Pirmojoje straipsnio dalyje aptarėme, kaip pinigai leido užtikrinti efektyvesnius prekių mainus bei leido kaupti turtą. Šią straipsnio dalį rasite čia.
Sukauptas turtas užtikrina ne tik komfortiškas gyvenimo sąlygas, bet ir gali tapti ekonominiu įrankiu, įgalinančiu gauti papildomas pajamas. Laikinai nenaudojamu turtu galima leisti pasinaudoti tiems, kam jo trūksta ir gauti už tai atlygį. Tačiau pačiam turto savininkui ieškoti, kam paskolinti laisvas lėšas užtrunka, be to reikia sugebėti įvertinti besiskolinančio galimybes grąžinti paskolą. Kitaip tariant, atsirado poreikis profesionaliems tarpininkams, kurie suvestų turto savininkus su norinčiais pasiskolinti. Ir tokie tarpininkai netruko atsirasti – tai bankai. Jie turi aukštos kvalifikacijos personalą bei reikiamas procedūras, leidžiančias tinkamai įvertinti skolininko gebėjimą atsiskaityti. Be tarpininkavimo ir rizikos valdymo funkcijos, bankai prisideda prie ūkyje cirkuliuojančių pinigų masės didinimo ir spartinimo. Pateiksime supaprastintą pavyzdį: A įmonė (didmenininkas) laiko banke 100 tūkst. Lt indėlį. B įmonė (mažmenininkas) kasmet perka iš A įmonės prekių už 50 tūkst. Lt ir gauna 10 tūkst. Lt metinį pelną. B įmonė, matydama didesnes pardavimų galimybės, nutaria didinti apyvartą ir kreipiasi į baką paskolos. Bankas, įvertinęs B įmonės pateikto verslo plano pagrįstumą bei įkeičiamo turto vertę, skolina įmonei 200 tūkst. Lt. Jeigu B įmonės veiklos pelningumas bus toks pats ir banko paskolos palūkanos išliks 5 %, paskola iš sukaupto pelno bus grąžinta greičiau nei po 2,5 metų. Šis pavyzdys rodo, kad bankas perspektyviam projektui gali paskolinti daugiau pinigų, nei tuo metu yra pritraukęs indėlių. Kitaip tariant – sukurti papildomų pinigų kiekį, kuris leidžia padidinti visų verslo cikle dalyvaujančių subjektų pelną. Pasitikėjimas tarp šio verslo ciklo dalyvių leido sugeneruoti papildomą pinigų srautą. Tačiau toks pinigų generavimas nėra beribis, bankui yra taikomi griežti likvidumo ir kapitalo pakankamumo reikalavimai, kurie veikia kaip saugikliai nuo nepamatuoto skolinimo.
Bankai iš tiesų turi galingus ekonominius poveikio svertus, jie sprendžia, kam duoti kreditą, o kam – ne. Tačiau jie nevaldo viso pasaulio turto (tas turas priklauso indėlininkams ir įkeisto turto savininkams), didžioji bankų pajamų dalis keliauja indėlių palūkanoms bei darbuotojų algoms išmokėti, o praktiškai visas pelnas atitenka akcininkams. Bankas tėra laisvų lėšų surinkėjas ir skirstytojas.
Kitas laikinai laisvų lėšų panaudojimo (įdarbinimo) būdas – investavimas. Ekonomine prasme tai taip pat lėšų patikėjimas, pvz.: verslui, kuriam šių lėšų reikia plėtrai. Tik šiuo atveju tarp lėšų teikėjo ir gavėjo atsiranda tiesioginiai teisiniai santykiai – investuotojas gali tapti verslo bendrasavininkiu arba verslo kreditoriumi. Pirmuoju atveju perkamos verslą vykdančios bendrovės akcijos, antruoju – skolos vertybiniai popieriai (obligacijos). Tarpininkas šiuo atveju atlieka tik konsultanto vaidmenį ir padeda verslui surasti investuotojų, o investuotojams padeda pasirinkti investicijų vertą verslą. Toks pinigų įdarbinimo būdas tapo įmanomas ir palyginti saugus naujaisiais laikais, kai valstybių teisinės sistemos ir šios sistemos užtikrinimo priemonės sustiprėjo tiek, kad pajėgė užtikrinti investuotojų teisių apsaugą. Nuo šio laiko pinigai tampa ne tik kaupimo, bet ir investavimo įrankiu, o ilgainiui investavimas tampa prieinamu platiems visuomenės sluoksniams ir tokiu būdu leidžia ekonomikai pritraukti ir efektyviai panaudoti milžiniškas lėšas. Investuotojų poreikis atgauti laikinai patikėtas lėšas sukūrė antrinę vertybinių popierių rinką (biržas), o šios rinkos dalyvių noras uždirbti daugiau sukūrė aibę naujų, tarp jų ir išvestinių finansinių priemonių. Prekyba šiomis priemonėmis ir ypatingai nekontroliuojamas jų leidimas finansų rinkoje dažnai išpučia virtualių pinigų burbulus, kurių sproginėjimas šiuolaikinei finansų sistemai yra tikra rykštė. Plačiau apie tai kitose mūsų publikacijose.
TeleTrade analitikas Romualdas Antoniukas
Užsakymo numeris: 4261_08
