Apie pieno naudą ir žalą suaugusio žmogaus organizmui diskutuoja ir medikai, ir sveikos gyvensenos specialistai. Deja, vis dažniau akcentuojama pieno žala. Abejojate, ar pienas būtinas jūsų virtuvėje, bet taip pat nežinote, kuo galėtumėte jį pakeisti? Ką gi, metas pakalbėti apie pieno pakaitalus.
Tiems, kurie jau išaugo iš kūdikystės, kai kurie dietologai nepataria pernelyg dažnai gerti pieno. Visų pirma su amžiumi dingsta gebėjimas skaidyti pieno cukrų – laktozę, tik nedaugelio suaugusių organizmas toleruoja ir gerai įsisavina pieną. Daugiausia jį toleruojančių Šiaurės Europos tautos. O Afrikos, Amerikos, Azijos ir Australijos gyventojai iki atklystant europiečiams į jų kraštus apskritai beveik nenaudojo galvijų pieno. Karvės pienas turi baltymą, kuris gana dažnai sukelia alergiją. Galiausiai kai kuriems žmonėms gerti pieno neleidžia asmeniniai ar religiniai įsitikinimai.
Vis dėlto jei sunkiai įsivaizduojate gyvenimą be pieno, siūlome pasidomėti, kuo jį būtų galima pakeisti virtuvėje.
Aguonų ir kanapių pienas
Tiek aguonos, tiek kanapės – abejotiną reputaciją pelnę augalai, tačiau jų pienas – visiškai saugus ir sveikatai naudingas produktas. Aguonų pieno gamybos procesas kartą per metus prisimenamas kiekvienoje šeimoje – būtent jame merkiame kūčiukus sulaukę didžiųjų metų švenčių. Toks pat ir kanapių pieno gaminimo procesas – tik vietoje aguonos grūdelių trinamos kanapių sėklos.
Iš pradžių sėklos užmerkiamos moliniame ąsotyje, tada ištrinamos nuolat įpilant šilto vandens. Jei norite pieno be nuosėdų – jį galima nukošti per marlę. Šiuo pienu galima gardinti košes, jo pilama į pyragų tešlą. Idealiai tinka pasninkaujant.
Migdolų pienas
Europoje pagrindine „augaline karvute“ laikomi migdolai. Viduržemio jūros pakrantėse šie riešutai auginami jau daugiau nei du tūkstančius metų. Migdolų pieno gamybos principas toks pat: riešutų branduoliai (dažniausiai maišomi saldieji ir kartieji) užplikomi verdančiu vandeniu, nulupama ruda luobelė, riešutai sutrupinami ir trinami nuolat papildant vandens. Tada lieka tik perkošti. Tokio pieno pagrindu gaminamas vienas firminių Prancūzijos virtuvės patiekalų – karveliai migdolų piene. Sicilijoje migdolų pienu gardinamas tunas, Vokietijoje – žuvis. Pasak legendos, garsusis romanistas Alexandre Dumas, tikras salotų gurmanas, labiausiai mėgo triufelių salotas, kurias pagal nuotaiką pagardindavo šampanu, likeriu arba migdolų pienu.
Migdolų pieno pagrindu gaminamas ir blanmanžė – į pieną įberdavo cukraus, želatinos, gerai išmaišydavo, supilstydavo į formeles ir statydavo ant ledo. Taip pat gaminama migdolų sriuba su ryžiais, plikytas migdolinis kremas ir migdolų padažas. Migdolų pienu gardinama manų košė per pasninką – rekomenduota išvirusią košę sukrėsti į sidabrinį indą, pabarstyti cukrumi, subanguoti metaline mentele, o šalia dar patiekti cukraus.
Grūdų pienas
Pieną galima išspausti iš įvairių grūdų: avižų, miežių, kviečių, rugių, ryžių, bolivinės balandos. Toks pienas iš pirmo žvilgsnio išties panašus į karvės pieną, tačiau jame kur kas mažiau baltymų, daugiau angliavandenių, be to, jis dažnai papildomas vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, kalciu ir geležimi, įvairiais skonį suteikiančiais priedais – vanile, šokoladu ir kt.
Namuose taip pat galima pasigaminti grūdų pieno, bene dažniausiai tai daroma iš ryžių. 1/2 stiklinės ryžių išvirkite 4 stiklinėse vandens, kol grūdai visai suminkštės (galite pagardinti vanile, cinamonu). Atvėsinkite, susmulkinkite maišykle iki vienalytės masės, leiskite nusistovėti (apie valandą) ir perkoškite per marlę. Ryžių pienas naudingiausias, nes jame gausu ląstelienos, jis mažina cholesterolio kiekį ir padeda palaikyti normalų cukraus kiekį kraujyje, jame gausu kalcio, vitamino A, yra šiek tiek vitamino D. Toks pienas itin tinka tiems, kurie rūpinasi kaulų tvirtumu.
Avižų pienas gaminamas iš avižų dribsnių arba avižų kruopų: jos verdamos maždaug valandą, sutrinamos maišykle (galima gardinti banano riekelėmis), perkošiamos ir laikomos šaldytuve. Prieš vartodami suplakite. Gaminti iš dribsnių dar paprasčiau – tereikės trečdalį stiklinės užpildyti avižiniais dribsniais, iki stiklinės viršaus pripilti vandens, išmaišyti, palaikyti per naktį, o ryte nukošti. Skanaus, pienas paruoštas!
Kokosų pienas
Kokoso viduje susikaupia saldžiarūgštis skystis, puikiai atgaivinantis karštą dieną. Tiesa, tai – anaiptol ne kokosų pienas, kaip daugelis pratę galvoti, o kokosų vanduo. Kokosų pienas gaminamas specialiai.
Kuo brandesnis riešutas, tuo daugiau jo skystyje yra aliejaus, kuris virsta emulsija, panašia į karvės pieną. Toliau riešutui bręstant ši emulsija tirštėja, kietėja, virsta į riešutą panašia mase. Kad padarytumėte gerą kokosų pieną, prireiks labai prinokusio kokoso. Iš pradžių jis sutarkuojamas, tarkiai užpilami verdančiu vandeniu (1:4) ir paliekami ataušti. Tada skystis perkošiamas per marlę ir paliekamas nusistovėti maždaug valandą. Susidaręs tirštesnis sluoksnis – kokosų grietinėlė, skystesnė dalis – pienas. Konservuotas kokosų pienas eksportuojamas į daugelį šalių, juo kuo puikiausiai galima pakeisti šviežią. O vandenyje ištirpinti kokosų milteliai – nebe toks kokybiškas ir maistingas pusfabrikatis. Kokosų pienas itin populiarus Tailando virtuvėje, jo pilama į mėsos, žuvies patiekalus, gardinamos sriubos ir desertai. Kokosų pienas suteikia maistui riešutinių natų ir puikiai „nugesina“ patiekalų aštrumą. Kokosų piene taip pat verdami saldūs makaronai, ryžiai, jie dažniausiai patiekiami su mangų skiltelėmis.
Sojų pienas
Kinai, japonai ir tajai beveik nenaudoja pieno, sėkmingai jį keičia ne tik kokosų, bet ir sojų pienu. Šis maistingas produktas atsirado Kinijoje, II amžiuje pr. Kr. Legendoje pasakojama, kad jo atradėjas – filosofas Liu Anis. Mąstytojo motinai senatvė buvo „atėmusi“ visus dantis, o ji vis aimanavo, kaip norėtų dar kartą paragauti mėgstamų sojos pupelių – deja, neturi dantų, todėl to padaryti negali. Liu Anis šiek tiek pamąstęs sugalvojo, kaip pagaminti sojų pieną. O jau po to atsirado ir sojų varškė (tofu) – unikalus produktas chameleonas, perimantis to maisto, su kuriuo patiekiamas, skonį.
Sojų pienas itin maistingas ir vertingas produktas, jame dukart daugiau baltymų nei karvės piene, be to, gausu geležies, vitamino E ir lecitino, visai nėra cholesterolio.
Atrinktas sojų pupeles nuplauna, išmirko vandenyje. Per 24 valandas pupelės prisigeria vandens, tada jos sutrinamos vis papildant vandens, galiausiai pilama vis daugiau vandens, įmaišoma cukraus, druskos, leidžiama keletą valandų nusistovėti, gautas skystis perkošiamas per marlę. Tada jis 10–15 minučių pavirinamas, atvėsinamas – štai ir sojų pienas! Jo galima pilti į tešlą, košes, kokteilius ir kt. Beje, sojų pienas gali būti rauginamas, iš jo gaminamas sojų sūris, sojų kefyras.
L. Mureikaitė
