Jis ką tik paskelbė karą Rusijai, ruošėsi pulti Prancūziją ir gavo pranešimą iš savo ambasadoriaus Londone, kad Britanija šiame konflikte liks neutrali.
Vokietija pradėjo Pirmąjį pasaulinį karą.
Vilhelmas buvo įsitikinęs, kad viskas išsispręs per kelių savaičių šlovingą kampaniją, jo kariams žygiuojant per nugalėtas šalis.
Ketveriais metais vėliau Vokietija pralaimės karą, pareikalavusį apie 2 mln. jos karių gyvybių ir nulėmusį imperijos žlugimą.
Prieš pakeliant vyno taures tos dienos popietę, kaizeris įsakė savo kariams imtis ginklų, atsakydamas į liepos 30-ąją paskelbtą visuotinę mobilizaciją Rusijoje.
Caras Nikolajus II tuo žingsniu norėjo įbauginti Austrijos-Vengrijos imperiją, ką tik pradėjusią puolimą prieš Rusijos sąjungininkę Serbiją.
Karas atrodė neišvengiamas Vokietijai, jautusiai grėsmę, keliamą ją supančios Rusijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, kurios tarpusavyje buvo sudariusios sąjungą.
Bijodami galimo nepritekliaus, žmonės skubėjo apsirūpinti maisto produktais ir kitokiomis atsargomis, todėl smarkiai išaugo kainos.
Su pasitenkinimu žvelgdamas į savo strategus – kai kurie iš jų verkė iš džiaugsmo, sulaukę seniai laukto konflikto, kuriam ruoštasi dešimtmečius, – kaizeris suraitė savo elegantišką parašą ant karo paskelbimo deklaracijos Prūsijos karališkuosiuose rūmuose Berlyne, naujienų agentūrai AFP pasakojo istorikas Johnas C. G. Roehlis.
„Jokių partijų, tik vokiečiai“
Vėliau Vilhelmas iš pagrindinio rūmų balkono kreipėsi į aikštėje susirinkusią džiūgaujančią minią.
„Jeigu mūsų kaimynė nesuteiks mums taikos, tikiuosi, kad Vokietijos žmonės ir suvienyta imperija nugalės su Dievo pagalba“, – pareiškė kaizeris.
„Nuo šiol nebežinau jokių partijų, tik vokiečius“, – pridūrė monarchas, Prūsijos protestantas, kviesdamas užtikrinti nacionalinę vienybę ir savo žodžius taikydamas socialdemokratams bei nepriklausomos pozicijos katalikams.
„Valio!“ – šaukė minia, džiaugsmingai mėtydama į orą skrybėles.
Įsakymas pradėti mobilizaciją įjungė Vokietijos karo mašiną, pasiruošusią pirmiausiai siųsti karius į Vakarus.
Keleriais metais anksčiau parengti įsakymai skelbė, kad karo su Rusija atveju pirmiausiai turi būti pradėta invazija į caro sąjungininkę Prancūziją, prieš Vokietijos karius pasiunčiant į rytus.
Berlyno strategija, žinoma kaip Schlieffeno (Šlyfeno) planas, argumentavo, kad reikia išvengti karo dviem frontais.
Manyta, kad Vokietijos didžioji varžovė Britanija bent jau kurį laiką nesikiš į konfliktą žemyne.
„Britanija negali likti nuošalyje“
Tačiau Vokietijos ambasadoriaus Londone kunigaikščio Karlo Maxo von Lichnowsky telegrama, gauta Berlyne apie 17 val., sutrikdė tuos pasiruošimus, nurodė J. C. G. Roehlis.
Telegramoje buvo sakoma, kad Britanija išliks neutrali, jeigu Vokietija puls tik Rusiją, bet ne Prancūziją.
Tuomet Vilhelmas įsakė savo armijos vadui Helmuthui von Moltke nukreipti visus savo karius Rusijos link, išprovokuodamas retą šio karininko aristokrato protestą.
Pasak įvykio liudininkų, išraudęs H. von Moltke argumentavo, kad strategijos pakeitimas ir mėginimas paskutinę minutę suplanuoti puolimą rytų kryptimi gali sukelti sumaištį Vokietijos kariuomenėje, pridūręs, kad Prancūzija artimiausiu metu kels didesnę grėsmę negu Rusija.
Apie 20 val. 30 min. buvo gauta antroji K. M. von Lichnowsky telegrama: Londonas tikriausiai liks neutralus netgi tuomet, jeigu Vokietija įsiverš į Prancūziją.
Taigi Berlynas gali laikytis ankstesnio plano. Vilhelmas įsakė atnešti vyno.
Vėliau tą patį vakarą įvyko dar vienas posūkis.
Britanijos karalius Jurgis V pasiuntė Vilhelmui, savo pusbroliui, žinią, kad ambasadorius tikriausiai klaidingai suprato: Britanija negalės likti nuošalyje ir stebėti, kaip naikinama Prancūzija.
Tačiau kauliukai jau buvo mesti.
Nors daugelis miestiečių tikėjosi greito Prancūzijos sutriuškinimo, kaimų gyventojai, besiruošiantys nuimti derlių, žinojo, kad į frontą pasiųstų vyrų labai stigs laukuose.
Prasidėjęs karas taip pat atneš milžiniškas kančias civiliams gyventojams: šalį krėtė badas, o 2 mln. vokiečių karių paguldė galvas svetimuose laukuose.
