V. Bagdoną drąsiai gali laikyti kūrybos emigrantu, nes vaidina užsienyje. Ne taip drąsiai – bedarbiu, nes jis, Muzikos ir teatro akademijos profesorius, išėjęs kūrybinių atostogų. Pensininku niekaip nepavadinsi, nors būtent juo jis ir norėtų būti, nes įkyrėję veikti. Ir tik vienam mėnesiui. Ir tik teisingu pensininku. Ne gulinčiu lovoje, o tokiu, kuris su skrybėle vaikštinėja oriai po miestą, sumetęs rankas už nugaros, ir vaizduoja menininką inteligentą.
Kam vaizduoti, kas ir taip akivaizdu. Raskite kitą žmogų Lietuvoje, kuriam patiktų mokėti mokesčius, kuris net laisvu metu valgo stačiomis, lyg genamas stotin. Kas dar dedasi kelionėn fotoaparatą, bet praktiškai jo neištraukia iš lagamino (Čilėje sako nufotografavęs porą stiklo dangoraižių, bet grįžęs pažiūrėjo: na, ir kuriems galams, juk ir Vilniuje yra tokių); kas gi perka brangią kino kamerą, kurios paskui beveik neima į rankas, pagaliau kas nešiojamąjį kompiuterį vežasi į užsienio gastroles ir, užuot krovęs atmintin šalies vaizdus, sėdi viešbuty su juo, kol tas neatlaikęs įtampos ima ir pajuosta („sudegė jis man Čilėje su visa muzika prieš porą savaičių")...
– Turėjau įsipareigojimų mokytis dirigavimo, – paaiškina surimtėjęs V.Bagdonas, – nes režisieriaus Pavelo Lungino filme vaidinu orkestro dirigentą, žmogų vienišą, be žmonos, vengiantį bendravimo. Jis vyksta į Izraelį atlikti dvigubos misijos: diriguoti koncertą ir palaidoti sūnų, apie kurio mirtį sužino gastrolių išvakarėse. Taip įtemptai mokiausi žiūrėdamas, kaip Vladimiras Fedosejevas diriguoja P.Čaikovskio simfoniniam orkestrui, atliekančiam šią oratoriją, kad ne tik visą 2 valandų muzikos kūrinį kone mintinai išmokau, bet ir „kompas" sudegė. Bet buvo malonu, kai mane, dirigavusį kelias minutes orkestrui ir vyrų bei moterų chorui, muzikantai palaikė tikru dirigentu iš Pabaltijo...
– Ir neturėjo būti labai sunku, juk jūs pats muzikantas...
– Koks aš muzikantas, šiek tiek brązginu gitara, dainuot nebedainuoju, o natų nepažįstu, tiksliau, gal pažįstu, bet negaliu solfedžiuoti. Aš neturiu jokio muzikinio išsilavinimo, išskyrus Muzikos akademijos teatro fakultetą. Ypatingai nesidomiu nei šiuolaikine muzika, nei „popsu, nustojau domėtis tais dalykais, kuriais domėjausi prieš metus, nebekuriu dainelių, esu ganėtinai nuvargęs. Man nepaprastai sunkūs buvo filmavimai Izraelyje, tiesiog sekinantys filmavimai prieš Kalėdas, neatsigaunu dar ir nuo režisieriaus Andrejaus Žoldako spektaklio „Maskva–petuški“, kur vaidinu pagrindinį vaidmenį ir keturias su puse valandos neišeinu iš scenos. Repetavome klaikiomis sąlygomis, buvo tokia karšta vasara, „Baltijskij dom" fojė dirbome kaip pirtyje, tvyrant beveik 60 laipsnių temperatūrai...
– Bet gal galėjote improvizuoti į valias?
– Mes tiek priimprovizavome, kad buvau numetęs svorio gerus septynis kilogramus... Be to, Žoldakas per repeticijas – nepaprastas rėksnys, visi artistai buvo privaryti iki ašarų, išskyrus mane, manęs jis nelietė. Ir aš jam esu pasakęs sykį, jeigu jis rėks ant ko nors, darysiu pusės valandos pertrauką, nes tai siutina. Jis nustebo, sakė, kad taip jis dirba visoje Europoje, kad toks jo stilius ir paskui vis primindavo, kad Bagdonas jam draudė garsiai reikšti savo mintis. Nepasakyčiau, kad didžiai maloni patirtis buvo su juo dirbant, nes su panašiais rėksniais nebuvo tekę darbuotis. Bet jis gana gabus, turi talentą. Spektakliu jau susidomėjo Europos teatrų asociacija, stebėjo “Auksinės kaukės" komisija, na, ir aš stengiuosi kaip išgalėdamas, kad žiūrovas patikėtų vienišo ir pasimetusio pasaulio platybėse žmogaus įvaizdžiu, kurį kuriu.
– Juo labiau kad ir pats esate vienišius?
– Nežinia, kaip aš pabaigsiu gyvenimą, vienas ar... Bet visada žmogus jį baigia vis tiek vienas... Na, o gatvėje mane dažniausiai galite matyti vieną, kai senstančius kaulus mankštinu, kartais tenisą žaidžiu su sūnumi, kartu pietaujame kur nors. O sriubos kvapai iš mano buto tikrai nesklinda, nebent odekolono „Hugo Boss"... (Juokiasi.)
– Jūsų sūnus Juozapas irgi taikosi į menus?
– Kol vaidinau Maskvoje ir Izraelyje, jis spėjo peraugti mane, gegužę jam sueis šešiolika. Yra parašęs apysaką, gana gera kalba ji parašyta, gal kiek painus siužetas, bet jaunimas mėgsta regzti intrigą. Į aktorius jis nesiveržia, nors yra kiek filmavęsis italų filme „Karas ir taika".
– Šiaip gana nelengvas yra važinėjimas, nepatogus tas traukinys, kuris sustoja kažkur vidurnaktį, ir dvi valandas turi laukti, kol pasirodys muitininkai...
– Kadaise kažkam prisipažinote mėgstąs dramatizuoti...
– Na, taip, esu katastrofistas (Juokiasi.) Bet aktoriaus darbas skiriasi nuo dailininko, kuris gali vežioti tuos pačius paveikslus iš parodos į parodą ir juos rodyti, o artistas būdamas nežinai, nei kaip pradėsi scenos tarpsnį tą dieną, nei kaip tu jį užbaigsi. Žinoma, artisto kūnas tarsi pripranta prie scenos reikalavimų, jam padeda ir patirtis, gali kai kuriais amato niuansais remtis, bet, žinoma, visad norisi, kad tai būtų nauja ir kad nebūtų nuobodu. Galima sakyti, jau įpratau keturis penkis spektaklius per mėnesį suvaidinti Rusijoje, jie planuojami blokais kartu su J.Vaitkaus režisuota „Žuvėdra", kur vaidinu Trigoriną.
– Skaičiau, kad jau pirmuosiuose spektakliuose jūsų scenas pertraukia plojimai.
– Yra gan drastiška scena, kuri buvo įvertinta keliais plojimais, nors pirmą kartą man nesisekė, nes nebuvau tvirtai išmokęs teksto. Per tuos filmavimus ir važinėjimus tikėjausi, kad būsiu atsakingesnis, bet vis nukeldavau tą tekstą, nors apskritai... niekad nemokėjau mokytis draminio teksto vienas, be partnerio. Didžiausių pagyrų sulaukė Juozas Budraitis, kuriam pirmuosius spektaklius teko praleisti ligoninėje.
– Jums pačiam būna „širdies permušimų" prieš spektaklį?
– Būna, būna... aš pradedu bijoti jau daugelio dalykų. Pavyzdžiui, tekstą pamiršt baiminuosi, nes jau išgyvenau nepamirštamą epizodą, kai „Fauste" iškrito iš galvos ištisi du puslapiai, nors prieš tai buvo suvaidinta apie 50 spektaklių, jei ne daugiau. Atrodo, tai nutiko Paryžiuje. Mūsų garso ir apšvietimo tarnyba leipdama lindo po stalais nuo mano improvizacijų Fausto tema, kiek ten niekų buvau pripliauškęs, na, o prancūzai lietuviškai nemokėjo ir, tikiuosi, nieko nesuprato. Baimės jausmas, sakyčiau, tolydžio stiprėja. Nežinau, ar tai susiję su amžiumi, ar su eiliuotais tekstais.
– Mėgstate grįžti? Namo, prie buvusių vietų, buvusių santykių, buvusių savo moterų?
– Esu vilnietis, mėgstu grįžti namo. Susitinkame ir su dukra Monika, kuri gyvena Vokietijoje ir groja altu orkestre. Su Rūta (Vanagaite – red. past.) formaliai dar nesame išsiskyrę, palaikome gerus santykius, susitinkame, bendraujame, kartais nueinam papietauti, aš šiek tiek mėginu padėti. Jinai vėl užsimanė į politiką, turi idėjų, kokios jos – neatskleisiu paslapčių, bet aš tikrai į politiką netrauksiu, nes ten neturiu ką veikti, nuo politikos tik nukentėsi. Sunku išmanyti politiką, kai esi susietas kitais saitais su gyvenimu. Scenoje galėčiau suvaidinti politiką, bet gyvenime – ne.
– Nemanote, kad scena jums patinka dar ir dėl to, kad į ją galima nuolat grįžti? Vėl kartojant tiek sakytus žodžius, tiek jausmus, tiek situaciją, o gyvenime to paprastai nebūna...
– Kur tu čia nuo savęs pabėgsi. Ir nesistengiu. Vaidmenys yra, žinoma, susieti ir su savo emocine atmintimi ir su ta jos dalimi, kuria nežinia ar gali pasigirti, – jau daug esu nugyvenęs, jau daug ką pamenu ir labai dažnai remiuosi ta atmintimi dirbdamas teatre. Jeigu kalbėtume apie tokią įstaigą kaip Jaunimo teatras, nesakau, kad jį aplenkiu, kartais užeinu kokių reikalų vedamas, bet negaliu pasakyti, jog tai vieta, kur trokščiau sugrįžti. Nežinau kodėl, gal ten reikia galutinai susitvarkyti aplinką, teatro vidų, nes kai įeini, atrodo ir tamsu, ir šalta, ir nejauku, ir prisimeni tuos 90–uosius, kai lygiai tokį nejaukų, skendintį tamsoj ir palikai. Miela susitikti kolegas, tiesa, dažniau tai būna gatvėje nei teatre, o šiaip jau mano organizmas priprato ir prie kelionių, ir prie “Baltijskij dom" atmosferos, esu su daugeliu pažįstamas, mane ten gerbia.
– O čia?
– Turbūt irgi. (Juokiasi.) Nors paskutinįkart Lietuvoje vaidinau pernai Aido Giniočio spektaklyje „Sudie idiotai„, daugiau niekur. Ir mano filmografijoje lietuviškų filmų nėra daug, nepamenu, gal „Parodų rūmai“ buvo paskutinis filmas, tai, ko gero, dar socializmo laikais. Tiesa, dar J.Vaitkaus filme “Vienui vieni“ buvo epizodėlis.
– Gal iš tiesų menininkui svetur lengviau kvėpuoti?
– Manau, kad kvėpuoti lengva savam krašte. Gal tik čia susiduri su nedarbo problema, bet manęs nevengia ir mūsų režisieriai. Tik taip susiklostė, kad negaliu jiems padėti, nes turiu darbo užsienyje. Kadangi esu laisvas ir nepriklausomas menininkas, tai pasirenku. Kadaise prodiuseris manęs paklausė, ar norėčiau vaidinti seriale, tada sakiau, kad nelabai...
– O ką tartumėte dabar?
– Nežinau, ką pasakyčiau. Reikia pabaigti tuos darbus, kurių nebaigiau. Na, ir balandžio 23 turėsiu būti Maskvoje, kur manęs laukia skaitovo vaidmuo skambant S.Prokofjevo oratorijai „Ivanas Rūstusis". Grieš tas pats P.Čaikovskio vardo simfoninis orkestras, kurio klausydamas mokiausi diriguoti.
– Pernai per „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimus ankštoje Kultūros ministerijos salikėje sakėte, kad derėtų jums eiti Gedimino prospektu. Norėjot pasakyti, kad kultūra užspeista į kampą?
– Na, aš nesu mėgėjas labai kritiškai kalbėti, nors man visada įdomu skaityti, kaip sakykime, Valentinas Masalskis ar kiti pjauna aštriais peiliais. Na, neseniai su 19 Nacionalinės premijos laureatų esu pasirašęs laišką, ginantį Gintaro Rinkevičiaus teisę statyti operas, na, iš tikrųjų Nepriklausomybės laikais nėra pastatytas nė vienas teatras. Gal galima vadinti “Meno fortą" teatru? Bet tai tik būstinė. Gal O.Koršunovo teatrą galima vadinti teatru? Koks ten teatras, sporto salė. Sako, nėra pinigų, bet aš manau, kad norint galima šį tą pakeisti. Gal kokį menininkų sąjūdį reikėtų organizuoti...
– Sunerimote, kai Vyriausybė meno žmonėms padidino mokesčius už autorines sutartis?
– Esu suglumęs, kad tie mokesčiai didėja, bet yra kaip yra... Krizė. Nežinau, ar tai teisinga, nes nežinau, kokie procentai pjaunami Lenkijoje, Čekijoje, kitose kapitalistinėse valstybėse, bet man rodosi mokesčių šuolis buvo pernelyg smarkus ir nelabai teisingas. Nors pats esu iš tų, kurie mėgsta mokėti mokesčius. Man yra šventė sumokėti už butą, už elektrą, nes pagaliau žinau: sumokėjau, vadinasi, dar yra iš ko. Žinoma, kai pensija ateis, bus šakės.
– Juokiatės, bet turbūt nė neįsivaizduojate savęs pensininku?
– Ir dar kaip įsivaizduoju! Man taip pakyrėjo viską veikti, jaučiuosi toks pavargęs, kad norėčiau būti pensininku. Bet tiktai teisingu, negulinčiu, ir gal tik kokiam mėnesiui. Nes pajutus, kad niekas neskambina ir laiškų nerašo, tikriausiai kiltų klausimų – kodėl ir kaip? Ir nežinau, gal man jau nebebūtų šventė sumokėti mokesčius.
