Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) projekto „Piliečių pasirinkimas 2008“ dalis. 16 rinkimuose dalyvaujančių partijų pagal rinkimų biuletenių numerius vertinamos pagal prielaidas ekonomikos augimui, nuoseklumą, realistiškumą, konkretumą ir atitikimą deklaruojamoms vertybėms. Jūsų dėmesiui, 7 numeriu rinkimų sąraše esančios Pilietinės demokratijos partijos rinkiminių nuostatų analizė.
Bendras vertinimas
Pilietinės demokratijos partija (PDP) iš esmės nepateikia programos daugeliui valstybės gyvenimo sričių ir neturi vizijos kaip turėtų vystytis valstybė. Orientuojamasi į abstrakčius, populistinius pažadus, neapibrėžiamos vartojamos sąvokos, nenurodomi konkretus tikslai ir jų nauda.
Programa siekiama ne tik didesnio ekonominio, bet ir visuomenės moralinio gyvenimo reguliavimo, tačiau jei pirmąjį tikslą įmanoma įgyvendinti, antrojo siekimui trūksta konkrečių priemonių įvardijimo.
Pilietinės demokratijos partijos rinkiminę programą galima pavadinti „nedelsiant rimtai pasistengsime“ programa. Nors ir deklaruojama, kad skambiais šūkiais ar teiginiais Lietuvos problemų išspręsti negalima – jų čia apstu. Programos autoriai nevengia svaigių epitetų: viskas bus tvarkoma efektyviai, griežtai, esmingai ir išmintingai, labai skaidriai ir labai rimtai stengiantis, o tiksliai kaip nurodyti tarsi pamirštama. Rinkiminėse nuostatose vyrauja deklaracijos o ne konkretūs jų įgyvendinimo būdai ar priemonės. Dar vienas išskirtinis partijos rinkiminių nuostatų bruožtas – jos formuluojamos nepamatuotai įsakmiu tonu. Ten, kur numatomi konkretūs veiksmai, jie formuluojami tarsi būtų partijos neišvengiamos valios išraiška, kuriai net nebūtina svarstyti apie jų realumą ar galimus padarinius. Tai, kad dažnas problemų sprendimo būdas partijos realizuojamas per įsakymus puikiai iliustruoja keletas partijos rinkiminių nuostatų: „Pirmiausia pareikalausim, kad nebūtų eilių poliklinikose.“, arba „Tegul privatus draudimas didina apimtis iš privačių lėšų <...>“.
Mokesčių politika
Mokesčių politikos kryptis rinkimų programoje deklaruojama: norima juos pertvarkyti taip, jog būtų skatinamas noras dirbti ir užsidirbti, kurti didesnę vertę, tačiau vos keli konkretesni siūlymai šią kryptį atspindi tik iš dalies. Nevienareikšmiškai užsimenama PVM lengvatų naikinimą. Teigiama, jog visuomenei pritarus, būtų įvestas nekilnojamo turto mokestis. Taip pat norima panaikinti pelno mokestį smulkioms įmonėms, neapmokestinti investicijų į aukštąsias technologijas. Taigi, bendras mokesčių politikos vaizdas – greičiau populiarių minčių atkartojimas nei kryptingų siūlymų paketas.
Reguliavimo politika
Nuostatos reguliavimo politikoje vertintinos kontraversiškai: viena vertus norima sumažinti kontrolę, kita vertus norima įvesti įvairių naujų ir nepagrįstų apribojimų.
Žadama apriboti kontroliuojančių institucijų buvimo įmonėse veiklą ir kontrolės motyvus, taip pat panaikinti alkoholio kontrolės tarnybą bei „visą eilę“ kontroliuojančių institucijų, skiriant vieną valstybinės kontrolės tarnybą, siekiamybe laikoma vienodų konkurencinių sąlygų sukūrimas. Partija siūlo teigiamus pokyčius ir teritorijų planavimo srityje: siūloma atsisakyti žemės paskirties, sumažinti saugotinų teritorijų plotus, smulkiems žemės sklypams norima atsisakyti detaliųjų planų – tai bent iš dalies sumažintų teritorijų planavimo problemas.
Tačiau verslo sąlygų gerinimo ar biurokratinės naštos mažinimo pozicija reiškiama nenuosekliai. Teigiama, jog valstybės politika turi būti nukreipta į tai, jog energetikos, šilumos vandens tiekimo įmonių gaunamas pelnas turi būti minimalus, Lietuvos bankas privalo daryti realią įtaką komercinių bankų veiklai. Daug dėmesio skiriama monopolijoms ir jų „pažabojimui“, monopolijų reiškinys Lietuvoje įvardijamas kaip viena iš socialinės atskirties priežasčių. Partija palaiko brutalų valstybės kišimąsi į rinką: kainų augimo kontekste pateisinamas maisto produktų kainų reguliavimas, teigiama, jog minimalus atlyginimas turi būti 2000 lt., o apie vidutinį atlyginimą kalbama lyg apie kokį valstybės reguliuojamą dydį, todėl jį taip pat žadama smarkiai kelti – iki 4000 lt. Negana to, siūloma į darbuotojų atlyginimų skaičiavimo metodiką privalomai įvesti įmonių gaunamus pelnus, indeksuoti darbo užmokestį. Darbo santykiai nelaikoma pagrindine problema apsprendžianti Lietuvos konkurencingumą, todėl didesnis jų liberalizavimas ir konkurencingumo skatinimas nėra numatomas. Vienas konkretus pasiūlymas – supaprastinti sezoninių ir pakaitinių darbuotojų priėmimo bei atleidimo procedūras.
Šios priemonės iš verslo ir darbuotojų perspektyvos nėra nei nuoseklios nei suderintos, ypač turint omenyje Lietuvos ekonomikos lėtėjimą.
Švietimo, sveikatos bei pensijų reformos
Partijos politikos kryptis sveikatos apsaugos srityje struktūrinių pokyčių nežada: atsakyme teigiama jog valstybė yra atsakinga už sveikatos apsaugą ir „bet kokios spekuliacijos privatizavimu nuo šios priedermės valstybės neatleis. Bandoma apčiuopti sveikatos apsaugos problemas, tačiau konkrečių būdų jas spręsti nenurodoma. Keistai skamba teiginys, jog bus „pareikalauta“ eilių poliklinikose sumažinimo bei viešo ir skaidraus lėšų panaudojimo parodo, tarsi problemai išspręsti užtektų reikalavimo. Be įvardijamų būdų kaip tą daryti žadama panaikinti korupciją kompensuojamų vaistų sistemoje, taip pat apriboti medikų pasirinkimą ir neleisti jiems papildomai dirbti privačiose įstaigose, kas tiesiog priverstų dauguma jų dirbti šešėlyje ir dar labiau stiprintų problemą. Taigi, sveikatos apsaugos politikoje - jokios ryškios krypties ar struktūrinių reformų.
Pripažįstama, jog pradinio ir vidurinio švietimo sistema Lietuvoje išgyvena krizę, tačiau vienintelis siūlomas šios krizės sprendimo būdas – mokytojų atlyginimų didinimas ir kitų materialinių paskatų (nemokamas sanatorinis gydymas, subsidija būstui įsigyti) didinimas. Jokių struktūrinių reformų nenumatoma.
Aukštojo mokslo reformos tema – jokių konkrečių pasiūlymų, nekalbama apie jokią reformos kryptį. Teigiama, jog gerai besimokantiems mokslas turi būt nemokamas, o valstybė „duodama turtą ir lėšas privalo griežtai kontroliuoti kaip tai naudojama“. Griežtai pasisakoma prieš mokamą aukštąjį mokslą.
Privataus pensijų kaupimo apimties didinti nežadama ir tai išreiškiama „raginimu“ : „tegu privataus draudimas didina apimtis iš privačių lėšų, o ne „Sodros“ sąskaita“. Tačiau juk bet kokios valstybės vardu surenkamos lėšos yra privačios, tame tarpe ir „Sodros“, klausimas tik kaip jos naudojamos. Partijos siūloma naujovė: „Sodros“ siūloma ne tik perskirstyti gaunamas pajamas, tačiau ir jas investuoti. Tai žadama daryti be „tarpininkų, kurie tik nuplauna dalį lėšų“. Sunku suprasti kas tuo norėta pasakyti, tačiau jei tarpininkais laikytini dabartiniai privačių pensijų fondų valdytojai, naivu tikėtis, jog valstybinė institucija lėšas sugebėtų investuoti efektyviau už tuo besiverčiantį verslą. Programoje taip pat žadama, jog vidutinė pensija pasieks ES vidurkį – nedidinant privataus pensijų kaupimo apimties tai galima įgyvendinti tik didinant mokesčių naštą.
Valstybės tiesioginis dalyvavimas ekonomikoje
Partijos programoje aiškiai išreikšta nuostata, jog energetikoje, geležinkelių transporte, šilumos, vandens tiekimo bei vandenvalos infrastruktūrose, taip pat švietimo bei sveikatos apsaugos srityse privalo dominuoti valstybinė nuosavybė. Tiesa, jokių konkrečių privatizavimo ar nacionalizavimo ketinimų nėra išreikšta. Žadama kartu su verslu įsteigti eksporto, naujų rinkų ir naujų energetikos šaltinių įsisavinimo fondą. Apie konkrečią jo paskirtį ar veikimo principus nėra kalbama. Taigi, iš rinkiminių partijos nuostatų galima spręsti, jog partija nepasisako už tolimesnį privatizavimą. Tai vertintina neigiamai, ypač turint omenyje įsisenėjusias ir reformos reikalaujančias problemas švietimo bei sveikatos apsaugos sistemos. Partija taip pat žada subalansuoti valstybės biudžetą bei įvesti griežtą taupymo rėžimą ir trečdaliu sumažinti valdymo aparatą net nurodant konkrečias sritis, kur būtų galima mažinti išlaidas bei nereikalingų valstybinių institucijų skaičių.
Prielaidos socialinėms problemoms spręsti
Teigiama, jog bus atlikta socialinių išmokų skaidrumo ir tikslingumo analizė, įvesta griežta kontrolė bei sukurta paprasta žmonėm suprantama sistema, tačiau apie jokį konkretų šio tikslo įgyvendinimo mechanizmą nėra kalbama. Užsimenama apie socialinių išmokų pajamų kriterijų: „parama turi būti teikiama negalintiems užsidirbti arba uždirbantiems per mažai“, tačiau ties tuo kriterijaus įgyvendino apibūdinimas ir baigiasi. Sakinys „Veltui pašalpų nedalinsim“ galbūt leistų suprasti, jog ženkliai socialinės paramos gavėjų ratas plečiamas nebus, tačiau kitoje vietoje išreiškiama kiek kita pozicija, jog socialinę atskirtį reikia mažinti didinant finansinę ir materialinę paramas. Taigi, iš partijos rinkiminių nuostatų apie prielaidų socialinėms problemoms spręsti gerinimą spręsti sunku – nuostatos išreikštos ne konkrečiais pasiūlymais, o abstrakčiu tikslo ar siektinos padėties deklaravimu.
Valstybės valdymo ir savivaldos pertvarka
PDP rinkimų programa – anokia rinkimų programa, juk patys nurodo, kad tai tik pirmaeilių darbų atmintinė. O kas toliau? Juk turėjome progą sužinoti, ką reiškia visokios “vienetukų” programos. Tiesa, reikia pripažinti, kad tai visai neblogai sudėliotas “septyneilis” (“7 pagrindiniai darbai”), - suprantant žmonėms aktualiausias problemas ir tiesmukai dirginant jų jausmus. Vien partijos koziris šiuose rinkimuose - pasiryžimas “išnaikinti valstybininkų klaną” – ko vertas. Taigi sunku nepastebėti, kad PDP kreipimasis į rinkėjus parašytas pakankamai atsainia, deklaratyvių šūkių eilėdara.
Nors programoje galima rasti ir nemažai konkrečių įsipareigojimų, bet visi jie yra ir daugelio kitų partijų programose: “panaikinsime apskritis”, “įvesime tiesioginius merų rinkimus”, “suteiksime realias teises ir finansus seniūnijoms” ir t.t.
Tad kuo gi skiriasi PDP nuo visų kitų? Galbūt pažadas uždrausti Seimo nariams tuo pačiu būti ir ministrais? O problema iš piršto laužiama visai be reikalo ir dar taip skausmingai – demokratiniame pasaulyje įprasta, kad tai nesuderinama tik prezidentinėse sistemose, o parlamentinėse – nebent “nėra ką veikti”, o žmonėms ką nors malonaus tai reikia pasakyti. Galbūt partiją nuo kitų skiria pažadas iki 50.000 sumažinti piliečių parašų skaičių, reikalingų inicijuoti referendumą? Nors Lietuva, atsižvelgiant į apsėdusią maniją rengti referendumus ypač “suveltais” klausimais, prašosi visiškai atvirkščio sprendimo – kad nebūtų galima referendumo būdu spręsti sudėtingų ekonominių, finansinių, mokestinių ir t.t. klausimų.
Tautos kirtimas referendumo “kirviu” (Taip/Ne) tikrai nėra pati geriausia išeitis (beje, netrukus tuo įsitikinsime). Na, ir kaip visiškas “abrakadabra” skamba partijos pažadas, kad “minimalus atlyginimas per keletą metų turi tapti ne mažiau 2000 litų, vidutinis 4000 litų”, kad “panaikinsime valdžios susvetimėjimą”… Per kiek metų, kokiomis priemonėmis?
Apibendrintai, PDP programą pagrindiniais valstybės valdymo klausimais vargu ar galima laikyti padedančia rinkėjui racionaliai apsispręsti. Rinkimuose dalyvauti norisi, o atsakingam bendravimui su rinkėjais taip ir nepasirengta?
Pilietinės demokratijos partija siūlo decentralizuoti valdymą (tiesioginiai merų rinkimai, apskričių panaikinimas, bendruomenių įtraukimas. Tačiau nėra kalbama apie didesnę savivaldos atskaitomybę. PDP skiriasi nuo kitų partijų tuo, jog ketina optimizuoti valdininkų ir valdymo institucijų skaičių. Programoje pateikiami keli konkretūs pavyzdžiai (dėl Turto fondo, dėl STT ir FNTT sujungimo, dėl VTAKT, kurią jau buvo nuspręsta sujungti su kita institucija).
Aktualus ir įmanomas dalies viešųjų įstaigų, kurių steigėjai ar dalininkai yra valdžios institucijos, panaikinimas; įdomus siūlymas apjungti ES paramos administravimo institucijas. Mažinant biurokratinį aparatą planuojama dalį lėšų palikti žemiausios grandies valstybės tarnautojų algoms didinti. Nors darbo užmokesčio skirtumai tarp skirtingos kategorijos tarnautojų jau kiek sumažėjo, šios grandies tarnautojų motyvacija išlieka gana žema ir ne tik dėl darbo užmokesčio. Tačiau nėra siūlomos kitos motyvacijos didinimo priemonės (atsakomybės delegavimas, darbo santykių gerinimas ir pan.)
Šių nuostatų realistiškumas priklauso nuo valdančiosios koalicijos sudėties; tikėtinas didelis biurokratinio aparato pasipriešinimas.
Kova su korupcija
Partijos programoje teigiama, jog būtina sustabdyti pastaraisiais metais įsigalėjusias blogas tendencijas – augantį korupcijos „aštuonkojį“, „valstybininkų klano“ stiprėjimą, žiniasklaidos tarnavimą stambiojo kapitalo interesams. Programoje teigiama, jog šių negalių negalima įveikti vien skambiais šūkiais ar teiginiais, ir partija mato šių reiškinių gilumines priežastis, todėl siūlo kelius, kaip jas įveikti. Tačiau vieną partijos programinį teiginį – „manome, kad pažadų laikas baigėsi, reikia imtis konkrečių darbų“, kovos su korupcija srityje su labai mažomis išlygomis galima būtų perfrazuoti – „pažadų laikas baigėsi, laikas imtis naujų pažadų“. Taip partija siekdama paversti valstybes institucijas darnia, piliečiams tarnaujančia ir jiems suprantama sistema žada užkirsti kelią, ko gero, tik pačiai partijai suprantamam vadinamajam „valstybininkų klanui“ ir nežinia kaip panaikinti šešėlinį valstybės valdymą. Taip pat žadama neleisti formuotis uždariems valdžios klanams, pagrįstiems giminystės, bičiulystės ryšiais valstybės tarnyboje, o bet kokie bandymai taip elgtis bus kategoriškai draudžiami.
Partija žada pasitelkusi teisėsaugos struktūras ir visuomenės paramą pasiekti, kad jokia nelegitimi grupuotė ar atskiras asmuo nedarytų Prezidentui, Parlamentui bei Vyriausybei įtakos priimant sprendimus. Visiškai deklaratyviai skamba programinis pažadas sustabdyti ir įvardyti korupciją, o iš teisėsaugos institucijų reikalauti nubausti tuos, kurie vagia, toleruoja apgavystes ir melą. Taip pat nelabai aišku, kaip partija ketina pasiekti, kad valstybės tarnyboje lojalumas Lietuvos valstybei, padorumas, etinių bei moralės normų laikymasis taptų kiekvieno valdininko prioritetu. Tiesa, nuostata korupcinius nusikaltimus prilyginti nusikaltimams Lietuvos valstybei ir jiems netaikyti senaties termino yra ganėtinai rimta. Nelabai suprantamas deklaruojamas siekis, kad su korupcija kovotų ne tik STT, bet ir kitos teisėsaugos struktūros. Siekis, ko gero, būtų logiškas, jeigu STT iš tiesų būtų vienintelė kovos su korupcija institucija.
Tačiau, visų pirma, daugelis valstybės institucijų, teisėsaugos struktūros savo kompetencijos ribose prisideda prie kovos su korupcija. Tad nesuprantama partijos vizija ką ir kaip reikėtų keisti susiformavusioje kovos su korupcija ir skaidrumo didinimo sistemoje bei partijos ketinimai sumenkinti STT vaidmenį ir tuo pačiu išsklaidyti atsakomybę už kovą su korupciją. Antra, ar toks partijos siekis reikštų, jog ir kitos teisėsaugos institucijos būtų įpareigotos vykdyti šiuo metu įstatymuose apibrėžtą sisteminę kovą su korupciją – vykdyti korupcinio pobūdžio nusikalstomų veikų tyrimą, vykdyti korupcijos prevenciją bei antikorupcinį visuomenės švietimą ir informavimą?
Programoje teisingai konstatuojama, jog esamos korupcijos problemos formuoja jaunimo neigiamas vertybines nuostatas, netgi nuomonę, kad tokia „bravūra“ yra madinga, tačiau sprendžiant šią ypatingai neigiamas ilgalaikes pasekmes sąlygojančią problemą, partija apsiriboja formaliu pažadu tiesiog to netoleruoti.
Sveikintina, kad partijos programoje neliko nepastebėtas aktualus žiniasklaidos skaidrumo, sąžiningumo ir nekorumpuotumo klausimas. Tačiau ir šio klausimo sprendimo būdai yra didžiąja dalimi deklaratyvaus pobūdžio. Žadam netoleruoti korupcijos žiniasklaidoje, įvesti privalomą visų žiniasklaidos savininkų ir vadovų turto, pajamų ir interesų deklaravimą. Taip pat žadama netoleruoti jėgos kulto, brutalumo, amoralumo propagavimo, o vietoj neefektyviai, anot partijos, dirbančios žurnalistikos etikos inspektoriaus institucijos ketinama įsteigti žiniasklaidos raidos ir stebėsenos nacionalinę tarybą, nors programoje nieko nesakoma nei apie tokios tarybos teises, pareigas, atsakomybę bei veiklos efektyvumo užtikrinimą. Galiausiai, partija abstrakčiai žada remdamasi teisine bendruomene ir visuomene, suformuoti objektyvius ir nešališkus teismus, viešai ir skaidriai komplektuoti teisėjų korpusą.
Viešoji tvarka ir visuomenės saugumas
PDP programoje viešosios tvarkos ir saugumo srities savo programoje nemini, o atsakymuose į klausimus teigia, kad bus priimta naujos redakcijos Konstitucija ir konstatuoja būtinybe sukurti nekorumpuotą teismų sistemą ir atkurti pasitikėjimą jais. Jokių priemonių, kaip ketinama pasiekti šių tikslų bei paaiškinimo ką ketinama tiksliai keisti (išskyrus nacionalinio saugumo sritį ir nuostatas dėl referendumo surengimo) nepateikiama. Abejotina, kad partija būtų pajėgi įgyvendinti savo pažadus atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos keitimui reikia 85 seimo narių paramos.
Užsienio politika ir krašto saugumas
Rinkimų į Seimą programoje partija nerado vietos užsienio politikai ir nacionaliniam saugumui. Net ir tikslingai klausiami apie savo nuostatas užsienio ir saugumo klausimais, „Pilietinės demokratijos“ atstovai labai padrikai dėsto savo požiūrį: tapatina „valstybininkų klaną“ su „penktąją kolona“, ketina steigti Nacionalinio saugumo tarybą, pasisako už kolektyvinę gynybą NATO ir ES formate, už profesionalią kariuomenę. Ketina įkurti “Strateginį nacionalinio saugumo ir Krizių analizės bei valdymo centrą”, kuriam patikėtų “visų tarnybų” priežiūrą.
Kultūros politikos perspektyva
Partijos kultūros politikos perspektyva išreiškiama siekiu ,,įtvirtinti bendražmogiškosiomis vertybėmis pagrįstus tarpusavio santykius“. Daug dėmesio skiriama atsakingo ir doro piliečio ugdymui, kuris ,,atskiria, kas dora ir teisinga, o kas – amoralu ir smerktina“. To siekiama švietimu ir šeimos politika: finansine (ir kitokia) parama tradicinei (,,normaliai“) šeimai, tačiau remiant tik atsakingus tėvus, ,,darnias ir geras“ šeimas, keliant mokytojų atlyginimus, jų profesijos prestižą, daugiau dėmesio mokykloje skiriant vertybiniam asmenybės ugdymui. Visgi neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis (ir nepažeidžiant asmenų privataus gyvenimo neliečiamumo principo) bus skiriamos darnios ir nedarnios šeimos, kaip konkrečiai patriotiškumas, moralumas bus įskiepytos jaunuomenei.
Kultūrai siaurąja prasme žadamas didesnis finansavimas, nacionalinio kino atgaivinimas, visuomenės kultūros suvokimo gerinimas, visuomeninio transliuotojo kaip dvasinio visuomenės ugdytojo funkcijos stiprinimas, pagalba gabiausiems meno atstovams ,,prasimušant“ pasaulyje, Lietuvos įvaizdžio pasaulyje gerinimas, remiant verslo dalyvavimą parodose (tai, manoma, efektyviausia šalies pristatymo priemonė) ir laikantis neaiškaus ,,galima viskas, kas naudinga Lietuvai“ principo. Visgi konkrečių įsipareigojimų kultūrai ir finansavimo šaltinių įvardijimo trūksta. Užtat pasitaiko visiškai neapibrėžiamų sąvokų kaip ,,kaimo tautos dvasinių šaknų puoselėjimas’’. Išdėstyti principai nekuria nuoseklios kultūros politikos, kuri vienintelė būtų pajėgi kažką pakeisti tiek kultūroje, tiek visuomenėje.
Jaunimo politika
Atskiro skyriaus jaunimo problemoms nėra. Be daugelio deklaratyvių nuostatų apie asmenybės ugdymą, pasisakymo už sporto plėtrą, sveikos gyvensenos ir atsakingos tėvystės / motinystės pagrindų dėstymą, didesnį jaunimo užimtumą, paramą gabiems vaikams, dėmesio konkrečiai jaunimo problemoms pasigendama. Neaišku, kaip patys jaunuoliai reaguotų į tai, kad baigę nemokamas studijas, jie privalėtų ,,2-3 metus dirbti valstybei reikalingiausiame ūkio sektoriuje arba tam tikroje vietovėje“, kitaip turėtų už iš principo nemokamą aukštąjį mokslą susimokėti.
Akcentai
Ką partijos programa reiškia kiekvienam gerovę kuriančiam piliečiui?
Sunku pasakyti. Aišku tik viena – kiekvienas gerovę kuriantis pilietis gaus daug skambių pažadų, retai kada paremtų konkrečiomis jų įvykdymo priemonėmis. Iš esmės pasikeisti turėtų nedaug: esminių pertvarkų nei sveikatos, nei švietimo, nei pensijų srityse nenumatoma, mokesčių nei ženkliai kelti nei mažinti – taip pat.
Nerealūs ir neapgalvoti pasiūlymai.
Nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesą baigti iki 2009 metų.
Susitarsim su ES, kad Ignalinos 2 bloko darbas būtų pratęstas.
Tam [daugiabučių renovavimui] skirsime ne mažiau kaip 1 milijardą litų kasmet.
Neapmokestinamos bus investicijos, pagrįstos mokslu, žiniomis ir aukštosiomis technologijomis. (Kitaip sakant – visos.)
Abiejų tėvų atsakomybė už vaikų auginimą turi būti vienoda. Čia būtina labai aiškiai viską sureglamentuoti. (Užmojis – itin ambicingas.)
Darbuotojų atlyginimų skaičiavimo metodikoje įvertinti įmonių gaunamus pelnus.
Įsipareigojimas, visiems gyventojams kompensuoti ne mažiau 60 % namo renovacijos išlaidų, o pensininkams bei neįgaliesiems – ir visą 100 %.
Teigimas, kad per kelerius metus minimalus atlyginimas turi būti 2000, vidutinis – 4000 litų.
Sustabdyti valstybinių įstaigų prabangų remontą, toleruojant tik ,,būtiną palaikomą ir energijos sąnaudas taupančią“ renovaciją, nors dauguma valstybinių įstaigų šalia tiesioginių atlieka ir reprezentacijos funkciją.
Vystyti regionus, juose ,,kuriant aukštųjų technologijų centrus, laboratorijas, mokslo įstaigas“.
Susitarti su ES, kad Ignalinos antrojo bloko darbas būtų pratęstas.
Pasiūlymas neteisėtai pastatytus pastatus gal ne griauti (tai - išlaidavimas), o ,,nacionalizuoti visuomenės reikmėms“.
Mokytojo atlyginimas bus didesnis už vidutinį visų šalies valstybės tarnautojų atlyginimą, jis gaus nemokamą sanatorinį gydymą, valstybė skirs dalį lėšų būstui įsigyti.
Nenuoseklumai programoje.
Siūloma visiems ūkio subjektams sudaryti vienodas, teisingas konkurencijos sąlygas, tuo tarpu teigiama, jog smulkios įmonės turėtų nemokėti pelno mokesčio, o monopolininkai suvaldyti.
Mokesčių kelti nesiūloma, o valstybines pensijos siūloma kelti iki ES lygio.
Nuomonė, kad ,,euro įvedimo planus reikia atidėti keleriems metams“, kai akivaizdu, jog su dabartiniais infliacijos rodikliais toks planavimas vis tiek pasmerktas žlugti.
Lieka neaiški principo ,,galima viskas, kas naudinga Lietuvai“ valstybės įvaizdžio kūrime, verslumo skatinime prasmė. Be to, teisėtvarkos ir įstatymų leidybos srityse paminėtas principas ,,leidžiama viskas, kas nedraudžiama“ yra liberalizmo šūkis, o ,,pilietininkai“ su siekiu padidinti valstybės reguliavimą į juos pretenduoti negali.
Prioritetas - ,,korupcijos, taip vadinamo ,,valstybininkų klano“ pavidalu, sustabdymas. Ar tai reiškia, kad korupcijos šaknys yra ,,valstybininkų klane“, kas neatitinka realybės, ar kad bus kovojama tik su ,,valstybininkų“ korupcija?
Vertinimas (skalė: -2-labai blogai; -1-blogai; 0–neturi įtakos, neužsiminta; 1–gerai; 2-labai gerai)
Rinkimines nuostatas analizavo VU TSPMI mokslininkai: Dr. Vitalis Nakrosis, Dr. Alvidas Lukošaitis, Ruslan Golubov, Dr. Algimantas Jankauskas, Mindaugas Kluonis, Dr. Tomas Janeliūnas, Monika Verbalytė ir LLRI ekspertai.
