Nors ir smarkiai vėluodama, tačiau sulaukusi plataus visuomenės, ekonomistų ir politikų pritarimo, prieš aštuonerius metus Lietuvoje buvo pradėta pensijų sistemos reforma. Jos esmė – atsisakyti praėjusį šimtmetį pasaulyje dominavusios einamaisiais mokėjimais grįstos sistemos ir pereiti prie individualaus lėšų kaupimo pensijų fonduose. Šią savaitę viešojoje erdvėje buvo pažerta argumentų, neva ši reforma yra plataus masto apgavystė. Beveik visi šie argumentai – klaidingi, klaidinantys arba dėl neaiškių priežasčių bandantys supriešinti visuomenę.
Kodėl išsivysčiusios pasaulio valstybės ieško būdų, kaip bent iš dalies pasitraukti nuo einamaisiais mokėjimais grįstos sistemos? Beje, tokiu principu veikia ir Sodra. Pagrindinė to priežastis yra nepalankios demografinės tendencijos, kurios išliks aktualios visą XXI amžių. Priešingai nei praėjusį šimtmetį, gimstamumas ir darbingo amžiaus gyventojų skaičius mažėja, o pensininkų skaičius ir jų gyvenimo trukmė auga.
Tai sukuria natūralią trilemą: reikia arba mažinti pensijų išmokas, arba vėlinti senatvės pensijos amžių, arba didinti socialinio draudimo įmokas (pensijų mokėjimo iš skolintų lėšų alternatyvos minėti turbūt neverta). Visos trys alternatyvos yra labai nepatrauklios, todėl kuriama sistema, kad bent jau ateities pensininkai nebūtų priklausomi nuo ekonominės situacijos ir demografinių tendencijų, o savo darbo pastangomis galėtų sukaupti santaupas senatvei.
Nedovanotina klaida, o ne šiaip neatsargus neapdairumas, yra teigti, kad lėšas į pensijų fondus perveda valstybė. Taip samprotaujant siūloma palikti kaupimą senatvei paties žmogaus atsakomybei. Tačiau ignoruojamas faktas, jog lėšos Sodroje (kurios vėliau pervedamos į asmens sąskaitą pensijų fonde) yra ne valstybės lėšos, o dirbančiojo darbo užmokesčio dalis – jo paties ir darbdavio kas mėnesį mokamos socialinio draudimo įmokos. Pats darbuotojas Sodrai už pensijų ir socialinį draudimą sumoka 3 proc., dar 6 proc. moka už sveikatos draudimą, o už jį darbdavys sumoka dar 31 procentą nuo jo darbo užmokesčio. Tik 1,5 proc. (nors reformos autoriai žadėjo 5,5 proc.) šių milžiniškų įmokų Sodra perveda į pensijų fondus, tačiau vis tiek drįstama tai vadinti valstybės parama pensijų fondams. Muilo burnai praplauti!
Be to, teiginiai, kad visos įmokos turi likti Sodroje ir turėtų būti skiriamos tik dabarties poreikių tenkinimui yra piktas ir nereikalingas kartų supriešinimas. Niekas neneigia, pensijų reforma duos apčiuopiamų vaisių dar ne šį dešimtmetį, todėl solidarumas tikrai nepamintas – tik kruopelė į Sodrą pervedamų lėšų atitenka jas uždirbusių ateities pensijų kaupimui, o ne dabartinių pensininkų pajamoms užtikrinti.
Polemizavimas apie tai, kad pensijų fondai negali garantuoti jokios grąžos ir Lietuvoje nieko ateities pensininkams neuždirbo taip pat yra grubus visuomenės klaidinimas. Visų pirma, nieko garantuoji negali ir Sodra – mažėjant apdraustųjų skaičiui ir Sodros pajamoms, vidutinė senatvės pensija 2010 m. buvo sumažinta 8 procentais. Niekas negali garantuoti, kad pavyks sustabdyti emigracijos, gimstamumo ir užimtųjų mažėjimo tendencijas, bei pavyks išvengti rimtų ekonomikos šokų, mažinančių Sodros pajamas ateityje. Turbūt lengviau būtų garantuoti, kad šie veiksniai Lietuvos ateinančiais dešimtmečiais tikrai neaplenks.
Dar viena aritmetinė-logikos klaida – lyginant į pensijų fondus pervestų lėšų sumą su dabar juose sukauptomis lėšomis teigiama, „ne kažin ką pavyko uždirbti“. Juk teiginys, kad, štai, mėnesio pradžioje gavau atlyginimą, o mėnesio pabaigoje sąskaitoje yra mažesnė pinigų suma, atrodytų šiek tiek juokingai, tiesa? Taip ir kalbant apie pensijų fonduose sukauptą turtą, reikia atsižvelgti ne tik į tai, kiek buvo pervesta iš Sodros, bet ir kiek per tą laiką pradėta mokėti išėjusiems į pensiją apdraustiesiems arba kiek lėšų išmokėta mirusių apdraustųjų artimiesiems. Lietuvos banko duomenimis, nuo veiklos pradžios Lietuvoje veikiančių konservatyvių fondų vieneto vertė padidėjo 28,2 proc., o pasirinkusiems šiek tiek didesnės rizikos fondus – 56,1 procento. Nepavadinčiau to niekalu – ypač įvertinant tai, jog šiuo laikotarpiu finansinių aktyvų vertę neigiamai paveikė precedento neturinti pasaulinė finansų krizė vėliau sukėlusi ir Europos skolų krizę.
Galiausiai esminė pensijų reformos kritikų suvokimo spraga – pensijų fonduose sukauptos įmokos yra laikomos fondų, o ne ateities pensininkų, turtu. Dėl šios priežasties visa pensijų sistemos reforma yra klaidingai vertinama, kaip instrumentas pensijų fondų valdymo įmonėms uždirbti pajamas, o ne pasaulyje pasiteisinusi priemonė, leidžianti užtikrinti prognozuojamas ir adekvačias pajamas senatvėje.
Ignoruodami demografines tendencijas bei ekonomikos dėsnius rizikuojame ne šiaip kažkokia reforma, kurią galima pradėti, pakeisti, nutraukti, o po to galbūt vėl pradėti. Taip elgdamiesi paminame dirbančiųjų ir ateities pensininkų interesus, dirbtinai supriešiname kartų interesus, bei rizikuojame išklibinti valstybės finansų stabilumą ir dar labiau pažeisti socialinės apsaugos sistemą.
