Ekonomistai įsitikinę, vieno kelio nėra. Pajamas reikėtų paskirstyti taip, kaip leidžia finansai.
„Panašu, kad negalima jokiu būdu dėti visų kiaušinių į vieną krepšį, negalima 100 proc. pasitikėti „Sodra“, nes žinoma, kad „Sodros“ rezultatai smarkiai priklauso nuo demografijos, o demografijos tendencijos Lietuvoje labai prastos. Bendra tendencija yra nyki, kad ir kaip atskiruose regionuose būtų. O kalbant apie pensijų fondus situacija yra ganėtinai tragiška. Ir taip visoje finansų sistemoje. Kadangi palūkanų normos labai žemos, aukštesnę grąžą galime generuoti vien investuojant į rizikingesnes akcijas arba obligacijas, bet ir negarantuoja grąžos. Tiesiog išpučiamas tam tikras burbulas finansų rinkose“, – komentuoja ekonomistė Jekaterina Rojaka.
Tokios nuomonės laikosi ir ekonomistė Rūta Vainienė. Pasak jos, pajamų pyragas turi būti sluoksniuotas kaip tortas. Pagrindas turėtų būt „Sodra“, kadangi iš pensijų fondų mokama pensija palyginus su dabartinėmis įmokomis yra maža.
Pensijų fondai – ne visiems įkandami
Ekonomistai pabrėžia, kad kiekvieno pensijos kaupimas yra individualus ir priklauso nuo subjektyvių priežasčių. Ekonomisto ir sociologo R. Lazutkos nuomone, paprastai fonduose kaupia tie žmonės, kurie išprusę, kuriems tas kaupimas nėra toks reikšmingas.
„Jie kaupdami neatitraukia duonos kąsnio nuo vaikų. Paprastai jie gyvenime apsirūpinę, turi būsimą valstybinę pensiją, turi santaupų, kokio NT, kur nereikia paskolų išmokėti. Tada dalį lėšų atideda ir nėra didelio galvos skausmo, kad tos rinkos svyruoja. Gali daugiau sukaupti ar mažiau, nuo to priklauso išgyvenimas senatvėje, o greičiau tik tai ar tu senatvėje kelionėse gyvensi trijų žvaigždučių viešbutyje ar penkių“, – sako jis.
Pasak ekonomisto, negalima numatyti kaip ilgalaikėje perspektyvoje kis pensijų fondų grąža, nes tai lėšos, kurios ateina iš ekonominio augimo, o ekonomika ir pajamos skirstomos ir dirbantiems žmonėms, ir investuotojams, ir tiems, kurie per pensijų fondus investuoja į akcijas ir obligacijas.
„Pagal analogiją su orų prognozėmis, pakankamai tikslios būna trijų dienų laikotarpyje, savaitės – jau ne tokios tikslios. Ilgalaikės ekonomikos augimas per šimtmečius žiūrint būdavo 1–2 proc. Dėl to jokių stebuklų negali būti. Jei vienais metai grąža buvo 10 proc., kitais metais gali būti ne mažesnis nuosmukis. Tačiau reikia turėti galvoje, kad tai brangi finansinė paslauga ir dalį to grąžos tenka sumokėti finansiniams tarpininkams“, – teigia jis.
Ekonomistė R. Vainienė vis dėlto mano, kad negalima žiūrėti tik į trumpalaikius svyravimus. Jos nuomone, ilgalaikėje perspektyvoje ekonomika priklauso nuo daugybės aplinkybių, tačiau kitos išeities nėra, nes tiesiog laikomi pinigai nuvertėja.
„Žmonės paprastai gali atsidėti pinigų į banką ir uždirbti palūkanas, nors dabar jau niekas ten neuždirba. Tada tiesiog atsidėti pinigų ar kažkokį kaupiamąjį produktą, kuris su draudimu susietas. Taip, į akcijas, obligacijas investuojant yra mažas pajamingumas, bet jos bent jau sugrąžins tai, ką tu turi. Su akcijom gali ir prarasti. Gali būti, kad įmokėjai daugiau, gausi mažiau, bet nėra kitų būdų. Žmonės, kurie turi didesnes sumas, gali investuoti į realesnį ilgalaikį turtą, verslą. O tie, kurie gali tik 50 eurų per mėnesį atidėti, neturi kitos išeities. Tokie produktai jiems ir sukurti. Arba žmogus turi galvoti, kad dirbs, arba, kad vaikai padės“, – sako ekonomistė.
Jos nuomone didesnė bėda ta, kad apskritai daug kas dar negalvoja apie senatvę, tikisi dirbti. Nors pastebi, kad jau ir 45 metų asmenys būna darbe dėl amžiaus diskriminuojami.
J. Rojaka teigia, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl visų žvilgsniai nukrypo į NT – senkantis pajamingumas fonduose. NT dar generuoja šiek tiek didesnę grąžą nei finansų rinka.
„Pensijų fondai priversti balansuoti tarp labiau rizikingesnių ir didesnę grąžą duodančių investicijų ir tarp stabilumo. Lygiai taip pat pensijų fondai akylai prižiūrimi centrinių bankų, o naujos reguliavimo sistemos neleidžia labai daug reguliuoti. Atitinkamai bendra grąža yra mažesnė ir dėl to, kaip buvo pastebėta Europoje, pigūs pinigai neatnešė tokio didelio ekonominio skatinimo, nes daugelis pradėjo nebeinvestuoti, o taupyti ateičiai, papildomai pensijai. Pinigai nusėdo sąskaitose ir nebegrįžta į ekonomiką. Skatinimo politikoje gavome atvirkštinį efektą“, – sako ekonomistė
Ji taip pat primena, kad ir NT ne visada yra saugesnis variantas investicijai. Be to, tai brangus malonumas, nes reikia ir pradinio įnašo, ir investuoti į tokį turtą, kuris greitai neprarastų vertės.
„Garantuoti, kad NT atneštų dorą pensiją tikrai nesiryžčiau, bet tie, kurie turi galimybių, gali tai pasirinkti. Iš dalies galima ir japonišku variantu pasikliauti, kai pensiją moka vaikai. Daugeliu atveju ir pas mus tokia situacija, kai vaikai prisideda prie pensijos tėvams. Iš esmės turi būti daugiau variantų kaip kaupti pensiją, nes finansų rinkos negarantuoja aukštesnės grąžos, valstybės politika, deja, pasikliauti 100 proc. irgi negalima“, – tikina ekonomistė.
Tuo tarpu sociologas ir ekonomistas R. Lazutka tikina, kad „Sodra“ – stabilesnė. Vertybiniai popieriai nuvertėja, reikia laukti, kada juos apsimokės paversti pinigine forma. Dėl to yra didžiulis neapibrėžtumas ir rizika.
„Privatūs fondai produktas prasmingas, bet galvoti taip, kaip Lietuvoje buvo pristatyta, kad „Sodra“ bankrutuos, o fondai užtikrins orią senatvę – iliuzija. Jie užtikrins tiems, kurie ir taip jau užsitikrinę, turi dideles pajamas ir įvairiausių santaupų. Išsivysčiusios turtingos šalys visos turi valstybinę socialinę sistemą, kurios nėra tokios jautrios vertybinių popierių svyravimui“, – teigia R. Lazutka.
Pasak jo, privačios pensijų sistemos lygiai taip pat pažeidžiamos demografijos, kaip ir „Sodra“, jei yra mažiau dirbančių žmonių. Sukuria mažiau produkto ir tą mažesnį produktą tenka dalintis su pensininkais.
„Tuo tarpu iš „Sodros“ gausi ta, kaip numatyta įstatyme. Įstatymus keičia politikai taip, kaip reikalauja piliečiai. Bent to turim ir galim siekti. Tuo tarpu dėl kapitalo rinkų nepabalsuosi“, – komentuoja ekonomistas.
Ilgės pensinis amžius?
Pagrindinė problema, su kuria susiduria valstybinės sistemos tokios kaip „Sodra“, gyventojų senėjimas. Baiminamasi, kad nebus pakankamai darbingo amžiaus žmonių, kurie galėtų padėti išmokėti pensijas.
Tačiau pasak ekonomisto R. Lazutkos, istorijoje dar nebuvo laikotarpio, kad jaunų žmonių daugėtų. Buvo laikai, kai šeimose buvo po 6–12 vaikų, dabar po 1–2 ir, nepaisant to, seni žmonės gyvena daug geriau nei prieš 50 metų, kai augindavo po 6 vaikus. Dabar senimonės geriausiai gyvena ne ten, kur didelis gimstamumas, bet priešingai, mano jis.
„Gimstamumo mažėjimą ir gyvenimo ilgėjimą kompensuoja technologinė pažanga. Mažesnis žmonių skaičius sukuria daugiau produkto ir dėl technologinės pažangos, tų produktų, kuriuos dėl jų gausos lengviau pasidalinti su tais, kurie jau pensijoje. Prieš kokį 50 žemės ūkyje dirbo kelis kartus daugiau žmonių, dabar ES šalyse maždaug 2–4 proc. dirbantys žemės ūkyje. Jie tiek sugeba išauginti tiek, kad yra perprodukcija. Panašiai su pramone, ten ir dirbančiųjų skaičius mažėja, bet produkcijos daugėja. Kai daugiau pagaminama tai gali ir daugiau būti senyvo amžiaus žmonių. O „Sodra“ ar kita pensijų sistema yra tik instrumentas, kuriuo dirbantys pasidalija su pensininkais. Tai būdas perduoti pensininkams pinigus. Ir tai yra labai labai geras būdas, jis naudojamas visose civilizuotose šalyse ir niekas geresnio nesugalvojo, nežiūrint lietuviško provincialaus požiūrio į ją kaip į, neva, sovietinę atgyveną. Taip teigiantys arba blefuoja, arba yra tiesiog neišprusę“, – sako jis.
R. Lazutkos teigimu, reikėtų dėmesį atkreipti ir į kitas šalis, kuriose priimtina padavėja dirbti ne iki 30 metų, o iki 50. Ar barmenu dirba 70 metų senjoras. Svarbiausia pritaikyti darbą pagal galimybes.
„Jei senėja visuomenės tai vis daugiau į darbo rinką įtraukiama senų žmonių. Lietuvoje dar prieškary nebuvo pensijų sistemų išskyrus valstybės tarnautojus ir kariškius. Žmonės dirbdavo iki gyvenimo pabaigos, bet dirbdavo pagal savo galimybes. Kada lauko arti nebegalėdavo, pindavo krepšius, karves ganydavo. O kodėl dabar taip negalėtų būti? Ir dabar taip galės būti, jei realiai ims stigti darbo jėgos“, – sako R. Lazutka.
Be to, yra ir darbingų žmonių, kurie neturi darbo, sako jis. Tad rezervai didžiuliai.
J. Rojaka pastebi, kad bendros demografijos tendencijos Lietuvoje labai prastos, pensinio amžiaus žmonių skaičius augo sparčiausiai Europoje. Pasak jos, tai viena iš priežasčių, kodėl vien „Sodra“ pasitikėti negalima.
„Žinoma, situacija gali būti ir ne tokia tragiška, jei Lietuvos ekonomika augtų 6–7 proc. per metus. Tuomet mes paprasčiausiai galėtume kompensuoti praradimus žmonių ir sustabdyti tokią didelę emigraciją, kuri buvo anksčiau, kompensuoti ją aukštesnėmis pajamomis. Ir viskas praktiškai nukreipiama link to, kad pasitikime savo valdžia, vyriausybe, verslininkais ar sugebėsim būti kokia nauja Airija ar Singapūras, ar liksime ES gale, ar viduryje rikiuotės“, – teigia J. Rojaka.
Ekonomistė R. Vainienė teigia, kad pensiją augins infliacija. Tačiau gali būti, kad pinigų perkamoji galia nebus tokia didelė ir „Sodrai“ nepavyks subalansuoti savo pajamų su išmokomis. Tuomet, kaip ir R. Lazutka paminėjo, gali būti, kad teks imtis plano B ir tolinti pensinį amžių.
„Juk Vokietija galinga valstybė ir „Sodra“ ten galinga, bet ir tai didina pensinį amžių iki 69 metų. Tai tokios tendencijos yra neišvengiamos. Blogai, kad apie tą „Sodrą“ niekas negalvojo iš esmės, kad ją reikėtų išmontuoti, nes tai ir sudėtinga ir brangu. Įeiti buvo paprasta, visi plojo rankomis, kai tą sistemą sukūrė. Bet kai reikia išeiti, negali, nes yra įsipareigojimai. Jei jau vieną mėnesį moki „Sodros“ įmoką, jau tikiesi kažko. Ir teisėti žmonių lūkesčiai turės būti išpildyti. Pas mus „Sodra“ laikoma kaip įmoka, bet tai tiesiog kitoks mokestis. Ta pensija ir tie pinigai, kur tu galvoji, kad užsidirbai, seniai išleisti daug kartų ir visai ne tau. Šitą iliuziją būtų gerai panaikinti, kad kažkas kažkam padėta“, – teigia ekonomistė.
Vis dėlto ekonomistas R. Lazutka pabrėžia, kad masinių patarimų, kaip kaupti pensiją, negali būti, nes kiekvieno žmogaus situacija yra kitokia.
„Tai privati paslauga, todėl kiekvienas žmogus turėtų pasvert, panašiai kaip perka automobilį, daro remontą, pasirenka kelionę vasarai. Atsižvelgiant į amžių, šeimyninę padėtį, pajamas, kitas būtinas išlaidas ir pomėgius turėtų nuspręsti kiek ir kokia forma racionalu atsidėti pinigų ateičiai. Individualūs konsultantai būtų prasmingi, bet problema ta, kad Lietuvoje patarinėja tie, kurie paslaugą parduoda. Jie nori įsiūlyti tą paslaugą, o nepriklausomų beveik nėra. Čia ir kitose šalyse problema, nes ta paslauga santyknai nedidelė, o konsultacijos dėl jos būtų brangios“, – sako jis.
