Iš tiesų šie G. Smitho pareiškimai netapo didele sensacija: „Goldman Sachs“ jau ir taip ne kartą buvo kaltinamas įstatymų pažeidimais, investuotojų apgaudinėjimu ir daugeliu kitų poelgių. Žurnalas „Rolling Stone“ kartą šį banką netgi pavadino „gigantišku kalmaru-vampyru“, prisisiurbusiu prie visos žmonijos. Pasak leidinio žurnalistų, šis investicinis bankas faktiškai vadovauja visam pasauliui, „pasodinęs“ savo darbuotojus į kertines pareigas visame pasaulyje. Būtent „Goldman Sachs“ savo tikslais režisavo daugumą ekonominių pasaulio krizių – nuo „Didžiosios depresijos“ iki mūsų dienų krizių. Atmetus visas konspiracijos teorijas, verta prisiminti garsiausius pastarųjų metų skandalus, kuriuose sudalyvavo „Goldman Sachs“, rašoma „Forbes“.
Įtartinas „AIG“ išgelbėjimas
„Goldman Sachs“ reputacija niekada nebuvo labai švari, tačiau iki pastarosios pasaulinės finansinės krizės plačiosios masės Volstrito reikalais domėjosi nedaug. Tačiau 2008 metai kilo neapykantos „Goldman Sachs“ banga, kai prasidėjo skandalas dėl JAV Vyriausybės draudimo kompanijos „American International Group“ („AIG“) išpirkimo.
„AIG“ tapo viena iš pirmųjų krizės aukų. Baltieji Rūmai tuomet nusprendė, kad kompanija yra per daug svarbi finansinei valstybės sistemai, todėl jos gelbėjimui skyrė kosminius pinigus (iš viso apie 180 milijardų JAV dolerių). Po metų žurnalistai išsiaiškino, kad reikšmingą šių lėšų dalį „AIG“ išnaudojo skoloms savo partneriams pagelbėti, o pagrindiniu gavėju tapo „Goldman Sachs“, kuris gavo 13 milijardų.
Istorija sukėlė įtarimų, nes tuo metu JAV Finansų ministerijai, kuri priėmė sprendimą dėl „AIG“ gelbėjimo, vadovavo buvęs „Goldman Sachs“ vadovas, Henry Paulson. Jis taip pat priėmė ir kitus sprendimus, pavyzdžiui negelbėti kitų investicinių bankų – „Bear Stearns“ ir „Lehman Brothers“ – buvo susikoncentruota ties „AIG“. Ministras tiesiog padarė paslaugą buvusiems kolegoms – už mokesčių mokėtojų pinigus.
Bonusai krizės metu
2008 metų pabaigoje, kai visas pasaulis galutinai paniro į pasaulinę finansinę krizę, Volstrito bankai pradėjo metinių bonusų išmokėjimą. „Goldman Sachs“ sugebėjo išmokėti 2,6 milijardus dolerių bonusų.
Pati bonusų koncepcija tuo metu JAV gyventojų nebuvo vertinama labai teigiamai – milžiniškų metinių papildomų išmokų praktika buvo laikoma viena iš investicinių bankų ištvirkimo priežasčių, kuri juos pavertė mašinomis, ieškančiomis greitos naudos ir negalvojančiomis apie riziką ir galimas pasekmes.
Nieko nenustebins, kad informacija apie „Goldman Sachs“ ir kitų investicinių bankų, kuriuos taip gelbėjo Vyriausybė, bonusus išprovokavo tikrą nepasitenkinimo bangą žiniasklaidoje. Patys bankai tuo metu pareiškė, kad išmokos yra būtinos, kad būtų išlaikyta darbuotojų motyvacija, nes jie padeda įveikti krizę.
Pagalba Graikijai slėpti skolas
2009 metais, pačioje Europos skolų krizės pradžioje, tapo žinoma, kad „Goldman Sachs“ padėjo Graikijai slėpti informaciją apie savo skolų mastą. Bankas su Graikijos Vyriausybė įvykdė keletą operacijų. Bankas šiomis operacijoms siekė sau ilgalaikės naudos. Graikijai jos leido pasiskolinti pinigų iš JAV bankininkų, tačiau nepajungti šių lėšų prie biudžeto deficito. Tokiu būdu Atėnai iš viso sugebėjo gauti daugiau nei 5 milijardus dolerių.
Libijos biurokratų papirkinėjimas
2008 metais Libijos investicinis fondas „Libyan Investment Authority“ perdavė „Goldman Sachs“ 1,3 milijardo dolerių. „Goldman Sachs“ juos panaudojo ne pačiu geriausiu būdu: dėl krizės nupirktos už šiuos pinigus akcijos nuvertėjo 99 procentais. Libijos biurokratai buvo pasipiktinę. „Goldman Sachs“ netgi pradėjo savo darbuotojams, vykstantiems į Tripolį, samdyti apsaugos darbuotojus.
Nenorėdamas gadinti santykių su Muammaro Gaddafio režimu, „Goldman Sachs“ pabandė kažkaip kompensuoti šiuos praradimus. Vienam iš M. Gaddafio žmonių buvo pabandyta sumokėti 50 milijonų dolerių. Sumokėta taip ir nebuvo, nes Libiją apėmė pilietinis karas. Tiesa, tai neišgelbėjo „Goldman Sachs“ nuo JAV antikorupcijos įstatymo dėmesio. Tyrimas jau pradėtas.
Investuotojų apgaudinėjimas
2010 metų balandį JAV vertybinių popierių komisija apkaltino „Goldman Sachs“ sukčiavimu ir klientų apgavyste. Komisija tvirtino, kad „Goldman Sachs“ pardavė klientams vadinamuosius CDO įsipareigojimus, susietus su hipotekos vertybiniais popieriais, nepranešęs, kad reikšmingą vaidmenį jų pasirinkimo metu suvaidino „Paulson & Co.“ fondas. Problema buvo tame, kad šis fondas taip pat buvo „Goldman Sachs“ klientas, siekęs investuotojams nenaudingų tikslų.
Po tam tikro laiko popieriai nuvertėjo, investuotojai prarado apie 1 milijardą dolerių, o „Paulson“ juos uždirbo. Komisija nusprendė, kad šioje situacijoje buvo didžiulis interesų konfliktas: „Goldman Sachs“ nuslėpė svarbią informaciją apie prastą jų siūlomo produkto kokybę. Šioje situacijoje buvo daug neaiškumų. Neaišku, kodėl pirkėjai patys nesugebėjo įvertinti produkto kokybės. Teismo ši situacija nepasiekė: „Goldman Sachs“ tiesiog sumokėjo komisijai 550 milijonu dolerių.
