Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ Kada paskutinį kartą paklausėte savęs, ar visos prekės, kurias dedate į pirkinių krepšelį, jums iš tiesų reikalingos? Ar iš tiesų visada suvalgote visą nusipirktą maistą? Pasirodo, kad Lietuvoje kasmet išmetama daugiau nei pusė milijono tonų maisto. Dalį jo būtų galima išgelbėti, jei jis laiku būtų atiduodamas nepasiturintiems žmonėms. Tačiau pasirodo, kad tai padaryti ne taip paprasta, kaip atrodo. Skurdžiai gyvenančiomis šeimomis Šiauliuose besirūpinančios organizacijos teigia, kad dėl neaiškių priežasčių prekybai nebetinkamo maisto sunku gauti. Maža to, situaciją apsunkina ir įvairūs teisės aktai, todėl gardūs tortai džiugina ne išalkusius vaikus, o bešeimininkius šunis.
Įgeidžiai skatina švaistyti maistą
Ketvirtadienį Šiaulių miesto savivaldybėje vyko Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ atstovų organizuota apvaliojo stalo diskusija „Stabdykime maisto švaistymą Lietuvoje“. Organizatoriai informavo, kad Lietuvoje kasmet išmetama 581 tūkst. tonų maisto. Didžiąją dalį jo išmeta prekybos centrai, logistikos sandėliai ir pan. Diskusijos organizatoriai tikino, kad dėl maisto švaistymo neretai kalti pirkėjai.
„Kartais mes patys nevalingai stimuliuojame maisto švaistymą – mėgstame eiti į tokius prekybos centrus, kur visko visada yra, bet nesusimąstome, kad dalis prekių yra neparduodama ir jos virsta atliekamomis. Net nepagalvojame, kad verslas niekada nieko nedaro už ačiū ir kad tikriausiai už tą perteklių, neparduotą maistą, mes iš tiesų sumokame“, – teigė Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ vadovas Vaidotas Ilgius, pridurdamas, kad dėl šios priežasties būtina megzti tinklus ir svarstyti, kaip prekybininkams prekybai nebetinkamą maistą, kurio galiojimas dar nėra pasibaigęs, perduoti socialiai pažeidžiamiems žmonėms.
Nemokame įvertinti savo poreikių
Tiesa, žmonės skatina maisto švaistymą ne tik tada, kai renkasi prekybos centrus, kuriuose nuo pasiūlos sukasi galva. Į krepšį vieną po kito mesdami maisto produktus, negalėdami praeiti pro akcijų prekes prisiperkame toli gražu ne tik tų produktų, kurių mums reikia. Todėl atvėrę šaldytuvo duris neretai atsidūstame, ir su liūdesiu šiukšlinėn pasiunčiame papuvusį pomidorą ar supelijusią duoną.
Neretai savo poreikių tinkamai neapskaičiuoja ir tie žmonės, kurie turi savo ūkį. Nuėmę derlių pastarieji skuba žiemai ruošti agurkėlius, uogienes, o po to turi papildomą galvos sopulį – paaiškėja, kad jų nėra kam valgyti. Jau aprūpinti ir kaimynai ir giminės, todėl trečius metus rūsiuose dulkantys pilni gėrybių stiklainiai taip pat atsiduria šiukšlyne. „Teisės aktai nelabai leidžia tokį maistą labdarai atiduoti. Nors, atrodo, būtų teisinga tą padaryti. Todėl mūsų tikslas pakalbėti su tais, kurie tuos teisės aktus leidžia, kad vis dėlto ir namuose atsirandantis maisto perteklius pasiektų tuos, kuriems jo labiausiai reikia“, – sakė „Maisto banko“ vadovas V. Ilgius.
Gurgiantys pilvai pildomi labdaros valgykloje
Į diskusiją atskubėjęs Šiaulių miesto meras tikino, kad kai kurioms šeimoms Šiauliuose taip pat padėtų atliekamas maistas. Esą Šiauliuose nedarbo lygis – 5,9 proc. Neretai tokios šeimos gyvena ties skurdo riba, todėl joms pagalba būtina.
„Iš tiesų mieste yra ir tokių žmonių, kuriems kartais pabijome duoti pinigų. Tai mieste mes turime labdaros valgyklą, į kurią jie gali nueiti pavalgyti. Ten talonai keičiami į maistą. Kai kurie žmonės tą priima skaudžiai, nelabai nori ten rodytis, bet jie nesugeba tvarkytis: nuėję į parduotuvę dažnai nusiperka ne maisto, o kitko. Tai mes galvojame, kad ta programa tikrai yra gera“, – teigė J. Sartauskas ir pabrėžė, kad šioje valgykloje maisto gauna net tie asmenys, kurie neturi dokumentų ar yra atvykę iš kitų miestų.
Miesto vado nuomone, kartais maistas švaistomas ir dėl informacijos trūkumo. Jis prisiminė istoriją, kai prie Bubių apsivertė automobilis, gabenęs jogurtą. Į įvykio vietą atskubėję draudimo kompanijos atstovai, girdi, paliepė per kelias valandas visus jogurtus išvežti į Kairių sąvartyną. Pasirodo, kad čia buvo atvežti ir tie jogurtai, kurių pakuotės nebuvo pažeistos. Todėl iš sąvartyno jogurtai pasklido po visą miestą.
„Būtų žymiai geriau, jei būtų paaiškinta, kaip reikia elgtis tokioje situacijoje. Kad reikia perimti tas prekes, kurios išliko ir realizuoti jas ten, kur reikia“, – sakė meras.
Paramos diena – šventė šeimoje
Tuo metu organizacijų, kurios rūpinasi nepasiturinčiaisiais, atstovai tikina, kad Šiauliuose suteikti pagalbą tokiems žmonėms labai sudėtinga – esą tenka kovoti dėl kiekvieno duonos kąsnio. Jų teigimu, pagalbos ranką skurstantiesiems vangiai tiesia mieste įsikūrę prekybos centrai. „To atliekamo maisto tikrai neužtenka. Jo gauname labai mažai. Čia tikriausiai reikėtų susėsti su prekybos centro, iš kurio gauname maistą, administracija ir pakalbėti. Nes, mano manymu, būtent administracija nenori duoti to maisto. O kur jis nukeliauja, aš nežinau“, – „Šiaulių naujienoms“ sakė Šiaulių gausių šeimų bendrijos pirmininkė Vida Bružienė.
Maža to, vargiai gyvenančiomis šeimomis besirūpinančių organizacijų atstovai prekybos centruose pasitinkami taip, lyg patys prašytų sau išmaldos. Girdi, žiūri darbuotojos antakius suraukusios, lyg iš savo kišenės maistą duotų. „Tikrai sunku. Atrodo, kad mes sau tą maistą imtumėme. O atėję tegauname, įsivaizduokite, keturis kepalus duonos. Tai gėda prieš tuos nepasiturinčius žmones. Ką mums jiems pasiūlyti? Jei viena šeima – penkių asmenų. Be to, kelionė atvažiuoti juk kainuoja“, – sakė V. Bružienė, pridurdama, kad jos vadovaujama organizacija rūpinasi 61 šeima. Vis dėlto Šiaulių gausių šeimų bendrijos duris pravėrę sunkiai besiverčiantys šiauliečiai už kiekvieną maisto kąsnį nuoširdžiai dėkoja. Ypač džiūgauja vaikai, kurie išeidami net rankomis ploja ir sako, kad šiandien į jų namus atėjo šventė. „Seniau aišku gaudavome geresnių produktų – ko vaikams reikia: jogurto, bandelių. O dabar nebegauname. Pavyzdžiui, tortus meta šunims, o ne mums duoda. Todėl, kad jie yra nefasuoti – tai draudžia teisės aktai. Bet čia tik žmogiškumo reikia ir mes visi būtume laimingi“, – baigdama pokalbį tikino Šiaulių gausių šeimų bendrijos pirmininkė.
