Pietų Amerikos Tautų Sąjunga (UNASUR) - taip vadinasi nauja, šių metų gegužės 23 d. Pietų Amerikos šalių įkurta sąjunga, padėjusi pamatus glaudesniam ekonominiam ir politiniam šio kontinento valstybių bendradarbiavimui. Šis ambicingas politinis projektas apžvalgininkų netrukus buvo imtas lyginti su Europos Sąjunga ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Tokio pobūdžio sugretinimų nesikrato ir UNASUR įkūrėjai, patys patvirtinę, kad jų politinis darinys remiasi ES pavyzdžiu. Kaip ir šioji, UNASUR užsibrėžė įgyvendinti visas dvylika valstybių vienijantį ekonominės raidos modelį. Bendras parlamentas, valiuta, pilietybė ir kiekvienos šalies pirmininkavimas sąjungai rotacijos principu po šešis mėnesius taip pat pabrėžia aukštus, į ES standartus orientuotus Pietų Amerikos valstybių siekius.
Šiuo metu UNASUR steigimo sutartį yra pasirašiusios dvylika Pietų Amerikos valstybių: Argentina, Bolivija, Brazilija, Čilė, Kolumbija, Ekvadoras, Gajana, Paragvajus, Peru, Surinamas, Urugvajus ir Venesuela. Demografiniai ir ekonominiai UNASUR šalių duomenys iš tiesų leidžia naują šio pasaulio regiono valstybių darinį gretinti su Europos Sąjunga ar JAV: 390 milijonų gyventojų, didesnis kaip 5 proc. kasmetinis ekonomikos augimas ir bendras vidaus produktas - beveik 4 trilijonai JAV dolerių. Vis dėlto, nevengdamos įspūdingų statistinių duomenų demonstravimo ir nesikratydamos palyginimų su ES, Pietų Amerikos valstybės didesnę svarbą teikia ne ekonominiams rodikliams, o politiniam naujos organizacijos svoriui tarptautiniame lygmenyje. Tai patvirtina ir Brazilijos, vienos iš pagrindinių sąjungos šalininkių, prezidento Luizo Inacio Lula da Silvos žodžiai, kad Pietų Amerika dėl UNASUR sutarties tampa pasaulinio masto veikėja.
Ideologinį sąjungos klodą išryškina dar 2004 m. gruodžio mėnesį pasirašyta Kusko deklaracija, kuri tapo pirmuoju UNASUR sutarties etapu. Nors Pietų Amerikos vadovai tuo metu dar tik ieškojo tinkamų juridinių rėmų būsimai sąjungai, jau tada kai kurių šalių vadovų pareiškimai leido susidaryti įspūdį apie būsimosios organizacijos ambicijas. Oficialiai apibrėžti būsimosios sąjungos tikslai apėmė ekonominės plėtros ir socialinio teisingumo užtikrinimą. Tačiau ryškiausias siekis buvo taikliai reziumuotas tuometinio Peru prezidento Alejandro Toledo pasisakymas, kuris pabrėžė, kad dėl Kusko deklaracijos buvo įgyvendinta svarbios istorinės asmenybės, kovotojo Simono Bolivaro svajonė suvienyti visas Pietų Amerikos šalis. Nors A. Toledo aiškiai nepasakė, prieš ką už kontinento valstybių laisvę kovotų S. Bolivaras šiuo metu, bendras Pietų Amerikoje priešas ar bent jau varžovas yra Jungtinės Amerikos Valstijos.
Ko gero, UNASUR nebūtų tokia populiari, jei ne siekis išsivaduoti iš JAV dominavimo. Kyla įspūdis, kad kai kurios Pietų Amerikos valstybės įstojo į UNASUR tik turėdamos tikslą nurungti JAV įtaką. Tarp tokių valstybių ir Venesuela, kuri ryšium su UNASUR įkūrimu pareiškė JAV esant priešu numeris vienas. Tokią radikalią poziciją iš dalies palaiko ar bent jau jai garsiai neprieštarauja Brazilija. Ji, būdama viena iš pagrindinių UNASUR raidos variklių, nenori praleisti istorinės progos išplėsti savo politinę ir ekonominę įtaką kitose Pietų Amerikos šalyse. Neatsitiktinai abi valstybės aktyviai palaikė vis dėlto nevainikuotą sėkme bendrų UNASUR karinių pajėgų idėją.
Nesutarimai tarp Pietų Amerikos valstybių kyla ne tik dėl nevieningos laikysenos JAV atžvilgiu. Vos įkūrus UNASUR, pirmasis pirmininkavimo organizacijai etapas buvo patikėtas Kolumbijos prezidentui Alvaro Uribe‘i. Tačiau ir be to ne itin gerus santykius su kaimyninėmis Venesuela ir Ekvadoru visiškai suardė Kolumbijos karinių pajėgų įsiveržimas į pastarojo teritoriją. Nors išpuolis buvo nukreiptas prieš FARC sukilėlius, kariniai veiksmai suverenioje kaimyninėje valstybėje sukėlė nemažai triukšmo ne tik Pietų Amerikoje, bet ir pasaulinės politikos arenoje. Tuo metu pakibusi naujo karo grėsmė žemyne lyg ir išsisklaidė, tačiau tokie precedento neturintys Kolumbijos veiksmai paaštrino įtemptus valstybių santykius ir taip vienoje iš neramiausių zonų Pietų Amerikos žemyne. Be to, tokio pobūdžio konfliktai tampa sunkiu išbandymu tolesniam UNASUR veiksmingumui.
Kita vertus, vos pilietiniu karu nevirtęs Bolivijos vyriausybės konfliktas su norinčiomis nuo šalies atsiskirti turtingomis gamtinių išteklių provincijomis parodė, kad UNASUR gali veiksmingai laikytis vieningos pozicijos gindama savo narius. Pareikšdamos vieningą palaikymą Bolivijos prezidentui Evo Moralesui, kuris nepabūgo apkaltinti Jungtines Amerikos Valstijas nepaklusniųjų provincijų rėmimu, UNASUR šalys paneigė dar neseniai skeptikų prikišamą Pietų Amerikos valstybių susiskaldymą JAV atžvilgiu. Po šio drąsaus žingsnio UNASUR pelnytai sulaukė tarptautinių apžvalgininkų komentarų, tvirtinančių, kad „Pietų Amerika pati ėmėsi tvarkytis savo namuose“.
Aurimas Dunauskas
