Raitelė prisipažino, kad debiutuoti tokiose varžybose reikėjo drąsos. „Nes iš lietuvių sulaukti palaikymo yra sunku. Mūsų bendruomenė yra labai konkurencinga, tačiau mane labai palaikė draugai ir šeima“, - atviravo G. Mateikaitė.
Į varžybas, skirtas Dubajaus šeicho Mohamedo bin Rašido Al Maktumo taurei laimėti, Gabrielė gavo vardinį pakvietimą. „Manau, jie mane pastebėjo Slovakijoje vykusiose varžybose, tada teko varžytis su šeicho Maktumo sūnumi, - pasakojo G. Mateikaitė. – Pasitaikė galimybė, kurią iškart griebiau, nes šios varžybos savo dalyvių skaičiumi lenkia net pasaulio čempionatą. Šįkart gavau labai gerą ir stiprų žirgą iš Ispanijos“.
Emocijų pliūpsnis
Ant kumelės Dakotos lietuvaitei teko atsisėsti vos kelis kartus prieš varžybas. „Pirmą kartą tik pažingsniavau pasibandymui, kad žinočiau ant ko sėdu, - šypsojosi G. Mateikaitė. – Sėdusi antrą kartą ant Dakotos išsigandau dar labiau, nes turėjome problemėlių su stabdymu. Šis žirgas nebuvo nusiteikęs stabdyti. O perdegti pirmajame varžybų rate tikrai nenorėjome“.
G. Mateikaitei pavyko geriau negu tikėjosi žirgo savininkai: „Jie tikėjosi, kad sugebėsiu Dakotą pristabdyti iki 23 km/h greičio, aš sugebėjau pristabdyti iki 20-21 km/h“.
Tačiau duetas įveikęs pirmuosius 75 kilometrus buvo priverstas pasitraukti iš kovos.
„Kaip sportininkė turėčiau sakyti, kad labai nuliūdau, tačiau taip džiaugiausi, tiek buvo emocijų, kad net nesuvokiau, jog viskas baigėsi, - pasakojo raitelė. – Pirmame rate apsipratau su žirgu, antrame pradėjau jį jausti ir planavau, kaip reikės joti trečiame, sunkiausiame rate. Planavau, tačiau veterinarai nutraukė mūsų pasirodymą, iki šiol nežinome, kas buvo negerai su žirgo koja. Bet jie yra specialistai, gal sugebėjo pamatyti daugiau negu aš pati ar žirgo savininkai“.
Skirtingi prisiminimai
Žirgų sportu G. Mateikaitė susidomėjo besimokydama pradinėje mokykloje. „Sesė tada jau buvo ketvirtokė, o aš pirmokė. Mokykloje pamatėme plakatą, kad Trakų vaikai yra kviečiami mokytis jodinėti nemokamai. Parsinešėme tą plakatą, pasidėjome ant stalo... – juokėsi raitelė. – Į pirmąsias treniruotes mus vežiodavo tėtis ir senelis, kuris jaunystėje dirbo su ristūnais žirgais, todėl mūsų polėkį suprato. Galbūt meilė žirgams buvo mūsų kraujyje“.
Mergina neslepia, kad bėgant dienoms ir mėnesiams žirgų sportas tapo liga. „Tiesiog negali sustoti“, - teigė Gabrielė.
„Mergaičių meilės istorija žirgams man kelia tik pačius geriausius prisiminimus, - šypsojosi Gabrielės tėtis Gintautas. – Tai yra gyvenimo būdas. Dabar jau be to neįsivaizduoju savo gyvenimo. Niekada nepamiršiu pirmųjų Gabrielės žingsnių šiame sporte. Pirmą mėnesį trenerė ją pastatė prie arklidžių durų ir leido tik žiūrėti. O vyresnė sesė jau šiek tiek užsiiminėjo su žirgais. Važiavo vieną kartą Gabrielė namo ir pasakė man, kad nenori lankyti treniruočių“.
Paklausęs, kas nutiko, tėtis sulaukė paprasto atsakymo: „Galėtų man leisti bent pašukuoti žirgus“.
„Aš šito neprisimenu, - juokėsi Gabrielė, klausydama tėčio pasakojimo. – Man atrodė, kad aš iškart jojau“.
Kitos treniruotės metu, pasak tėčio, Gabrielei trenerė leido šukuoti žirgą. „Taip viskas ir prasidėjo“, - sakė Gintautas.
Išpažinties – pas žirgus
„Žirginis sportas kainuoja mažiau nervų negu gyvenimas su žirgais, nes į varžybas visada važiuojame tarsi į šventę, - teigė G. Mateikaitė. – Tai yra tarsi atpildas už visą darbą: gardų valymą, žirgų šėrimą. Juk tu niekada nevalgai pati, kol nepašeri žirgų. Įvairių buitinių niuansų yra arklidėse, kurie kainuoja nemažai nervų“.
Pirmą ponį Mateikaičių šeima nusipirko, kai Gabrielė ruošėsi į ketvirtą klasę. „Aš braškes pardavinėjau, tėtis su mama prisidėjo... Ponis Zefyras iki šiol yra su mumis. Pirmas poniukas nupirktas buvo pusiau už braškes, o vėliau pradėjome pirkti ir kitus žirgus“, - pasakojo Gabrielė.
Ji prisipažįsta, kad iki šiol kartais susimąsto, ar žirginis sportas yra jos gyvenimo pašaukimas. „Rutina, nuosmukiai karjeroje kartais įdrebia keistų minčių, tačiau tokiomis akimirkomis pradedu galvoti apie žirgus, apie bendravimą su jais. Žinote, su jais yra paprasčiau negu su žmonėmis, - nuleido akis Gabrielė. – Jie yra kur kas geresni, atviresni ir jie niekada neišpasakos tavo paslapčių visam pasauliui. Jie yra patys geriausi draugai“.
