Asociacija „Lapkričio 2-osios draugija“ – viena iš nedaugelio organizacijų Lietuvoje, kuri važiuoja per Lietuvos miestelius, fotografuoja kapų paminklus ir jų informaciją kelia į interneto erdvę. Vėliau kiekvienas norintis, suvedęs mirusio žmogaus pavardę, gali sužinoti, kur vienas ar kitas žmogus yra palaidotas. Anot „Lapkričio 2-osios draugijos“ pirmininko Valdo Kaminsko, Lietuva kapų skaitmeninio inventorizavimo klausimu gerokai atsilieka nuo kitų Europos šalių. Jo nuomone, mūsų valstybė kapinėmis apskritai pakankamai nesirūpina, o apie daugelį su jomis susijusių problemų – nutylima.
„Lapkričio 2-osios draugija“ surašinėja kapines, vėliau tą informacija viešina interneto erdvėje. Kaip vyksta pats surašinėjimas?
Tai kuo mes, „Lapkričio 2-osios draugija“, užsiimame, yra kapinių skaitmeninis inventorizavimas. Dailės akademijoje yra sukaupta nemažai tokios informacijos. Klaipėdos universitetas irgi labai aktyviai dirba Mažojoje Lietuvoje, darydamas tokio pobūdžio kultūros paveldo skaitmeninio veiksmus ir darbus.
Mes atvykstame į kapinaites ir eilė po eilės visas jas surašome ir nufotografuojame. Fotografuojamas ne visas kapas, o tik paminklas. Jų formatai [skiriasi], vieni būna labai aukšti, kiti – pailgi, ne visai telpantys į natūralų vaizdą. Tuomet mes fotografuojame tą paminklo dalį, kurioje yra informacinis įrašas. Tai dažniausiai yra gimimo ir mirties metai, vardas pavardė ir gali būti epitafija. Gėlyčių ar panašių objektų mes stengiamės nepaimti [į kadrą]. Mums svarbi informacija – kokie žmonės ten yra palaidoti.
Kaip Jūs atsirenkate, ką surašinėti? Ar tik senosios, ar ir dabar veikiančios kapinės yra surašinėjamos?
Na, dėl organizacijos subjektyvios situacijos (mes esam visuomenininkai, turintys nelabai daug resursų) mes telkiamės registruoti, inventorizuoti kaimo kapinaites. Tai yra šiek tiek mažesni darbo objektai. Reikia pastebėti, kad dėl demografinių pokyčių ir procesų, vidinės emigracijos šalyje, kaimai žaibiškai tuštėja. Tiesiog laiko klausimas, kada tebeveikiančios kapinaitės gali būti užleistos. Tai dėl to mes stengiamės [būtent] kaimo kapinaites fiksuoti ir registruoti – tai yra greitai užmarštin beišeinanti realybė.
Mes tai darome taip. Pirmoji stadija būna tų kapinaičių inventorizavimas, duomenų bazės sukėlimas į internetą. Viskas yra sudedama į tinklapį www.atminimoknyga.lt. Po to mes grįžtame į to kaimo bendruomenę, kalbiname ją, kad ji pradėtų pildyti tą duomenų bazę papildomais prisiminimo dokumentais, nuotraukomis ir kt.
Kaip gimė kapinių surašinėjimo idėja? Lietuvoje esate vieni iš nedaugelio, kurie tuo užsiima.
Mūsų projektas nėra vienintelis. Yra toks žydų litvakų kapinaičių registravimo projektas, jis vadinasi „Maceva“. Jie orientuojasi į žydų kapinaičių Lietuvoje inventorizavimą, kas iš tiesų yra labai gerai, tai pakankamai atsakingas darbas. Didžioji dalis jų yra surašytos ivrito kalba. Na, mes nesam specialistai, negalime įskaityti tų antkapių. Kitas projektas yra kuruojamas liuteronų bažnyčios. Jie dirba Mažojoje Lietuvoje, ten yra suvedamos jų konfesinės kapinaitės.
Mūsų idėja kilo spontaniškai. Iš pradžių suvedėme draugų, giminių kapinaites. Pirmosios, kurias suvedėme, buvo Kernavės kapinaitės. Simboliškai taip išėjo, kad tai buvo pirmoji Lietuvos sostinė ir mes įsidėjome į savo portfelį pirmąsias kapinaites. Kuomet pradėjome domėtis, kaip užsienyje tai yra padaryta, pamatėme, kad tokie darbai seniai yra nuveikti. Ten, įskaitant ir mūsų kaimynus lenkus, veikia ne mažytės visuomeninės organizacijos, bet valstybiniai ir dideli tinkliniai visuomeniniai susivienijimai, visiškai skiriasi ištekliai.
Kokie mastai yra užsienyje? Galbūt galėtumėte detaliau papasakoti, kaip ten dirbama.
Vakarų šalyse, Šiaurės Amerikoj, Europoj egzistuoja dideli duomenų bankai, kitaip suorganizuota informacinių sistemų veikla. Mes jau seniai galėjome (gal jau kokie 20 metų) savo informacines sistemas papildyti keletu elementų, t.y. gyventojų registru. Žinotume, kur kokie žmonės, kokiose kapinaitėse suguldyti. Tačiau to nepadarėme.
Grįžtant prie Europos, yra Anglijos kapinaičių įvairūs portalai, informacinės sistemos. Jei įeini į kapinaites X, pamatai abėcėlinius sąrašus, juos gali rasti internete. Tokios duomenų bazės egzistuoja ir Lenkijoje. Apskritai kalbant apie savo protėvių suregistravimą – civilizuotas pasaulis didžiąją dalį šių darbų jau yra nuveikęs. Mes čia, Europos centre, ne taip ir skubam...
Kiek kapinių jau esate surašę?
Mūsų projektą, ko gero, reiktų priskirti pilotiniams projektams. Šiuo metu mes esame į internetą sudėję 36 kapinių duomenų bazes. Tačiau savo portfelyje turime dar 10, kurias šiuo metu tvarkome ir dėliojame duomenis. Manau, kad iki metų pabaigos turėsime [suregistravę] apie 45 kapinaites. Tai yra dviejų vasaros ekspedicijų rezultatas.
Jei taip galima pasakyti, esate išnagrinėję ne vienas kapines. Kokias tendencijas pastebite? Kuo Lietuvos gyventojai išsiskiria? Galbūt įdomesnių paminklų matėte, pačių kapų?
Iki šiol mes esame daugiau dirbę kaimuose ir rajonuose. Didžiausiose kapinaitėse, kurias esame skaitmeninę, buvo apie 1500–2000 įrašų. Tai reiškia, kad apie 700–1000 kapų kapelių tose kapinaitėse yra buvę. Galima sakyti, kad čia tokių impozantiškų [kapų] arba miesto mažosios architektūros [paminklų] iš tikrųjų yra. Jeigu mes jau kalbame apie paminklų kūrybą, didžiąja dalimi tai, ką mes ten randame, yra tipiški paminklai.
Kur kas įdomesnė istorinė dimensija. Jeigu mes kalbame apie paminklų statybos, akmens tašybos tradicijas, atskiruosiuose, ypač senuosiuose regionuose aptinkame senųjų akmentašių, kurie viso to regiono kapinėse dirbdavo, labai panašius paminklus. Kai kur tų paminklų forma iš tikrųjų yra unikali. Pavyzdžiui, nuvažiuokite į senąsias Salako kapines, ten pamatysite stelas, kurių forma kitur yra nesutinkama.
Taip pat matosi, kad akmuo mūsų kapinėse yra atsiradęs apie XIX–XX a. Prieš tai buvo statomi daugiausiai mediniai kryžiai. [Akmenis pradėjo statyti] pirmieji turtingesni žmonės, daugiausiai lenkų kultūros [atstovai] ar buvę bajorai – jų vardus matome užrašytus lenkiškai. Tačiau tie, kurie yra buvę lietuviai valstiečiai, turtingesni, jau prakutę, matosi, pradėjo statyti praktiškai laukų akmenis, jie nedaug tašyti, šlifuoti.
Galbūt būtų galima daryti apibendrinimus, po kiek laiko kapas tampa užmirštas ir jo niekas neprižiūri?
Dabar jau mes esame tapę tokia nomadine, judančia tauta. Tačiau iki 1999–2000 m. mūsų gyvenimo būdas buvo gana sėslus. Didžioji dalis kapinaičių yra neblogai prižiūrėtos. Mes matome, kad kaimo bendruomenės kapinaites prižiūri kaip pakankamai svarbų savo kaimo infrastruktūros arba svarbų to kaimo dalies objektą ir teritoriją. Kapučiai būna išvalyti, moterys dažniausiai nušluoja, nugrėbia žolę ir šapus ne tik nuo savo, bet ir nuo kaimynų [kapų]. Bendruomeninio tvarkymosi elementų mes matome labai daug kur.
Apie 10 proc. visų mūsų kapų būna bevardžiai – nėra paminklo, nežinoma, kas ten palaidota. Tačiau, reikia pastebėti, pakankamai didelė dalis tų bevardžių kapelių kažkieno rankos visgi yra patvarkyti. Matyt, buvęs medinis kryžius supuvo ir tie žmonės galbūt net ir žino, kas ten yra palaidotas. Mes tikimės, kad vietos bendruomenė į tas bazes kada nors įrašys tikruosius [vardus žmonių], kurie ten palaidoti.
Vėlinių laikotarpiu pasigirsta daug kalbų, kad žmonės stengiasi kapus puošti, perka gėlių, žvakių, kartais net konkuruoja su kaimyniniu kapu. Koks Jūsų požiūris į tai?
Reikėtų pasakyti, kad mūsų vartotojiška kultūra kapinėse yra pakankamai ryški. Pastaruoju metu buvo nemažai [jai skirtos] kritikos. Etnologai kritikuoja mūsų nesaikingą požiūrį. Žvakių žvakelių, gėlių – ir tikrų, ir plastikinių – yra nuperkama didžiuliai kiekiai. Ir teisingai yra pastebima, kad žmonių prisiminimo klausimas yra keičiamas. Svarbu nupirkti kuo daugiau daiktų ir kapą jais apdėti. Laikoma, kad kuo daugiau artefaktų – gėlių ar tų milžiniškų kiniškų žvakidžių pridedame, tuo labiau išreiškiame pagarbą.
Faktiškai tai tampa ne tiek to savo artimojo prisiminimo dalyku, o daugiau pasirodymu vieni prieš kitus. Na, bet tikriausiai tai yra neišvengiama. Tai yra sudėtinė mūsų gyvenimo dalis. Matyt, kapinėse pagerbdami iškeliavusiuosius mes elgiamės ne ką kitaip negu kad pirkdami prestižines mašinas arba rūbus. Reikia pasakyti, kad ir anksčiau tas buvo daroma, ypač civilizuotoje, lenkiškoje tradicijoje. Ten kapinės yra tapusios mažosios architektūros panteonais. Matosi, kad žmonės investuodavo milžiniškus pinigus ir XIX a., tad tai nėra šio amžiaus išradimas.
Ar tai tik Lietuvos bruožas ar ir kitų valstybių?
Katalikiškos šalys mėgsta daugiau puošybos ir pompastikos. Protestantiškos šalys – ir anglosaksai, ir skandinavai – yra daug lakoniškesni. Mes žinome, kad ir Amerikoje tos kapinaitės atrodo visiškai kitaip. Tai lygiai nukirptos pievelės, kuriose stovi labai nedidelio akmens paminkliukai. Tai yra tvarkos ir santūrumo oazė.
Reikia pasakyti, kad laidojimo kultūra pasaulyje apskritai tampa pakankamai įvairi. Yra tradicinės miestų kapinės, yra kremavimas, ir taip vadinamas „žaliasis laidojimas“, kuomet žmogus laidojamas pintame vytelių karste, miške. Jo kapo vietą paprastai žymi tik koks nors akmuo, nėra jokių užrašų. Dažniausiai laidojama prie medžio arba medis šalia pasodinamas. Taip grįžtama į ikiindustrinį laidojimo modelį.
Grįžtant į Lietuvą, kalbant apie visą valstybės politiką kapinių atžvilgiu. Neseniai teko skaityti Jūsų mintį, kad kapinės yra viena blogiausiai tvarkomų socialinių sričių. Ką Jūs turėjote mintyje?
Yra taip, kad ir visuomenė, ir valstybė didžiąją dalimi stovi nuo šios temos nusisukusi nugara. Jeigu pasižiūrėtume į viešo gyvenimo administravimą, tai šiam reikalui skiriama labai mažai dėmesio. Tai rodo ir labai žemas statusas, kuriame vyksta valdymas. Reikia pasakyti, kad kapinių ūkis yra pakankamai didelis – Lietuvoje yra virš 2000 kapinių ir kapinaičių. Jos visos sudaro virš 2000 ha plotą. Kad tokį ūkį tvarkytų valstybė, ji turi būti sutelkusi tam tikrus resursus, skirti daugiau dėmesio. Tačiau nei ministerijose, nei Vyriausybėje nėra padalinio, kuris būtų atsakingas už šitą sritį. Vienas iš tokių aiškių požymių. Kai kurios savivaldybės tvarkosi su tom kapinaitėm. Kai kur, matosi, tvarkomasi šiek tiek geriau, kai kur prasčiau. Bet didžiąja dalimi tai yra pakankamai atsainus požiūris – tvarkos toje srityje nėra, apskaitos nėra.
Štai, kad ir Kaune. Mes visi žinome, yra garsi istorija, kad Kaunas nebeturi kur laidoti gyventojų. Neegzistuoja informacinės sistemos, niekas neseka apskaitos, nėra tų žemės plotelių. Jie galbūt kažkur yra knygose, tačiau viskas pasidaro nelabai skaidru, nelabai aišku. Kažkur žmonės kažką perka... Neseniai buvo vienas pranešimas, kiek kainuoja vietą nusipirkti kažkuriose iš kapinaičių. Valstybė neįveda tvarkos, neatiduoda rūpintis verslui komerciniais pagrindais. Ten įsivyrauja tokia neskaidri, neaiški situacija. Laidojimo verslas didžiąja dalimi vyksta grynaisiais pinigais. Žmonės šioje industrijoje yra nemokomi.
Užsienio šalyse pati rinka yra pakankamai stipri, žaidėjai stiprūs. Jie suformuoja savo mokymosi ir savireguliacijos institutus. Lietuvoje, aišku, to nėra. Valstybė taip pat nepadeda rinkos dalyviams civilizuotai dirbti. Labai charakteringa situacija – mūsų laidojimo papročiai yra visiškai neekologiški. Valstybė nieko nedaro, kad paskatintų ekologiškesnę dalyvių elgseną – vartotojų ir kartu laidojimų firmų. Mes tuos klausimus pradėjome kelti ir tikimės, kad valstybė atkreips dėmesį į šitą sektorių, į šitą sritį ir ją sutvarkys taip, kaip turėtų būti sutvarkyta pagal šių dienų standartus.