Viskas prasidėjo tada, kai mes su žmona nuvykome vasaroti į sodybą pas uošvę. Kadangi galime dirbti nuotoliu, nutarėme, kad pabūsime vasarą pas jos mamą, močiutė užsiims su vaikais, o mes pasimėgausime gamta.
Planas buvo keli mėnesiai, tačiau po poros savaičių dūmėme neatsisukdami.
Tai dabar ir papasakosiu, kas buvo. Jei tik atsikeliame anksčiau, iškart uošvė prisistato su klausimu, kodėl taip anksti. Savaitgalį leidome pamiegoti sau ilgiau, tai iškart priekaištai, kad reikia pjauti žolę nuo ankstyvo ryto.
Dar daugiau – kai vieną vakarą pamatė mus su vyno taurėmis, tai „išstatė“ tokį pasirodymą, kad maža nebuvo. Neva ką mes sau leidžiame prie vaikų gerti vyną.
„Pragaras, ne gyvenimas“
Pasijaučiau kaip mažas vaikas po mamos sparneliu. Rėkia, aiškina, kišasi. Tai, žiūrėk, vaikai per šiltai aprengti, tai vėl kažkas negerai.
Pasakiau žmonai, kad taip toliau tęstis nebegali, todėl po kelių savaičių susikrovėme daiktus ir išvažiavome.
Tai dar visa laimė, kad mes turėjome kur išvažiuoti, turime namus, kur galime laisvai gyventi, o jeigu tektų visada gyventi po vienu stogu? Neįmanoma! Mes, turbūt, išsiskirtume ne todėl, kad nemylime vienas kito, o todėl, kad uošvė reguliuoja eismą pagal save.
Tad, nepasiduokite ir atlaikykite! Šeima yra daug svarbiau nei svetimi žodžiai ir jų nuomonės.
Autorius: skaitytojas Marius
