartu su savo vaiku ir tokio medikų elgesio negalinti suprasti.
„Sunku komentuoti konkretų atvejį, bet man yra tekę lankyti Žvėryno raidos centre ir aš suvokiu, kad gali būti apkabinimas, tam, kad sulaikyti apsaugant patį vaiką ar kitus. Aš tą suvokiu, nes ten vaikai yra su sunkiu elgesiu, tai, kad juos reikia laikyti taip gali būti. Bet iki mėlynių, tai net nežinau. Bet čia mano asmeninė nuomonė“, – sakė direktorė.
Kiek tokių atvejų dar gali būti neaišku, nes visi kartoja, kad anksčiau skundų nėra buvę. Tačiau aišku viena, tyrimas turėtų būti atliekams, vertinant darbuotojų elgesį.