Grįžtate namo, o durys - užkaltos milžiniškomis vinimis. Arba naktinėjate prie kompiuterio, ir staiga kažkas paleidžia plytą į jūsų langą. O gal kaimynai mėgino uždaryti jus į psichiatrijos ligoninę arba sužalojo jūsų žmoną, nes susikirto jūsų interesai? Ne? Tada niekada nesate pamėginę apginti teisybės.
Rami, apskritaveidė jauna moteris pasakoja, kad nespėjo nė pradėti kalbos su kaimynu, kai šis jai į galvą paleido bokalą, iš kurio gėrė. „Pamačiau, kad žmonai smarkiai bėga kraujas. Pasodinau į mašiną ir nuvežiau namo. Iš pradžių skambinome į policiją. Pareigūnai nevažiavo, esą buitinis konfliktas. Na, žinote, kaip kaime - girtaujama... Paskui į greitąją“, - prisimena moters vyras. Prakirsta kakta, pamėlusi akis. Taip sutuoktiniai Irena ir Vaidas Kiltinavičiai sumokėjo už tai, kad pranešė apie kaimyno nelegalią statybą kaime prie Tauragės, rašo „Lietuvos žinios“.
Kitame Lietuvos pakraštyje, Kačerginėje prie grakštaus Nemuno vingio, - karas dėl užliejamų pievų. Vienas prieš visus kariauja Gediminas Kontrimas. Keistas žmogus. Vienišius. Labai kategoriškas. Niekur už pinigus nedirba, tačiau beveik nepakyla nuo kompiuterio. Rašo. Dažniausiai - skundus valdiškoms instancijoms.
Tačiau juose ne kokie nors kliedesiai. Ne, jis - buvęs paminklosaugininkas, savo raštais gina Kačerginę nuo tų, kurie ją vertina tik kaip nekilnojamojo turto objektą. Kartu su dar keliais aktyvistais G.Kontrimas pasiekė, kad planas užstatyti ne tik miškus, bet ir Nemuno užliejamas pievas būtų sustabdytas. Dabar Gediminas atsiima atlygį. Kažkas užkalė namų duris, kiek anksčiau nakčia plytą į langą paleido, o artimiausias kaimynas esą praeiti neduodąs.
Ligonis!
Bėda su tom pievom. Statybų vajus sustabdytas, tačiau pievos jau suskirstytos sklypais ir išparduotos. Užliejamų pievų užstatymo planas - grandiozinis. Prabangus. Tam, kad panemuny įsikursiantiems nešlaptų kojos, reikia supilti įspūdingą pylimą. Aukštesnį nei penkiaaukštis namas. Žinoma, už mokesčių mokėtojų pinigus. Naujieji pievų savininkai - turtingi ir įtakingi žmonės iš Kauno ir Vilniaus. Juk Kačerginė - kurortiškai žavi. Greta naujųjų lietuvių čia karšinasi gausus būrys buvusių aukštų KGB ir sovietų valdžios žmonių. Už aukštos tvoros - Kauno nusikaltėlių pasaulio autoriteto namas.
Tačiau ne jie yra pagrindiniai G.Kontrimo oponentai. Jis kalba apie kažkokius Bindokus, kurių nėra nei sąvade „Kas yra kas Lietuvoje“, nei „Stiliaus“ snobų parade. Ponia Teresė Bindokienė dirba skyriaus vedėja Kaune, Registrų centre. Jos vyras - verslininkas.
„Tas žmogus fiziškai labai stiprus, aš nuo jo tik plikomis rankomis neapsiginsiu - būsiu sutryptas. Tas Bindokas mane pamato ir puola, fiziškai puola. Tiesiog kaip žvėris, kaip šuo, kaip gyvūnas koks. Be jokio atskiro įspėjimo - užmušiu, užmušiu“, - pasakoja savo kaimynystės įspūdžius Gediminas. Po vieno susikirtimo, įvykusio prieš kelias savaites, lankęsis policijoje G.Kontrimas rado savo namelio duris užkaltas 35 centimetrų ilgio vinimis.
Tos vinys - dar pusė bėdos. Jas galima išlupti ir gyventi toliau, kovoti už savo teisybę. Kiek ankstėliau kaimynai buvo sumanę rimtesnį dalyką. Jie ėmėsi žygių, kad šita rakštis būtų ištraukta visiems laikams. G.Kontrimas turi būti paskelbtas neveiksniu ir uždarytas į įstaigą, kurioje durų rankenos tik iš vienos pusės. Neveiksnumą pono Gedimino advokatas yra įvardijęs kaip žmogaus pilietinę mirtį. Neveiksniu pripažintas žmogus turi mažiau teisių nei vaikas, nei naminis gyvūnas.
„Jūs taip pat pasirašėte?“ - klausiame ponios Bindokienės. „Žinoma, pasirašiau“, - atsako ta, kurios parašas po raštu pirmas, tai tarsi liudytų apie autorystę. „Kodėl?“ - „Dėl to, kad jis, manau, yra ligonis ir nelabai gali atsakyti už savo veiksmus, nes puldinėja žmones“, - išgirstame atsakymą. Ponios Bindokienės noras, kad G.Kontrimas būtų pripažintas neveiksniu, yra visai logiškas. Neveiksnaus žmogaus skundai būtų metami į šiukšliadėžę. Iš Kačerginės urbanizuotojų kelio būtų pašalinta pagrindinė kliūtis.
Geras žmogus turi turėti priešų
Už ką toks žiaurumas? Bindokai neturi interesų užstatant Nemuno pakrantes. Po ilgoko krapštinėjimosi po Kačerginės nekilnojamojo turto popierius mums pavyko rasti kažką panašaus į galimą nesantaikos priežastį. Du arai miestelio žemės, kuriuos Bindokai nuglostė, iščiustijo kaip savus, o po to sumanė turėti.
Tie arai buvo jau ranka pasiekiami, kai G.Kontrimas sėdo rašyti eilinio skundo valdiškoms instancijoms, kad joms primintų, jog ta žemė yra neprivatizuotina. Kažkoks asocialus asmuo (toks požiūris į poną Gediminą dominuoja jo priešininkų stovykloje) sukliudė padoriems piliečiams pagerinti buitį!
Kad trukdyti Bindokams pavojinga, yra ir dar viena liudytoja. „Aš šito nekomentuosiu!“ - vos išgirdusi, kas mums rūpi, netikėtai piktai atrėžia Kačerginės seniūnė Dalė Žėkienė. „Ar jie jus yra paskiau apskundę dėl to, kad nesutikote?“ - klausiame nustebinti tokio netikėto atšiaurumo. „Aš daugiau nekomentuosiu, labai jums ačiū“, - sukasi nuo mikrofono moteris.
Kai mikrofonas vis dėlto neatstoja, seniūnė patvirtina: „Tai -neprivatizuojama teritorija.“ Vėliau pasiguodžia, kad sykį taip pasakiusi jau atgulė į ligoninę. Interviu vainikuoja seniūnės - valdžios atstovės - pareiškimas, kad po šito interviu tikriausiai neteks darbo. Kodėl? Todėl, kad ponia Bindokienė sėdi Registrų centre ir „yra visagalė moteris“. Provincijos keistenybės, dievaži... Tačiau iš seniūnės veido matyti, kad ji visai nejuokauja.
Vieną nepalankų - į psichiatrijos ligoninę, kitą - iš darbo? Ir viskas dėl dviejų arų žemės? Ne tik dėl jų, spėjame, ir dėl minėtų Nemuno užliejamų pievų. Ponai Bindokai atvirai remia tuos, kurie ketino užstatyti Nemuno pakrantę. „Norėta, kad ten būtų gyvenamieji namai... Aš, pavyzdžiui, už tai, kad būtų“, - aiškina ponia Bindokienė savo svarią nuomonę apie užliejamų pievų ateitį.
„Cha! Tai - užliejamos pievos? Jūs man labai juokingai (šnekate). Kada Kačerginėje matėte užlietas pievas?“ - juokiasi iš mūsų ponia Bindokienė. „Ten pievos, kurios yra apleistos, ten anksčiau karvės ganėsi, dabar jos tuščios. Grąžino žmonėms nuosavybę. Aš tai už, žinoma“, - raportuoja savo pažiūras moteriškė.
Gal ji žino ir apie tas vinis G.Kontrimo duryse? Ponia šypsosi. „Skaičiau straipsnį. Nežinau, policija sako, jog tikėtina, kad pats užsikalė. Manau, kad jis nėra visiškai sveikas, nes jeigu žmogus būtų sveikas, turėtų kažkokį užsiėmimą“, - sako ponia kažkodėl pamiršdama, kad Kačerginės stebėjimas ir negerovių kėlimas viešumon, tapęs pagrindiniu G.Kontrimo užsiėmimu, yra laikui ir protui imli veikla.
Tituluotas architektas Vladas Stauskas, kovojęs su Nemuno pakrančių urbanizavimu, vinis G.Kontrimo duryse vertina kitaip. „Čia jau kriminaliniai dalykai, turi pagaliau įsikišti policija. Kas čia darosi? Ar mes gyvename demokratinėje visuomenėje, ar tik kalbame, kad tokia yra? Jūs mane nustebinote ir nuliūdinote“, - aikčioja V.Stauskas.
Jis pripažįsta, kad G.Kontrimas - karštas vyras: „Kartais mes, inteligentai, švelnučiai, mandagūs, o kartais galbūt reikia ir kiečiau pasielgti. Prisiminiau vieną tokį aforizmą: jeigu jums sako, kad šitas žmogus toks mielas, toks geras, kad neturi priešų, - saugokitės jo. Geras žmogus turi turėti priešų.“
Pilietis? Žiurkė!
Tauragiškiai Irena ir Vaidas Kiltinavičiai, mūsų galva, geri žmonės. Tačiau vietos policijai buvo nė motais, kad likimo ir įsiutusio kaimyno valiai paliko žmones, kurie atliko savo pilietinę pareigą - pranešė apie galimą įstatymų pažeidimą.
„Ar jums žinoma, nuo ko ten prasidėjo konfliktas?“ - klausiame jaunutės policijos tyrėjos, kuriai pavesta ištirti reikalą. „Dėl tam tikrų kažkokių buitinių sąlygų“, - netvirtai, lyg klausdama atsako pareigūnė. Po incidento jau praėjo nemažai laiko, žaizda Irenos kaktoje užsitraukė, o policija net neapklausė įvykio dalyvių.
Vaidas pasakoja, esą žmona nukentėjo, kai kaimynas Virginijus, nelegaliai išplėtęs savo fermą, sulaukė tikrintojų ir sankcijų. Ne tik Vaidas, bet ir kiti šito ūkininko kaimynai mums liudijo, kad elgtasi akiplėšiškai. Ūkis plečiasi, netvarka, tvaikas nosį riečia. Sužinojęs, kad kaimas ieško pagalbos valdiškuose namuose, ponas Virginijus ėmė ieškoti kaltųjų.
Nors skundas buvo parašytas anonimiškai, į Aplinkos ministerijos „karštąją liniją“, kuri garantuoja konfidencialumą, informacija nutekėjo. „Turime pažinčių“, - esą taip gyręsis ponas Virginijus.
Gintas Sabeckas iš Tauragės apskrities statybų inspekcijos ilgai mirksėjo iš nuostabos, kad tai per jį ponia Irena buvo sužalota. „Jo (Virginijaus) moteris klausė, kas parašė. Sakau, ką aš žinau“, - liudija prieš save valdininkas. „Davėte į rankas paskaityt?“ - „Taip. Problemų nematau - kas čia yra?“ - veblena jis.
Problemų kaip sykis yra, nes ant to laiško - Vaido ir Irenos elektroninio pašto adresas, iš kurio labai lengva suprasti, kas skundė. „Kompiuterinės žiurkės“, - taip, kaimynų liudijimu, Virginijus kalbėjo apie Vaidą ir Ireną prieš imdamasis smurto.
Tačiau blogiausia naujiena mūsų laukė Vilniuje, Aplinkos ministerijoje. Statybų inspekcijos viršininko pavaduotoja Eglė Kuklierienė vienu sakiniu nubraukė visas įvairių kontroliuojančių instancijų pastangas paskatinti mus būti piliečiais ir nesitaikstyti su blogiu pašonėje. „Pranešk! Netylėk!“ - ragina mus Mokesčių inspekcija, STT, policija. „Čia jūsų nuomonė!“ - atrėžia ponia Kuklierienė, paprašyta paaiškinti, kodėl Kiltinavičiai buvo išduoti pažeidėjui.
Mūsų galva, taip valdžia tampa nusikaltimų bendrininke, o tie, kurie galėtų tapti įtariamaisiais, valdininkų abejingumo užkrosnyje jaučiasi puikiai. „Aš? Sumušiau?!“ - pučia akis ir skėsčioja rankomis ūkininkas Virginijus. „Nepažįstu tokio“, - atliepia ponas Bindokas. „Kaip galite neprisiminti, ką darote?“ - „Gal aš sergu? Gal aš ligonis, kad neatsimenu!“ - atšauna augalotas vyras. „Kuo?“ - šūktelim jo tolstančiai nugarai ir akimirksniu regime gana agresyviai atkištą žandikaulį: „Koks jūsų reikalas? Kuo jūs sergat? Koks jūsų reikalas, kuo aš sergu“. Toliau teirautis tiesiog nelieka noro. Juk policijos Kačerginėje, kaip ir Tauragėje, neprisišauksi, o geri žmonės į konfliktą nesivels. Stebės pro užuolaidas užsigesinę šviesą ir neliudys.
