Nenustoja kelyje stebinti žmonių įvairovė. Gal niekur kitur tokių visokeriopai skirtingų vienoje vietoje ar kelyje ir nesutiksi. Didžiulis kontrastas sukelia daug minčių. Daug žmonių, einančių šį kelią, tiesiog jį padalina atkarpomis ir kasmet vis po vieną iš jų nueina, dalis eina iš savų miestų po 3–4 mėnesius, kas iš Paryžiaus, kas iš Milano, kas iš Berno ar iš dar kur ateina ir nukulniuoja ne po vieną tūkstantį kilometrų. Teko sutikti einančių su savo augintiniais, dažniausiai tai būdavo šunys, nors kartą mačiau ir asilą, vargšą apkrautą daiktais ir vos į kalną beįkopiantį.
„Visi einantys su gyvūnais, kiek pastebėjau, nakvoja lauke, dažnas turi mažą palapinę. Tokią atrakciją kartą išbandžiau ir aš, tiesa, po atviru dangumi, tad paryčiais pažadinęs lietus privertė anksti pradėti dienos kelionę ir paliko beveik be miego. Nakvynę atviroje vietoje kur nors gamtoje ar mieste po medžiu dažniausiai renkasi finansų ribojami žmonės. Už nakvynę privačiuose albergue (ispan. – turistų stovykla, viešbutis) reikia mokėti 5–10 eurų. Per mėnesį išleista suma, suskaičiavus išlaidas maistui, o ypač kokiam pyragaičiui silpnumo akimirką, susidaro nemenka. Tiesa, yra keletas religinių albergue, kur už nakvynę nereikalaujama atlygio, bet ten būna aukų dėžutės, kurias dažnas papildo atsidėkodamas už gautą nemokamą karštos sriubos porciją vakarienei bei skrebutį su džemu pusryčiams.
Stebina kelyje sutinkamų žmonių tolerancija, pagarba. Čia visi lygūs – nesvarbu, kokio socialinio lygmens būtum ar kokiai svorio kategorijai priklausytum, vienodai lygiai su visais stovėsi eilėje prie dušo ar kur kitur lauksi. Susimąsčiau, kad šis Jokūbo kelias – tai tarsi pagreitinta mūsų tikrojo kelio – gyvenimo – versija. Rodos, čia išmokęs teisingai dėlioti pėdas kalnų takais, ir gyvenime, priimdamas teisingus sprendimus, kojos neišsisuksi. Dar vienas panašumas – ženklai: abiem atvejais privalu juos sekti, kad per daug nenutoltum nuo pagrindinio savo kelio ir pasiektum norimą tikslą. Gal tik ne visada lengva juos pastebėti. Padeda atidumas. Sau, aplinkai ir aplinkiniams. Visus kalnus ir nuokalnes galima sulyginti su natūraliais ir individualiais pakilimais ir nuosmukiais, tik čia jau nuo kiekvieno priklauso, kaip kas juos priims: vienas džiaugsis kopdamas aukštyn, o kitas gal išmoks naują keiksmą.
Susipažinau su jauna amerikiete iš Arkanzaso valstijos. Jos motyvai pasirodė vieni įdomesnių: ji studijuoja ispanų kalbą ir kultūrą, leidosi į piligriminę kelionę, nes nori iš arčiau susipažinti su Ispanija, jos kultūriniais objektais ir panašiai. Visa tai ji daro vardan to, kad grįžusi į JAV galėtų gauti darbą, kuriame padės integruotis į Ameriką atvykstantiems ispanakalbiams Maršalo salų gyventojams.
Priežastys, kodėl žmonės eina šiuo keliu, – pačios įvairiausios, dviejų vienodų gal ir nerastum. Kaip keista ar ne bebūtų, šiame gilias religines šaknis turinčiame kelyje sunku sutikti žmogų, einantį būtent dėl religinių įsitikinimų. Vieni nori pažvelgti į praeitį, bandyti suprasti, ką negerai darė, kiti – į priekį, kaip planuoti ateitį, patikrinti, ar geru keliu žygiuoja. Visų motyvų neišvardinsi. Tačiau būdas jiems (motyvams) patikrinti visų vienodas – tiesiog ėjimas keliu. Su savimi... Su kitais... Tarsi gyvenimu...“
Vakar Donatas turėjo būti pasiekęs Cebreiro miestelį, esantį šiaurės vakarų Ispanijoje. Iki piligriminio kelio pabaigoje esančio Santjago de Compostela jam liko apie 150 km.
Norintys kviečiami prisidėti prie Donato piligriminės kelionės tikslo – surinkti vaikų reabilitacijos centrui-mokyklai „Pušelė“ 45 tūkst. litų druskų terapijos įrangai įsigyti. Aukoti galima trumpąja žinute, įrašius „pusele5“ (auka 5 Lt) arba „pusele10“ (10 Lt) siųsti numeriu 1670. Pinigus galima pervesti ir į sąskaitą AB DnB banke Nr. LT854010041600080103.
