Giedrė Sankauskaitė, Vilius Petkauskas
Muša, vadinasi, myli. Kad posakis prasilenkia su logika, nesiginčysime, tačiau jis labai tinka dabartiniam Rusijos ir Lietuvos eksportuotojų santykiui apibūdinti. Vis dėlto šį kartą, tikėtina, Lietuva paprašys skyrybų.
Ekonominei Lietuvos ir Rusijos įtampai apibūdinti epitetų per pastarąsias 4 savaites netrūko – Maskvos sprendimas neįsileisti lietuviškų pieno produktų dėl nežinia kokių priežasčių tapatinamas su ekonominiu karu, blokada, embargu ir pan.
Savaitraštis „Ekonomika.lt“ šį reiškinį pavadintų Stokholmo sindromu. Nereikia turėti ekonomikos istorijos daktaro laipsnio, kad atsimintume, jog abejotini Rusijos kaltinimai jau ne pirmą kartą stabdo lietuviškos produkcijos importą strategiškai ir politiškai svarbiais Lietuvai momentais.
Būtent todėl sunku suvokti, ką racionalūs verslininkai veikia neracionalioje rinkoje, kurios prievaizdai, Lietuvą pavadinę naujadaru, be jokios priežasties gali nuostoliais paversti ne vieną užsakymą. Susidaro įspūdis, kad aukos jaučia simpatiją nusikaltėliui – politikų akyse šį gina ir net ragina kalbėtis nulenkta galva.
Nors padėtis komplikuota, tragedijos ji nesukels – lietuviškų pieno produktų importo apribojimai vargu ar atsispindės prekybos balanse, nes 2012 metais pienas ir pieno produktai, paukščių kiaušiniai ir natūralus medus sudarė vos 3,8 proc. viso eksporto į Rusiją. Ir vis dėlto, ko gero, eksportuotojams vertėtų pasiieškoti stabilesnių rinkų.
Diversifikaciją atsimena po laiko
Pirmoji didelė lietuviškos pramonės produkcijos eksporto srovė iš Rytų nutekėjo dar praėjusiame tūkstantmetyje, kai Rusija, nesusitvarkiusi su viešaisiais finansais, išgyveno nemenką krizę.
Eksporto statistika atspindi iš esmės kiekvieną su Maskva kilusį nesutarimą, kuris pasibaigė ekonominėmis sankcijomis, tačiau praėjus kuriam laikui Lietuvos verslas nuoskaudas užmiršo ir vėl puola Maskvos į glėbį.
„Rokiškio pieno“ direktorius Dalius Trumpa savaitraščiui teigė, kad dėl susiklosčiusios situacijos Rusijoje pienininkai yra priversti ieškoti kitų pardavimo kanalų. Vienos didžiausių pieno produktų gamybos įmonės Lietuvoje vadovas pripažino, kad planuoja daugiau produkcijos išvežti į tas šalis, į kurias ji jau yra eksportuojama.
„Planuojame didinti pardavimą Italijos, Olandijos rinkose, – teigė D. Trumpa. – Ten, kur jau eksportuojame produkciją.“ Vis dėlto, pasak „Rokiškio pieno“ direktoriaus, didinti pardavimo mastą nėra paprasta. Nors didelės konkurencijos tarp pienininkų neišvengta ir Rusijoje, padėtį Vakarų Europoje pašnekovas vertino dar prasčiau.
„Lietuviška produkcija Rusijos vartotojams jau asocijavosi su patikimumu, buvo žinoma, – aiškino D. Trumpa. – Nors ES esame jau beveik 10 metų, čia mes dar naujokai.“ „Rokiškio pieno“ vadovas sakė, kad turės praeiti nemažai laiko, kol Vakarų Europos vartotojas atpažins lietuvišką prekės ženklą.
Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos projekto vadovas Egidijus Mackevičius kalbėdamas su savaitraščiu „Ekonomika.lt“ buvo kiek skeptiškesnis. Esą jau ne vienus metus ieškoma alternatyvių rinkų ir tai, pasak jo, yra ilgametis projektas. „Praeina kokie ketveri metai, kad pati procedūra pajudėtų“, – kalbėjo E. Mackevičius.
Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos projekto vadovas savaitraščiui pasakojo, kad galvoja apie daugybę krypčių, kur galima eksportuoti lietuvišką produkciją – nuo ES iki Kinijos ar JAV. „Ateityje tikimės turėti daugiau rinkų, nors iš tiesų jų nėra tiek daug“, – pridūrė jis.
Ilgametės ES tradicijos
Kalbėdamas apie ES kaip naują eksporto kryptį, E. Mackevičius atkreipė dėmesį, kad į šią rinką sunku įeiti dėl europiečių prisirišimo prie savo produkcijos. „ES turi ilgametes, išvystytas tradicijas“, – rinką vertino Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos projektų vadovas. Be to, jo pastebėjimu, norint į ES rinką įvežti lietuviškų galvijų mėsą sunkumų kiltų ir dėl kiek kitokios pačių galvijų rūšies.
„Vakaruose yra labiau prisirišta prie mėsinių veislių, – apie ES rinkos ypatumus kalbėjo E. Mackevičius. – Be to, mūsų ūkininkai neužaugina tiek mėsinių galvijų, kad juos galėtume pateikti konkurencingomis kainomis.“
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas pritarė, kad noras kreipti produkciją į kitas rinkas yra gyvas, tačiau tai padaryti nėra lengva.
„Jau kelerius metus matome, kad daugelis įmonių ieško alternatyvių rinkų gerokai toliau nei įprasta. Turiu omenyje net ne NVS regioną ar ES, o JAV, Lotynų Ameriką ir ypač patrauklų Azijos regioną“, – pasakojo LPK atstovas.
Panašia nuomone dalijosi ir SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Jis teigė, kad dabartiniai Rusijos veiksmai verslui siunčia aiškų signalą, kaip reikėtų elgtis toliau.
„Iš pradžių dar buvo galima manyti, kad vienas ar kitas veiksmas yra atsitiktinis, o dabar akivaizdžiai matomos politinės šio Rusijos demaršo šaknys, – kalbėjo ekonomistas. – Vadinasi, verslininkai turės paklausti savęs, ar verta toliau rizikuoti.“
Naujas prekės ženklas
Niekam ne paslaptis, kad lietuviški maisto produktai Rusijoje vertinami dar nuo Sovietų Sąjungos laikų, todėl mūsų šalies gamintojams į prekės ženklo kūrimą nepriklausomybės periodu investuoti iš esmės neteko. Pakeitus eksporto kryptį į kitas pasaulio valstybes, būtų naivu tikėtis, kad konkurentai mus sutiks šiltai. Tačiau verslas todėl ir gražus, kad spaudžiamas sugeba efektyviai prisitaikyti prie pokyčių.
G. Nausėdos nuomone, galimybių keisti eksporto kryptis yra. Kremliaus koridoriuose „laikinai atiduota teritorija“ pramintos Lietuvos produkcija yra aukšto lygio ir atitinka griežčiausius pasaulyje ES standartus. „Naujose rinkose mūsų prekės tikrai nebūtų tokios žinomos. Kad tokios taptų, reikėtų laiko ir investicijų, tačiau bent jau galėtume nesijaudinti dėl to, kad teks sustoti muitinėse“, – dėstė ekonomistas.
S. Besagirskas leidiniui pasakojo, kad noro diversifikuoti rinkas netrūksta, tačiau yra tam tikri aspektai, dėl kurių sunku tai padaryti. „Tikslinėse rinkose nėra nuosavo prekės ženklo ir trūksta patirties. Tie patys vokiečiai ar prancūzai pardavinėdami JAV rinkoje, nekalbant apie pasaulinio lygio prekės ženklus, susiduria su tokiomis pat problemomis“, – teigė LPK atstovas ir pridūrė, kad lietuviai, norėdami sužavėti kitas rinkas, turės tapti išskirtiniai. Kaip vieną patrauklumo formavimo būdų LPK atstovas įvardijo greitą ir kokybišką darbą.
„Lietuva turi pranašumą, kad darbuotojai yra linkę dirbti viršvalandžius, todėl užsakymai gali būti atlikti ir savaitgaliais. Teko girdėti istorijų, kaip vokiečiai bei kiti Vakarų Europos verslininkai buvo sužavėti dėl greitų ir kokybiškų paslaugų“, – aiškino LPK atstovas.
„Rokiškio pieno“ direktorius sakė, kad įmonė Rusijos rinkoje jau buvo įsitvirtinusi, t. y. turėjo gerą įvaizdį, vartotojų pasitikėjimą. „Lietuviška produkcija jau buvo vertinama kaip kokybiška produkcija, – kalbėjo D. Trumpa. – Mūsų prekės ženklas jau buvo žinomas.“
Ekonominės žalos nejausime
Ekspertų pasiteiravę, kada galime tikėtis rimtų Stokholmo sindromo persunktos blokados padarinių, sulaukėme netikėto atsakymo – tokių išvis nebus.
„Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį, kad pieno pramonė sudaro nedidelę dalį visos mūsų pramonės ar apdirbamosios pramonės. Maža to, pieno produktų gamintojai visoje eksporto ataskaitoje sudaro tik mažą detalę“, – pasakojo G. Nausėda.
Ekonomistas pridūrė, jog tam, kad blokados įtaką atspindėtų makroekonominiai rodikliai, prireiks gero pusmečio ir papildomų apribojimų. Čia svarbu paminėti, kad Rusija yra Pasaulio prekybos organizacijos, kurioje ES traktuojama kaip vienas darinys, narė, todėl bet koks prekių iš Lietuvos ribojimas prilyginamas kovai su visa ES – viena pagrindinių Maskvos rinkų. Todėl atsakomieji ekonominiai karai kur kas skaudžiau atsilieptų dabartiniam agresoriui.
Nenorint veltis į karus, geriausia susikurti aplinką, kurioje nereikėtų bijoti politinių žaidimų. Noromis nenoromis Lietuvos verslui teks ieškoti naujų eksporto krypčių arba susitaikyti su nuolatiniu nestabilumu. Politinės diskusijos su modernios politikos nepaliesta Maskva problemos neišspręs.
Nuomonės:
Ieškome kitų rinkų, ypač Vidurinėje Azijoje, jau nekalbant apie Europą. Tačiau Rusijos neketiname atsisakyti, nes čia jau mokame dirbti ir uždirbame nemažai pinigų. Reikalingas bendradarbiavimas. Apskritai Lietuvos, ypač transporto srityje, potencialas yra didelis.
Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prezidentas Algimantas Kondrusevičius
Nemanau, kad turėtų nutrūkti visas prekių srautas į Rusiją. Greičiausiai taip nebus, juolab kad apribojimai anksčiau ar vėliau baigsis. Vis dėlto manau, kad Rusijai teks vis mažesnė prekių dalis ir eksportuotojai pamažu persiorientuos į kitas rinkas. Žinoma, viskas vyks ne iš karto – juk neužteks vienos dienos, kad pripratintume rinkas prie lietuviškos produkcijos.
Gitanas Nausėda, SEB banko prezidento patarėjas
Lietuviški produktai dažnai kokybe nenusileidžia kitų šalių produktams, tačiau mūsų didžiausias trūkumas – nemokėjimas parduoti. Neturime nuosavo prekės ženklo tikslinėse rinkose, trūksta patirties. Tiems patiems vokiečiams ar prancūzams pardavinėjant JAV rinkoje, nekalbant apie pasaulinio lygio prekės ženklus, kyla tokių pat problemų.
Sigitas Besagirskas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius
Faktai:
Lietuvos eksportas į Rusiją 2012 m. sudarė 15,04 mlrd. litų, 2011 metais – 11,5 mlrd. litų.
Iš jų gyvūninės kilmės eksportas 2012-aisiais sudarė 5,6 proc. viso eksporto, o 2011 metais – 7,1 proc.
Pieno ir pieno produktų 2012 metais iš viso eksportuota už 556,7 mln. litų, o 2011-aisiais – už 501,7 mln. litų.
Rusijos muitinė spalio pradžioje gavo nurodymą stabdyti Lietuvos pieno produktų importą.
Sugriežtinta Lietuvos krovinių kontrolė Rusijos pasienyje, pradėta rugsėjo 11 dieną, ji atšaukiama nuo spalio 10 dienos.
