Viso pasaulio valstybės puikiai žino, kad dėl investuotojų verta pakovoti, imantis iniciatyvų ir panaudojant visas turimas galimybes. Investicijų pritraukimas reiškia didžiulį stimulą šalies ekonomikai: valstybėje investuojamas kapitalas, sukuriamos naujos darbo vietos, diegiamos šiuolaikiškos technologijos. Todėl papildomos pastangos ieškant investuotojų ir užtikrinant patrauklias investavimo sąlygas – vertas pastangų procesas, kuris atsiperka su kaupu. Deja, tenka pripažinti, kad tų papildomų pastangų kaip tik stinga Lietuvos Vyriausybei.
Lietuva velkasi visų Europos šalių užnugaryje kai kalbama apie vidutinį metinį tiesioginių užsienio investicijų srautą vienam gyventojui. Jis mažiausias mūsų šalyje. Nors reikia pripažinti, kad nuo artimiausių kaimynių, Latvijos, Lenkijos, atsiliekame nedaug, tačiau stebint mūsų Vyriausybės neveiklumą, peršasi išvada, kad situacija artimiausiu metu nesikeis.
Investicijų skatinimas – imlus laikui ir darbui procesas. Kurdama geresnę investavimui aplinką Lietuva jau pavėlavo ir nesugebėjo pasimokyti iš geriausių pavyzdžių Europoje. Delsiame ir toliau. Štai Vyriausybė galėjo, tačiau nesugebėjo padaryti keleto svarbių sprendimų ir taip padidinti Lietuvos šansus tarptautinėje kovoje dėl investuotojų. Ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas svajingai kalbantis apie bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą, regis, visiškai pamiršo neatliktus darbus, kurie tikrai nesuteikia Lietuvai patrauklumo investuotojų akyse: atidėliojami sprendimai dėl Sodros “lubų” įvedimo, neaiški gyventojų pajamų mokesčio ateitis, galų gale nesukurta efektyvi investicijų skatinimo programa.
Pasirūpinti, kad valstybė būtų patraukli investuotojams – Vyriausybės vadovo pareiga, juk papildomos investicijos padėtų spręsti ne vieną ekonomikos problemą. Mūsuose užsienio investicijos galėtų ypač pasitarnauti Lietuvos regionų plėtrai ir vystymui, naujų darbo vietų kūrimui provincijoje, tuo būdu mažinant ir įspūdingus emigracijos mastus. Vyraujančios vidutinio lygio technologijos Lietuvoje, taip pat reikalauja naujo postūmio aukštųjų technologijų link.
Deja, Vyriausybės galva linksi – neva supranta esamas problemas, tačiau regis neturi noro galvoti ir spręsti investicijų aplinkos gerinimo klausimų. O jų yra daug: korupcija, neužbaigta žemės reforma, biurokratinės kliūtys, nemažėjanti mokesčių našta. Stebina tai, kad Vyriausybė kurdama patrauklesnę investavimui aplinka sugeba pasiūlyti tik pelno mokesčio lengvatas. O juk turėtų atsiraitojusi rankoves kuo greičiau užbaigti žemės reformą – ir taip pašalinti vieną pirmųjų kliūčių investuotojams – žemės įsigijimo problemą; nustačiusi investavimo prioritetines kryptis – priimti konkrečius sprendimus ir nustatyti žymias lengvatas investuojantiems į Lietuvos regionus.
Deja, priimdamas sprendimus dėl palankios investicijoms aplinkos kūrimo Lietuva eilinį sykį pavėlavo. Pavėlavo mažiausiai metus. Ypač tai akivaizdu stebint įvykius Lenkijoje, kur po Seimo rinkimų aiškėja viena – novatoriška ir dinamiška Donaldo Tusko politika gali tapti puikiu pagrindu gausėjančioms investicijoms į Lenkiją. Dėl pastarojo laiko politinių pokyčių Lenkija patraukia vis didesnį viso pasaulio investuotojų dėmesį. Tuo tarpu Lietuva, kurios Vyriausybei, vadovauja taip pat pakankamai jaunas, deja, pažaduose paskendęs ir neapsisprendęs vadovas, gali dar ilgam likti investuotojų sąrašo gale.
Petras Auštrevičius yra Seimo narys, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininkas
