Šį mėnesį žinomas žurnalistas, kino kritikas, rašytojas Laimonas Tapinas mini 60-ąjį savo gimtadienį. Prieš keletą savaičių sostinės “Vartų” galerijoje visuomenei buvo pristatyta naujausia L. Tapino knyga “Prarasto laiko nebūna”. Tai jau devintoji dokumentinės prozos knyga, gerokai papildanti autoriaus aprašomų herojų galeriją.
Naujosios knygos puslapiuose atgyja paties L. Tapino išgyventos studijų Vilniaus universitete akimirkos, bendramokslių bei dėstytojų - Broniaus Radzevičiaus, Leonido Jacinevičiaus, Vido Marcinkevičiaus, Antano Masionio, Vinco Kuzmicko ir kitų žymių literatų - tragiškų gyvenimų nuotrupos…
Apie naujausią knygą “Prarasto laiko nebūna” ir apie tai, kad iš tikrųjų prarasto laiko niekados nebūna, Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” su rašytoju Laimonu Tapinu vieną birželio šeštadienį ir kalbėjosi žurnalistės Gailutė Jankauskienė ir Jolanta Kryževičienė.
Vartome naujausią jūsų knygą, tokiu simboliniu pavadinimu “Prarasto laiko nebūna”. Visos turbūt iki šiol pasirodžiusios jūsų knygos tam tikrame istorijos tarpsnyje buvo tarsi tam tikros laiko atodangos. Pradėkime nuo pirmosios jūsų knygos “Iliuzijų mugėje”, kuri išėjo berods 1983 metais. Tai buvo jūsų išgyvenimų esant stažuotėje Paryžiuje ir tam tikro kultūrinio sluoksnio atodangos, kurios mums tada sovietmečiu atrodė labai egzotiškai, įdomiai. O ir vėlesnių jūsų knygų herojai -Jurgis Baltrušaitis, Oskaras Milašius - nors jie ir buvo ryškios asmenybės mūsų kultūros istorijoje, tačiau mums dar labai nežinomos. Toks paradoksas.
Ir štai paskutinė knyga “Prarasto laiko nebūna”. Tai, ko gero, atviriausia atodangų knyga, kadangi ji liečia ne tik jūsų aprašomų personažų, bet ir jūsų paties gyvenimą. Sakykite, ar nesuklysiu sakydama, kad tai yra ne tik atviriausios, bet ir skaudžiausios jūsų atodangos?
Ko gero, taip. Nes net trys ar keturi mano kurso draugai arba žuvo, arba nusižudė, arba mirė. Ir reikėjo labai prilaikyti save ir savo plunksną, kad neįskaudinčiau artimųjų, kurie pernelyg jautriai reagavo. Beje, padariau klaidą parodydamas jiems rankraštį prieš atiduodamas į leidyklą. Kai kurios žmonos man pareiškė, kad jeigu šitas, šitas ar šitas epizodas liks knygoje, tai paduos mane į teismą. Na ir ką, reikėjo suktis, kažką mėtyt. Nors reikalavimas, kad Bronius Radzevičius būtų parodytas kaip beveik gyvas ir vaikštantis, ir rašantis, tai būtų absurdas. Visa Lietuva žino, kas su juo atsitiko, ir jį prikelt iš numirusių arba neleist jam numirti būtų jau visiškas absurdas… Bet šiaip, žinoma, kadangi bendravau su tais žmonėmis, dauguma jų buvo mano draugai ir bičiuliai, tai kiekviena netektis man, be abejo, buvo ir stresas, ir skausmas, ir išgyvenimas. Bet supratau, kad negaliu apeit šitos knygos, juo labiau negaliu apeiti šitų žmonių, apie kuriuos šiandien labai nedaug ką žino net ir literatūrą mėgstantys žmonės. Ir turėjau tokią mažą viltį, kad gal pasiskaitę apie jų gyvenimą jie kartais užsidegs noru paimti kokio Vido Marcinkevičiaus ar Leonido Jacinevičiaus knygutę į rankas ir paskaityti. Vyliausi, gal ta mano knygelė padėtų suvokti, kaip, kokiom aplinkybėm gimė tas ar kitas kūrinys, kaip jautėsi tuo metu jo autorius. Lygiai kaip ir rašant apie Oskarą Milašių. Sakysim, man gražiausia recenzija buvo, kad perskaičius pasakojimą apie Milašiaus gyvenimą, mums tapo daug lengviau suprasti ir jo poeziją. Tad toks buvo mano didelis slaptas noras ir tikslas.
Jūsų knygų herojai yra tikrai labai žinomos asmenybės. Ir minėti Oskaras Milašius, Jurgis Baltrušaitis, ir aktorius Bronius Babkauskas, ir kt. Daugelis skaitytojų vertina tas knygas kaip tam tikrą dokumentinę medžiagą. Ir dabar aš noriu jums pateikti klausimą, kuris mane labai seniai kankina skaitant jūsų literatūrą. Ir noriu pacituoti dvi ištraukas. Tai yra pabaigos žodis dviejose jūsų knygose - “Septynios vienatvės Paryžiuje” apie Oskarą Milašių ir “Imk, klajokli, žibintą vilties” apie Jurgį Baltrušaitį. Šių knygų pabaigos praktiškai yra beveik vienodos. Jūs rašot: “Norėčiau tarti keletą žodžių šią knygą įveikusiam kantriam skaitytojui. Gali kilti klausimas, kiek autentiškai papasakotas Milašiaus gyvenimas?..” Labai panašiai jūs baigiate ir antrąją knygą: “Jeigu atsirado geležinės valios žmogus, kuris įveikė šią storą knygą, jam galbūt kilo klausimas, kiek galima ja tikėti...”
Tai aš ir noriu klausti, kaip jūs randate tą ribą tarp dokumentikos, tarp daugybės šaltinių, kuriuos nuolat cituojate, nurodote, ir tarp tos beletristikos, tarp kūrybos? Nes atkuriant konkrečias scenas, dialogus, na, sunku patikėti, kad žmonės, netgi prisimenantys tuos herojus, taip detaliai viską prisimena. Kur yra riba? Ko jūs neleidžiate galbūt sau peržengti?
Niekad neleisčiau sau išgalvoti nei scenos, nei dialogo, jeigu tam neturiu jokio pagrindo. Nes tai yra labai slidus kelias. Vieną kartą leidus sau tokį malonumą, tau jis patiks, ir tu pakartosi antrą, trečią, ketvirtą kartą. O iš tavo dokumentinės prozos liks tiktai romanas, kuriame yra viskas išgalvota. Sustoti čia būtų labai sunku. Nors šiandien į literatūros žanrų taisykles visi žiūri labai atsainiai, kaip į apribojimus, kuriuos galima interpretuoti kūrybiškai, vis dėlto man tai yra tabu, šventas priesakas. Visada bandau knistis tol, kol prisiknisu iki to, ko man reikia, - epizodo ar užrašyto dialogo, ar kokios užfiksuotos prisiminimų nuotrupos…
Žmonių atmintis yra fantastiškai keistas daiktas. Žmonės neprisimena net to, kas įvyko prieš 10-15 metų. Apie tą patį įvykį kiekvienas papasakoja skirtingai. Todėl, žinoma, patikimiausias daiktas yra jau užrašytas tekstas. Pavyzdžiui, man labai pasisekė, kai apie Babkauską radau LKP istorijos institute išlikusius Meno tarybos posėdžių dokumentus. Iš jų išaiškėja, kaip buvo ujamas Juozas Miltinis, kaip Miltinis ujo kitus, kaip tuose posėdžiuose atsimušinėjo Bronius Babkauskas, Algimantas Masiulis ir t.t., ir t.t. Na, ir tokiais tekstais jau, žinoma, negali netikėti. Kita vertus, pridėjus ranką prie širdies, negalima pasakyti, kad viskas įvyko būtent taip, kaip yra mano knygoje. Net remiantis tekstais. Tačiau tai jau būtų ne dokumentinė proza, tai būtų dokumentika, o tai man yra mažiau įdomu.
Kur mano yra nuodėmės? Jūs klausėte apie dialogus. Žinoma, jei prieš 20, 30 ar 50 metų žmogus su kažkuo kalbėjosi ir jis tau apie tai papasakojo, tai tu negali tikėti, kad taip iš tiesų ir buvo. Tačiau, jeigu aš surandu laišką, kuriame rašoma: Milašius manęs paklausė, ar tu buvai tada, kai aš ir t.t., ir t.t…. Tai iš šito teksto aš sukonstruoju dialogą ir nemanau, kad tai yra didelis nusižengimas. Žinoma, kalbos maniera dingsta, bet to pokalbio esmė vis tiek išlieka. Taip kad tikėkit ir nesigraužkit.
Man yra didžiausia laimė sėdėti bibliotekoje Paryžiuje, versti kalnus literatūros - to meto rašytojų, menininkų memuarus, ir tų knygų puslapiuose aptikti įvairių atsiliepimų kad ir apie Oskarą Milašių. Pavyzdžiui, taip suradau fantastišką epizodą apie tai, kaip Milašius bandė pavogti papūgėlę, ar dar kažką panašaus… Tai maloniausi momentai, kai iš literatūros krūvos tarsi kokį trupinėlį aukso pavyksta rasti vieną ar kitą faktą, kuris tau būtinai reikalingas. O dar smagiau, kai tu įsigyveni į to herojaus gyvenimą, jo likimą. Tada jau pats iš anksto numatai, ką tas herojus, tarkim, Babkauskas, galėjo padaryti ar kaip reaguoti į vieną ar kitą situaciją. Koks apima džiaugsmas, kai surandi kokį dokumentą, laišką, kuris patvirtina, kad tavo aprašomas žmogus pasielgė būtent taip, kaip tu ir tikėjaisi. Tokių atvejų buvo ne vienas, aš tiesiog atspėjau jo reakcijas į įvairius konfliktus teatre, kine ir t.t. Kai žmogų myli, atsiranda tokie pojūčiai. O aš Babkauską tikrai mylėjau, tai gražiausias žmogus mano gyvenime ir turbūt daugiausia širdies įdėjau rašydamas knygą apie jį.
O kaip buvo šiuo atveju - rašant knygą “Prarasto laiko nebūna”? Čia jūs rašote apie savo kurso draugus, apie bendramokslius, to meto Vilniaus universiteto dėstytojus? Galbūt jūs jaunystėje pats rašėte dienoraštį ir jis jums padėjo?
Ne. Ir tai yra viena iš didžiausių mano gyvenimo klaidų, kad aš to nedariau. Nors pragyvenau gana, sakyčiau, įdomų gyvenimą, sutikau daugybę įdomių žmonių. Jau vien darbas Lietuvos radijuje ir televizijoje dvejus trejus metus ko vertas! O jeigu būčiau rašęs dienoraštį, tai jau būtų visas romanas.
O čia daugiausiai rėmiausi savo bendrakursių prisiminimais. Pavyzdžiui, ieškodami poeto Vido Marcinkevičiaus pėdsakų, netikėtai su žmona suradom, naktimis skambindami į kokį nors Balbieriškį ar Veisiejus, kad, pasirodo, ten gyvena jo pusbrolis, ir pan. Kanadoje suradome Leono Jacinevičiaus pirmąją žmoną.
Beje, teko pasinaudoti ir išlikusiais unikaliais to meto paskaitų “dokumentais”. Na, turėjome tokią nuodėmę - per nuobodesnes paskaitas mūsų kursas virsdavo paštu. Rašinėjome vienas kitam kurioziškus, linksmus, liūdnus raštelius. Ir kai kurios bendrakursės, o visų pirma Janina Pranaitytė man visą portfelį tų raštelių atidavė. Tai man buvo labai didžiulis palengvinimas. Tuose rašteliuose surašyti tokie pikantiški dalykai! Kas su kuo bučiavosi, kas į ką žiūrėjo ar pažiūrėjo ir t.t. Jau nelabai gali tikėtis, žinoma, kad tokias detales kas nors šiandien galėtų beprisiminti ar papasakoti.
Na, kad jūs nerašėte dienoraščio, įtarimas kilo vien dėl to, kad šioje knygoje likote savo bendramokslių šešėlyje. Nors dalyvavote tuose visuose įvykiuose, buvote jų stebėtojas, liudininkas, apie save rašote mažiausiai. Kodėl taip atsitiko? Kodėl jūs vis dėlto pasislinkote į šešėlį?
Nemėgstu memuarų žanro. Tiesą sakant, gerų memuarų ir nesu skaitęs. Jų herojai dažniausiai nori pasirodyti geresni, gražesni, didesni, negu jie yra iš tikrųjų. Ir rašant apie save, ko gero, tokia pagunda būtų apėmusi ir mane. O koks ten gražumas ir didumas, kai tau tėra tik 20 ar 22-eji! Todėl ir smaugiau save kiek galėdamas, kad tik neišlįsčiau su kokiu nors savo prisiminimu ar epizodu. Nors vienas kitas ir liko. O profesorė Vanda Zaborskaitė per knygos pristatymą net pasakė, kad jai gražiausia vieta buvo, kur aš aprašau savo pirmąjį eilėraštį: “Snaigės krinta pamažu, eina peklon kaip gražu…”. Nusiunčiu jį į “Lietuvos pionierių” ir gaunu neigiamą atsakymą. Na, o man, sako profesorė, tas eilėraštis, tai visai ir nieko… Bet tai buvo humoras ir, žinoma, tokių įvykių gyvenime, ypač dirbant žurnalistikoje, atsitiko dešimtys, o gal ir šimtai. Bet tai jau būtų kitas žanras. Ir kadangi nesu nei labai didelis, nei gražus, nei talentingas, tegu jau rašo kiti savo prisiminimus apie savo žygdarbius. Man svarbiausia buvo parodyti tą laiką, kuris lyg ir išbluko jau šiek tiek. O vis dėlto jis buvo skaudesnis, ryškesnis… Man rūpėjo parodyti tuos gabius, talentingus, gražius žmones, kurie buvo šalia manęs. O su savo prisiminimais ir laimėjimais dar 60 metų galiu palaukti.
Na, dar būtų labai smalsu jūsų paklausinėti apie tas priežastis, kurios lemia, kodėl pasirenkate vieną ar kitą temą, herojų. Na, vieną priežastį aš jau išgirdau. Tai yra meilė. Taip jūs kalbėjote apie aktorių Bronių Babkauską. Aš suprantu, labai šilti jausmai sieja jus ir su tuo laiku, jūsų jaunystės laiku, kurį aprašote naujausioje knygoje “Prarasto laiko nebūna”. Tačiau, pavyzdžiui, Oskaras Milašius, Jurgis Baltrušaitis… Kodėl pasirinkote būtent juos? Kokie jūsų motyvai, kada nusprendžiate, kad - taip, aš turiu apie tai parašyti?
Na, kiekvieną kartą yra vis kitas motyvas. Kadangi daugiau rašau apie žmones, mane labiau domina ne tiek jų laimėjimai, jų pasiekimai (nors tai irgi yra svarbu), kiek kažkokia etinė-moralinė problema. Sakysim, pirmoje knygoje “Iliuzijų mugėje” man buvo svarbu parodyti, kaip jaučiasi laisvas žmogus laisvame krašte. Apie tai mes čia tuo metu negalėjom nei galvoti, nei įsivaizduoti. Knyga apie Milašių vėlgi buvo pradėta rašyti tada, kada pas mus prasidėjo laukinis kapitalizmas ir kiekvienas griebė sau kiek galėdamas. Pats žodis “patriotizmas”, kaip pamenate, tada buvo lyg ir nepadorus žodis. O Milašius man pasirodė labai gražus žmogus. Man norėjosi parodyti žmogų, kuris negali, jeigu ir norėtų, išvengti savo šaknų. Jis išliko lietuviu, kaip ir Jurgis Baltrušaitis, iki gyvenimo pabaigos. Kartais netgi aukodamas savo gerovę, savo saugią, šiltą, sočią ateitį, kad galėtų kažkuo padėti Lietuvai. Pvz., kai Milašius per Pirmąjį pasaulinį karą dirbo Užsienio reikalų ministerijoje Paryžiuje, ten jis turėjo labai gerą vardą, lengvą plunksną, lengvai bendravo su žmonėmis ir, be jokios abejonės, jis būtų padaręs puikią karjerą. Ir štai toks epizodas: pas jį ateina kažkoks nežinomas kunigas ir paprašo padėti Lietuvos delegacijai, kuri nieko nepažįsta Paryžiuje, dalyvauti Taikos konferencijoje, kuri po Pirmojo pasaulinio karo sprendė visos Europos likimą. O juk Milašiui ta Lietuva buvo kažkoks pasakų kraštas, girdėtas iš senelių, prosenelių pasakojimų. Bet vis tiek tas tolimas kraštas buvo gyvas jo širdyje, jo dvasioje. Ir dėl to pasakų krašto jis meta visą savo karjerą. Būdamas pusiau, ką ten pusiau, visiškai lenkas pagal kilmę, o lietuvis pagal dvasią, O. Milašius žinojo, kad jo lauks baisios batalijos su lenkų nacionalistais ir patriotais, kad jam bus labai nelengva, tačiau jis į viską spjauna ir išeina. Išeina padėti Lietuvai.
Na, kai rašiau tą knygą, toks poelgis man pasirodė be galo utopiškas, tačiau be galo gražus. Ir man buvo svarbu apie visa tai parašyti mūsų žmonėms, kuriems pirmaisiais mūsų atkurtos nepriklausomybės metais atrodė, kad reikia turėti viską labai greitai ir be jokių pastangų.
Kita tema - menininkas ir visuomenė. Taip jau susiklostė, kad atrodė, jog tik tarybiniais laikais menininkas buvo spaudžiamas ideologų, partinių prievaizdų ir t.t., ir t.t. Tačiau įlindus į to paties Oskaro Milašiaus, iš dalies ir į Jurgio Baltrušaičio gyvenimą, o iš dalies ir į Broniaus Babkausko, paaiškėja, kad ne visuomet yra kalta santvarka, kad mūsų visuomenėje apskritai yra pavojinga būti gabiam, talentingam. O jau genialiu - tai iš viso pavojinga: užkapos tave kaip baltą vištą. Ir tas dramatizmas menininko ir visuomenės santykiuose mane labai visada jaudina ir piktina.
O paskutinė knyga, kaip jūs pasakėte - gimė iš meilės. Ne, ji gimė iš pasiutimo ir iš piktumo. Nes vienas labai didelis politikas paleido tokią sparnuotą frazę, kurią vėliau po visą žiniasklaidą ištąsė žurnalistai. Pasak jo, mes gyvename kultūros griuvėsiuose, esame prarastoji karta. Mane tiesiog užsiutino šita mintis, kad visi, kurie gyveno tarybiniais laikais, - ar tai būtų žemdirbys, ar mokytojas, ar gydytojas, ar aktorius, - jie tik tą ir tedarė, kaip griovė Lietuvą ir jos kultūrą. Kadangi parašyti apie visus, aišku, yra neįmanoma, aš apsiribojau savo kurso žmonėmis, norėdamas parodyti, kad nieko mes negriovėme, o kiek buvo galima, statėme ir kūrėme. Ir anaiptol savęs nelaikome jokia prarastąja karta. Praradome nebent tiek, kaip pasakė Rimantas Šavelis, kiek netekome labai talentingų, gražių žmonių, kurių praradimo jau, žinoma, niekas nekompensuos. Tačiau ir tie žmonės iki atsiguldami į karstą dar spėjo kažką padaryti, nuveikti. Man tai atrodė labai svarbu ir aš bandžiau apie tai pakalbėti.
O ar pasirodys dešimtoji knyga ir kokie herojai ateina į jos puslapius?
Buvo toks momentas. Kai išėjo paskutinės mano dvi knygos - “Žurnalistų bylos” ir “Prarasto laiko nebūna”, aš nusprendžiau, kad jau reikia uždaryti fabrikėlį. Tegu rašo jaunesni, gabesni. Bet ilgainiui pradėjau mąstyti, o ką aš darysiu? Juk nieko daugiau nemoku. Ko tik aš nemoku: šaldytuvo pataisyti nemoku, lempos įsukti nemoku, radijo grotuvo suremontuoti nemoku… Visą dieną skaityti laikraščius ir žiūrėti į Pakso skandalą? Iš proto galima išsikraustyti! Ir visai netikėtai (ko gero, yra kažkoks likimas ar dar kas) - skambutis iš leidyklos ir pasiūlymas išversti iš prancūzų kalbos dokumentinį romaną apie slaptųjų tarnybų veiklą Antrojo pasaulinio karo metais. O aš jau buvau pradėjęs rinkti medžiagą apie kino režisierių Vytautą Žalakevičių. Vis dėlto nusprendžiau išversti šitą plytą, o jau paskui bandyti sėsti prie Žalakevičiaus. Laukiu atvažiuojant jo dukters Vitos iš Lenkijos, kuri man būtų paskutinis taškas mano medžiagoje, ir bandysiu kibti. Tai turėtų būti kažkokia jo gyvenimo ir kūrybos drama, nes prieš pat mirtį aktoriui Smoriginui ligoninėje Žalakevičius yra pasakęs tokią frazę: “… visą gyvenimą aš kankinau ir save, ir kitus, ir nepadariau nieko, ką galėjau, ir apie ką svajojau…” Tai va - vėl menininkas ir jo drama.
Na, jūs užsiminėte apie dramatišką asmenybės ir laiko santykį. Kad tai yra dažnai vienas iš motyvų, kodėl imatės rašyti knygą. Dabar aš jau noriu klausti jūsų asmeniškai apie jūsų paties tą dramatišką laiką. Na, net pradedant nuo jūsų studijų laikų Vilniaus universitete - jūs iš Filologijos fakulteto perėjote į Istorijos fakultetą, kur tuo metu buvo rengiami žurnalistai. O žurnalistika tuo metu buvo ganėtinai dramatiška, turint galvoje visą ideologizavimą, partinę cenzūrą. Vėliau jūs dirbote keliose vietose, kurios taip pat buvo nelengvos. Turiu galvoje ir Žurnalistikos tuometinę katedrą universitete, kur ilgą laiką dėstėte, po to - Radijo ir televizijos komitetą, kurio generaliniu buvote. Kaip jūs vertinate tą laiką? Ar jums daug teko patirti iš tikrųjų dramatiškų akimirkų?
Na, aš laukiau tokio klausimo. Kad man sukanka 60 metų šį mėnesį, tai jau yra ne mano nuopelnas. Tėvai mane paleido į pasaulį ir aš čia niekuo dėtas. O darbas… Atidaviau žurnalistikai 40 metų. Ir didžioji dalis jų liko tarybinėje santvarkoje. Žinoma, kad tai buvo dramatiški laikai. Tačiau, kai kažkam prieš kokį 10 metų kilo idėja prikalti prie sienos tuos žurnalistus, kurie rašė labiausiai ideologizuotus straipsnius, aš negalėjau su tuo sutikti. Na, toks buvo laikas. Vieni bandė atsispirti, kiti prasigėrė, treti bandė tarp eilučių kažką pasakyti. Man likimas, ko gero, buvo palankus. Jau vien dėl to, kad mane numetė į žurnalistiką, apie kurią dar mokykloje svajojau ir sapnavau. Pradėjau žurnalistinę karjerą “Sporto” redakcijoje. O sportas tuomet buvo vis dėlto mažiausiai, ko gero, ideologizuota sritis: partija juk negalėjo priversti aukščiau nušokti ar greičiau nubėgti. Vėliau Alfonsas Bieliauskas pasikvietė į “Švyturį”. Ir vėl man pasisekė, nes man pavedė vadovauti žurnalo kultūros skyriui. Ir pasiūlė specializuotis kine, nes apie kiną niekas nerašė. Ir taip net 40 metų aš ariau kino kritikoje, kol profesorius Kubilius nepasiūlė stažuotės į Prancūziją. Išmokau ten ne taip jau daug, bet važiavau, norėdamas parašyti knygą apie Prancūziją, apie tai, kaip atrodo laisva šalis ir joje gyvenantis laisvas žmogus. Ir užsikabinęs, pajutęs, kad man tai yra miela, malonu, nusprendžiau atsisakyti visų darbų, pareigų, postų bei viršininkavimų ir likti sėdėti prie šito staliuko ir rašyti knygas. Iš pradžių rašiau apačioje, rūsy, prie tokio mažyčio langelio ir prie žvakės. Dabar turiu stalą, turiu langą, turiu egles už lango ir rašymas man tikrai yra labai didelis malonumas. Jeigu tik sveikata nesustreikuoja.
Na, perbėgote turbūt svarbiausius jums savo gyvenimo etapus. Bet neužsiminėte, kad ilgą laiką jūs dirbote ir pedagoginį darbą, Vilniaus universitete dėstėte būsimiesiems žurnalistams. Beje, mes irgi abi esame jūsų studentės.
Tai turbūt buvo gražiausias mano laikotarpis, kada ne tiek mokiau, kiek aš pats mokiausi. Juo labiau kad ir kolegos buvo labai šaunūs. Net tie, kurie kėlė abejonių. Apie vieną iš jų noriu papasakoti.
Buvo toksai Žurnalistikos katedros vedėjas Viktoras Liubomiras Žeimantas. Vienintelis toks įsitikinęs komunistas, kokį man teko sutikti per visą savo gyvenimą. Dėl principų jis nesileido į jokias kalbas ir su juo ginčytis buvo tiesiog beviltiška. Tačiau, ačiū Dievui, kad jis tuos principus ne visada taikė praktikoje, ypač santykiuose su studentais. Turėjom talentingą studentą Valdą Kukulą, poetą, mėgstantį pakilnoti taurelę. Kartą Valdas padaugino stikliuką ir užmigo per paskaitą. Na, ir Žeimantas tada pasakė, kad čia jau yra riba ir reikia jį mesti lauk. Kolegos bandė įtikinti, kad jis to nedarytų, bet, kaip minėjau, su Žeimantu ginčytis buvo absoliučiai neįmanoma. Ir man gimė gera mintis. Aš nuėjau prie durų, įkišau galvą į jo kabinetą ir sakau: “Viktorai Liubomirai, po 10 metų Lietuvos literatūros istorijoje bus parašyta, kad gyveno ir kūrė, ir mokėsi universitete genialus poetas Valdas Kukulas, kurį iš universiteto išmetė kažkoks Viktoras Liubomiras Žeimantas…” Tai pasakęs, staigiai uždarau duris ir neriu lauk. Ir ką - nepasirodė tas įsakymas! Tačiau atėjo nepriklausomybės metai, naujos programos, nauji vėjai, nauja dėstymo metodika. Visi kaip mokėjom, taip prisiderinom, išskyrus, suprantama, Žeimantą, kuris ir toliau dėstė savo partinę tarybinę statybą ir su tokiu įkarščiu aiškino visus komunizmo principus, kad mums paaiškėjo, jog anksčiau ar vėliau mus suvalgys. Aš tuo metu buvau katedros vedėjas. Na, ir ką daryti? Atleisti Žeimantą, kuris pastatė, sukūrė tą katedrą? Be to, tai buvo mūsų katedros dvasia - tiek savo humoru, tiek ir apranga. Ir vieną dieną man sėdint kabinete, pamenat, toks mažas buvo vedėjo kambarėlis, įeina Žeimantas su popieriumi rankoje ir sako: “Laimonai, aš atnešiau pareiškimą atleisti mane iš universiteto. Aš jau kitoks nebūsiu, persidažyti nemoku ir nenoriu. O žinau, kad dėl mano pažiūrų jūs galite turėti didelių nemalonumų, gal net gali uždaryti katedrą. Todėl būk geras, pasirašyk, ir aš leidžiu toliau į rektoratą”. Taip išsisprendė Žeimanto problema, o mane iki šiol kažkoks kaltės jausmas graužia, kad aš jo nesugebėjau įtikinti, jog išgyvensim visi drauge. Aš pasirašiau tą nelaimingą jo pareiškimą, jis išėjo į kažkokį geležinkelininkų laikraštį, o paskui ir visiškai prapuolė. Tai va, tokia istorija iš universiteto.
O pats sunkiausias metas mano gyvenime buvo, kai dirbau Lietuvos radijo ir televizijos generaliniu direktoriumi. Tuomet buvo dienų, kai atrodė, jog po vieną gyslą mane kažkas trauko. Buvo siaubingai politizuotas laikas: niekaip neįtikau nei kairiems, nei dešiniems. Ir kada jau valdžia visai “užkniso”, teko išeiti. Ir visai nesigailiu, nes grįžau į universitetą ir tai buvo tikra atgaiva, prikėlusi mane ir po insulto, kada jau atrodė gyvenimas visiškai juodas. Universitete jaučiau, kad ir pajaunėju, ir kažką gaunu, ir išeinu visai kitaip plakančia širdimi.
Na, o paskutinį klausimą leiskit suformuluoti šitaip. Jūsų pirmoji knyga “Iliuzijų mugėje” baigėsi Ernesto Hemingway fraze, kad Paryžius - tai yra šventė, kuri visada su tavimi. Ar yra jums gyvenime dalykų, kurie yra iš tikrųjų tarsi šventė, į kuriuos jūs atsiremiate sunkią akimirką ir kuri yra visada su jumis?
Kaip ir kiekvienam žmogui yra tokių prisiminimų ir akimirkų. Man tai yra mano gimnazijos laikai su nepaprastai šviesiais žmonėmis. Be abejo, visa vaikystė gyvenant už Palangos, pamiškėje, iki jūros 200 metrų. Na, ir, be abejo, Paryžius. Kuris tikrai buvo šventė. Šventė visais atžvilgiais. Ir žmonės, ir kultūra, ir galimybė studijuoti Sorbonoje. Tai iš tikrųjų buvo šventė, kurią prisimenu ir į kurią tikrai visuomet atsiremiu. Kaip kad rašo Imantas Zieduonis, kuris atsiremia į senus ilgus guminius savo tėvo žvejo batus, kuriuos saugo iki šiol.
