Kartais Lietuvoje pasitaiko, kad chirurgas pacientui nupjauna ne tą koją. Mano nuomone, prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlomos partijų finansavimo reformos yra kaip tik tokio “gydymo” pavyzdys. Jis nuvarys į kapus paskutinius demokratijos likučius ir dar į tirštesnę miglą panardins finansavimo procesą, kurį siekiama nuskaidrinti.
Juridinių asmenų aiškiai deklaruotos aukos, kurias siekia uždrausti prezidentė, yra kaip tik skaidriausia, geriausiai matoma partinių lėšų dalis. Juodi pinigai, perduodami lagaminuose ar pasiekiantys kitais būdais, žinia, nėra apskaitomi ir deklaruojami. Darbo partijos juodosios kasos byla galėtų tai patvirtinti, jei nebūtų taip įtartinai vilkinama iki išganingos senaties. Fizinio asmens vardas ir pavardė dažniausiai mažai ką pasakys apie aukotoją, išskyrus atvejus, kai juo domisi jau ne kokia nors spauda, o prie asmens duomenų prieinantys pareigūnai. Tai vėl patvirtina tos pačios Darbo partijos vedlio patirtis padengiant prezidento Valdo Adamkaus rinkimų skolas, kai vienu metu į rinkimus pralaimėjusio kandidato sąskaitą tūkstančius litų pervedė daugybė Viktoro Uspaskicho bendrovių darbuotojų, net tokių, kurie patys gauna valstybės socialines pašalpas.
Maža to, kai kurių stambesnių Lietuvos verslo subjektų aukos mažoms partijoms iki šiol suteikdavo nors teorinę galimybę įvykdyti oficialias rinkimų procedūras ir sudaryti minimalią konkurenciją jau įsitvirtinusiems nomenklatūriniams klanams. Tad visiškai nekeista, kad dauguma didžiųjų partijų atstovų Seime ėmė ploti katučių ir džiugiai pritarė valstybės vadovės užmojui – bent jau per pirmą pateikimo stadiją.
Juk, karpant galimybes gauti legalių aukų iš verslo sektoriaus, didinama priklausomybė nuo valdiškos dotacijos. Sumanymas paversti partijas beveik vien iš biudžeto finansuojamomis organizacijomis – abejotinas, bet net ir su tuo būtų galima sutikti, jei ne absurdiška to pyrago dalybų tvarka.
Dotacijos skyrimo principas – skaičiuojant pagal praėjusių rinkimų rezultatus – pamalonina tuos, kurie turi daugiausia valdžios, ir palieka be nieko potencialius konkurentus iš šalies. Neperžiūrėjus šios sistemos, o to daryti, regis, neketinama, rinkėjų pasirinkimo meniu bus dar labiau apribotas, konkurencijos programomis ir idėjomis, apie kurią kalba prezidentė, neatsiras. Kam konkuruoti, jei ir taip esi patogiai įsitaisęs prie valdiškų ėdžių?
Net ne abejones, o tiesiog šypseną kelia įsivaizdavimas, kad panaikinus legalų verslo aukojimą nepadidės šešėlinė jo dalis. Juk kalbame apie kraštą, kuriame vokelius sutinka imti maždaug 40 proc. piliečių, kur inspekcijos ir tarnybos neretai esti bejėgės, įstatymų apribojimai neveikia dėl pažeidimų masiškumo – sunkoka perkošti tekančią upę kiaurasamčiais. Tai, jog būdų, kaip apeiti numatomą įstatymą, yra daugybė, suvokia visi, bet nedrąsu apie tai pranešti populiariajai Jos Ekscelencijai. Nedrąsu suabejoti didinga prezidentės vizija, kad partijas visiškai skaidriai rems tik iš paskutinių grašių, skirtų šildymui ir varškei, sutaupyti pensininkų arba už minimumą dirbančių žmonių litukai.
Mat visi, kurie balsuos kitaip, avansu bus išplūsti oligarchų tarnais ar korupcininkais. Dar kartą iš tribūnų bus išprakaituoti riksmai apie visuotinį nepasitikėjimą partijomis. Tiesą sakant, visada stebėjausi idiotiška klausimo formuluote: “Ar pasitikite partijomis?”, nes visada maniau, kad pasitiki ta, už kurią tuo metu balsuoji. Tačiau tai atskira tema, o prezidentė į tokius niekus nesigilina – jos tikslas kitoks.
Juk reikia dar kartą priminti veidrodžiui, sau ir tautai, kad aplink tvyrančiame blogio ir tamsos vandenyne žėri tik vienas šventas bei tyras šviesos spindulėlis. Kaip jam nešviesti, kai yra šitaip kartkartėmis pakūrenamas? Gaila, kad tik šviečia, bet nešildo.
