Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto. L. Brežnevo eros metu stovėjimo eilėse tradicija, geresnio maisto stygius ir politinės represijos nedingo, bet gyvenimas buvo švelnesnis, o tuo pačiu ir nuobodesnis. Šio politinio mohikano valdymas reiškė ne tik stabilumą, bet ir stagnaciją, kurią buvo galima pajusti beveik fiziškai.
2013 metais Rusijoje atliktoje apklausoje L. Brežnevas išrinktas populiariausiu sovietiniu lyderiu. Aukštesnė nei iki tol gyvenimo kokybė, švelnesnės represijos ir stabilus gyvenimas lėmė, kad 56 proc. rusų L. Brežnevo valdymą prisiminė su nostalgija, minėjo jį geru žodžiu.
Iki šiol Rusijoje yra tik viena L. Brežnevo statula, bet įdomu tai, kad ji pastatyta tik 2004 metais. Taip sibiriečiai paminėjo faktą, kad Antrojo pasaulinio karo metais dalį laiko čia leido būsimas Sovietų Sąjungos lyderis.
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais L. Brežnevas išgyveno du infarktus, kalbama, buvo priklausomas nuo migdomųjų ir turėjo kitų sveikatos problemų. Viešumoje prieš mirtį rodydavosi retai, bet jo pavaldiniai neleisdavo pamiršti apie lyderį: jis pasirodydavo televizijoje, perskaitydavo vieną kitą iš anksto parengtą trumpą kalbą.
Pokyčių poreikis, žlunganti ekonomika ir prasidėjęs karas Afganistane vainikavo ilgos L. Brežnevo eros pabaigą, bet tikrasis proveržis, o kartu ir pavėluotas žlugimas, atėjo tik prasidėjus pertvarkymui.
Anekdotai ir gyvenimas ėjo koja kojon
Istorikas, Vilniaus universiteto docentas Algirdas Jakubčionis portalui tv3.lt sakė, kad L. Brežnevo valdymo laikotarpis be kitų dalykų pasižymėjo anekdotais apie sovietinį lyderį.
„Tiek anekdotų, kiek sukurta apie L. Brežnevą dar nėra buvę“, – juokėsi istorikas, paaiškinęs, kad ne iš gero gyvenimo sovietiniai žmonės kūrė graudžiai juokingas istorijas apie savo lyderį.
„L. Brežnevo laikus galima skirstyti į kelis laikotarpius. Ankstyvasis laikas, tai momentas, kai dar mėginta daryti ekonomines reformas, priversti pramonės įmones duoti pelną. Taip pat reikalauta įvykdyti gamybos „planą“ ne tada, kai prekė pagaminama, bet tada, kai ji parduodama. Buvo siekiama pagaminti kuo daugiau tokių prekių, kurių reikia žmonėms“, – pasakojo istorikas.
Anot jo, buvo laikas, kai įmonėms, kurios turėjo šiek tiek pelno, leido statyti vasarnamius, sanatorijas ir namus darbininkams. Tiesa, aukso amžius truko labai trumpai.
„Jau 8-ojo dešimtmečio pradžioje šis reiškinys žlugo, jokių pelnų įmonės neturėjo. L. Brežnevo laikais paplito ir „prirašymų“ praktika, kai gamybos planas būdavo įvykdomas ant popieriaus, realybėje buvo gaunami medaliai ir ordinai, o prekių niekas niekada nematydavo“, – pasakojo Vilniaus universiteto docentas.
L. Brežnevo laikais būta ir grandiozinių projektų. Tarkime, 8-ojo dešimtmečio pradžioje nutarta, kad reikia pumpuoti dujas iš Sibiro.
„Tai kainavo bedieviškus pinigus, o ir technologijų nebuvo, todėl mašinas pirko iš Japonijos, kuriai sumokėjo itin daug. Dar vienas grandiozinis planas, kuris nepavyko, buvo noras pasukti Sibiro upes į pietus. Taip norėta drėkinti Azijos medvilnės laukus. Nepagalvota, kad upės teka pagal žemės sukimąsį. Tiesa, Aralo jūra buvo nukankinta, drėkinant begalinius medvilnės laukus ji ėmė ir išnyko“, – apie gigantomaniškus L. Brežnevo eros planus pasakojo istorikas.
Kariniams reikalams Sovietų Sąjunga tais laikais skyrė apie 26 proc. viso savo biudžeto. JAV prezidentas Džonas Kenedis sakė, kad geras būdas palaužti sovietus – pradėti ginklavimosi varžybas. Jis buvo teisus. Sovietų Sąjungos ekonomika L. Brežnevo laikais ėmė lūžinėti, o vėliau ir visiškai palūžo.
Bedantę to laiko ekonomiką iliustruoja ir anekdotas apie grūdus. Kaip sakoma anekdote, L. Brežnevas gavo geriausio agronomo vardą, kuris sėjo Sovietų Sąjungoje, o derlių nuėmė JAV ir Kanadoje.
Taigi, net grūdus Sovietų Sąjunga pirko už vandenyno, o tai reiškė, kad socializmas savęs tiesiog nesugebėjo išlaikyti. 1982 metais buvo įvesta maisto programa, kuri skambėjo taip: „Per ateinančius metus sovietinius piliečius visiškai aprūpinti duonos ir pyrago gaminiais“. Visa tai vyko praėjus 50 metų po spalio revoliucijos.
Tokios programos rodė ekonominio žlugimo pradžią. Tuo pat metu Sovietų Sąjungoje po ilgo laiko imta branginti maisto produktus ir „prabangos prekes“. Brango kava, degtinė, kailiniai ir krištolas. Degtinė pabrango 50 kapeikų, tai buvo daug, nes bandelė kainavo 3 kapeikas, o pienas – 13 kapeikų.
Sovietų Sąjungą smaugiant ekonominėms problemoms, suklestėjo melavimas ir tuščiažodžiavimas.
„Buvo nuolat giriamasi, kaip viskas puiku, L. Brežnevas viešai imtas vadinti „mūsų brangusis“, iš to kilo ir dar vienas anekdotas, kai paskambina telefonu L. Brežnevui ir sako: „Brangusis Leonidai Iljičiau, o šis susikuklinęs atsako, kam taip formaliai, galite mane vadinti tiesiog Iljičiumi“. Taip pamažu L. Brežnevas ėmė save garbinti, lygintis su Leninu.
Tais laikais viskas imta sieti su Leninu, esą gyvenimas yra toks, kokį Leninas ir prognozavo. Atsirado kelionės Lenino takais, ir panašios pramogos. Šias naujoves, žinoma, lydėjo nauji anekdotai. Teigta, kad atsirado muilas „Po Lenino vietas“ ir kvepalai „Lenino kvapas“. Žinant, kad Leninas pusę amžiaus gulėjo mauzoliejuje, sovietiniams žmonėms šie juokai tikrai patiko“, – pasakoja istorikas.
Paskutinieji L. Brežnevo valdymo ir gyvenimo metai nebuvo lengvi. Jis du kartus sakė norįs atsistatydinti, bet tokie pat seni kaip jis Politinio biuro nariai to neleido. Tuo metu šalį valdė senoliai, Politinio biuro amžiaus vidurkis buvo apie 76 metus, jauniausias jame buvo komjaunuolių atstovas – 58 metų biurokratas, kurį kiti vadino „jaunuoliu“.
Prieš pat L. Brežnevo mirtį sklandė anekdotas, kad šis prasiplatino krūtinę tam, kad ant jos tilptų visi medaliai, o Maskvos Olimpiados atidarymo kalbą sakė skaitydamas olimpinius žiedus. Tiesa, L. Brežnevui mirus, jo vietą užėmė ne ką jaunesni Politinio biuro nariai, kurie mirė vienas paskui kitą, todėl laikas tarp 1982 ir 1985 metų yra vadinamas „ištaigingų laidotuvių penkmečiu“.
Pirko „Fiat“, draugavo su Vakarais ir vėžinosi tankais Prahoje
Vilniaus universiteto istorikas Ramojus Kraujelis pasakojo, kad L. Brežnevo valdymo laikas buvo ilgas ir labai margas. Jis valdė 18 metų, o tai – ištisa epocha. Per tą laiką pasikeitė 5 JAV prezidentai, Sovietų Sąjungos užsienio politika matė šilto ir šalto.
L. Brežnevas 1964 metais į valdžią neatėjo vienas, jis ją dalijosi su Aleksėjumi Kosyginu, kuris tuo metu ėjo ministro pirmininko pareigas. Pirmiausia jie siekė keisti tą politiką, kurią vykdė Nikita Chuščiovas.
„Padidėjo finansavimas sovietinei armijai, ginklavimosi varžybos niekur nedingo, bet siekta palaikyti ir gerus santykius su JAV, kitomis Vakarų šalimis. Laikas nuo 1969 iki 1975 metų tarptautiniuose santykiuose yra įvardijamas, kaip įtampos mažinimo metas, dar vadinamas „detantu“. Tai buvo vienas švelniausių Šaltojo karo laikotarpių, kai įtampa mažėjo, atsirado daug kontaktų tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Tarkime, sovietų ir JAV lyderiai L. Brežnevo valdymo laiku buvo susitikę net septynis kartus. Šių susitikimų metu siekta kontroliuoti branduolinius ginklus, drausti branduolinius bandymus, riboti strateginę ginkluotę“, – pasakojo istorikas R. Kraujelis.
Taigi, sovietams sekėsi bendrauti su Vakarais, bet štai su sovietinio bloko valstybėmis – ne. Čia valdžia slydo iš rankų, todėl griebtasi ginklų, į gatvės išvažiavo tankai. 1968 metais kilo Prahos pavasaris, pasibaigęs sovietine karine intervencija. Po Prahos pavasario suformuota „Brežnevo doktrina“, kuri reiškė, kad sovietai įves tankus į kiekvieną Rytų bloko valstybę, kuri sumanys priešintis sovietinei politikai. Ši doktrina galiojo iki pat 1989 metų.
„Tiesa, L. Brežnevui galvą skaudėjo ne tik dėl sovietinių respublikų, bet ir dėl komunistinių kaimynių. Santykiai su Kinija buvo įtempti, būta net susišaudymų pasienyje. Prieš pat L. Brežnevo mirtį politinę lyderio ir Sovietų Sąjungos ramybę sutrikdė Lenkija. Ten ėmė formuotis „Solidarumo“ judėjimas, kuris parodė sovietinio bloko silpnumą. Visgi lenkams nebuvo lemta ištrūkti iš sovietų nagų, po 18 mėnesių „lenkiškojo eksperimento“ buvo įvestas karinis valdymas“, – svarstė Vilniaus universiteto dėstytojas.
Baiginėjantis L. Brežnevo valdymui, į pabaigą ėjo ir „romanas su JAV“, kuris galutinai nutrūko 1979 metais sovietams įsiveržus į Afganistaną. Prasidėjus Afganistano karui konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų augo itin greitai. Paskutinieji L. Brežnevo metai nebuvo lengvi, nors ligų kamuojamas lyderis to gal ir nepajuto.
Sunki senstančio lyderio valdžios ranka jautėsi ne tik užsienio, bet ir vidaus politikoje.
„Ilgas L. Brežnevo valdymas iki šiol vadinamas stagnacijos laiku, nors ne visą laiką L. Brežnevui taip nesisekė. Stagnuoti, lėtėti ir pilkėti Sovietų Sąjunga pradėjo nuo ekonomikos. Ėmė buksuoti šalies ekonominis vystymasis, karinėje srityje Sovietų Sąjunga vis dar buvo galinga, bet aprūpinti žmones paprasčiausiai produktais jau negalėjo. Stigo visko: maisto produktų, technikos, drabužių“, – sakė R. Kraujelis.
Kalbama, kad draugystė su Vakarais ankstyvesniame L. Brežnevo valdymo laikotarpyje buvo gerai apskaičiuota, ji leido atsikvėpti sovietinei ekonomikai, nusipirkti gerų idėjų. Iš Vakarų atkeliavo ir kai kurios technologijos: „Fiat“ koncernas pastatė gamyklą Toljatyje, todėl „Žiguli“ automobiliai buvo itališkas produktas, taip pat pirko televizorių gaminimo technologijas. Visgi pamažu šios draugystės išsikvėpė, o sovietinė ekonomika ėmė merdėti.
„Sovietų Sąjunga nesugebėjo pagaminti patrankų ir sviesto vienu metu, ėmė stigti elementarių produktų. Maskva ir kiti didieji miestai dar galėjo pasigirti produktų įvairove, o štai mažesniuose miesteliuose nusidriekė eilės“, – sakė istorikas.
Laisvių L. Brežnevo laikotarpiu taip pat nebuvo daug, valdžios reples jautė visi. Tiesa, represijų nebuvo imtasi, bet ir nereikėjo – administraciniai suvaržymai ir begalinė biurokratija padarė savo darbą.
„Visgi tie, kurie sovietų sistemai nebuvo lojalūs, L. Brežnevo laikotarpiu neatsidurdavo Sibire, jiems leista pasitraukti į Vakarus. Taip į Izraelį išvyko nemažai žydų tautybės sovietinių piliečių, o į Vakarus – intelektualų, disidentų“, – vardijo istorikas.
Pasak, R. Kraujalio, mirus L. Brežnevui, tapo aišku, kad reikia skubių pokyčių, bet dar porą metų jų nebuvo. Ir tik Sovietų Sąjungos vadovu išsirinkus Michailą Gorbačiovą pajudėjo „perestroikos“ ledai. Jie ir sudaužė Sovietų Sąjungą.
