Pasakysime tiesiai šviesiai: mes anaiptol nemanome, kad panašus vaikų „išdykavimas“ vertas pagyrimo, ir laikome, kad vogti bet kokio amžiaus žmogui yra labai ir labai blogas įprotis, rašo mixstuff.ru.
Šešiolikmetis vagis praturtėjo, prekiaudamas meno kūriniais
Pablo Picasso paveikslas ir muziejaus darbuotojas. Scanpix nuotr.
Potraukis į tai, kas gražu, Lorensui Makkolui (Laurence McCall) atsirado nuo mažų dienų. Būdamas paauglys jis dažnai praleidinėdavo pamokas, leisdamas laiką muziejuose ir parodose. Priešais pasaulinio meno šedevrus jis galėdavo prastovėti po kelias valandas per dieną. Vienas paveikslas vaikinui taip patiko, kad jis nusprendė rasti būdą, kaip su juo nebeišsiskirti – tai yra, pavogti. Ir pavogė.
Paskui jis tiesiog įsimylėjo dar vieną paveikslą. Paskui užsidegė aistra trečiajam. Galų gale, pas Lorensą susikaupė per dvidešimt drobių, kurių bendra vertė viršijo 300 tūkstančius dolerių.
Kaip jam pavykdavo prasukti tokius sudėtingus reikalus, būnant tokio jauno amžiaus? Labai paprastai. Jis nukabindavo paveikslą nuo sienos ir atsargiai nuleisdavo virve per langą. Viskas.
Atsigėrėjęs grobiu L. Makkolas nusprendė, kad atėjo laikas ir šiek tiek užsidirbti. Tai, kad vogto paveikslo negalima atiduoti į pirmą pasitaikiusią komiso parduotuvę, žino bet kuris vaikas. Todėl mūsų paauglys paskambino į Niujorką Sotheby's aukciono administratoriams ir pasidomėjo, ar negalėtų pardavimui išstatyti keleto paveikslų. Ir tuojau pat gavo teigiamą atsakymą.
Gavęs pinigus (daugiau kaip 300 tūkstančių dolerių!) L. Makkolas, būdamas šešiolikos metų, Filadelfijoje įsigijo prabangų butą, nusipirko žalią „Jaguarą“ ir apsikarstė brangenybėmis.
Ir tik praėjus trejiems metams, kada Lorensui jau buvo devyniolika, šauniesiems FTB pareigūnams vis dėlto pavyko aptikti jaunojo nusikaltėlio pėdas ir jį areštuoti. Nepaisant to, kad jo „žygdarbių“ sąrašas tuo metu buvo toks ilgas, kad juo buvo galima apvynioti Žemės rutulį, niekas taip ir nesugebėjo įrodyti, kad paveikslus vogė būtent L. Makkolas. Vienintelis dalykas, dėl kurio jį pavyko prigriebti – vogtų prekių transportavimas ir persiuntimas. Bet ir už šiuos nusikaltimus viso labo buvo atseikėta tik 15 metų kalėjimo, iš kurių vaikinas atsėdėjo tik trejus.
Penkiolikmetis sukčius susigrumia su įstatymu ir laimi
Akcijų birža (nuotr. SCANPIX)
Dėsnius, pagal kuriuos veikia vertybinių popierių birža, logiškai analizuoti gana sunku. Dažniausiai naujokai pasitiki patarimais tų, kas jiems atrodo esąs didžiausias ir labiausiai patyręs „ryklys“ šioje bekraštėje jūroje.
O ir didžioji dauguma ekspertų gauna beprotiškus pinigus visai ne už tai, kad susigaudo kokiuose nors reikaluose geriau už kitus. Galima leptelėti pirmą jums į galvą šovusį numatymą, bet su tokiu absoliučiu įsitikinimu, kad niekam neliktų nė šešėlio abejonės – žmogus žino, ką kalba.
Džonatanas Lebedas (Jonathan Lebed), tėvų palaimintas, pradėjo žaisti akcijų rinkoje nuo trylikos metų. Bet, užuot gilinęsis į šio reikalo plonybes ir niuansus, jis greitai pagal suklastotas sutartis su interneto paslaugų teikėjais sukūrė šimtus paskyrų tokiose svetainėse, kaip, pavyzdžiui, „Yahoo“ ir „E * Trade“, ir šių svetainių lankytojus apibėrė patarimais, į kokius neseniai pasirodžiusius vertybinius popierius jie turėtų skubiai investuoti pinigus.
Idėja buvo gana paprasta: jis supirkinėdavo beverčius vertybinius popierius labai žema kaina, po to visur išsiuntinėdavo savo šlamštą – elektroninius laiškus – ir laukdavo, kada žmonės paklausys jo patarimų. Ir žmonės mielai „užkibdavo“ - kam gi ateis į galvą mintis, kad žmogus gali meluoti, siekdamas gauti sau naudos?
Po to, kai keletas patiklių idiotų imdavo karštigiškai supirkinėti D. Lebedo rekomenduotas akcijas, jų kainos gerokai pakildavo, ir mūsų herojus ramiai jas parduodavo, gaudamas pasakišką pelną. Pavyzdžiui, jis supirko kompanijos „Firetector“ akcijas, sumokėdamas po 2,45 dolerio už vieną. Po to išsiuntinėjo pranešimus, kuriuose buvo sakoma, kad šių akcijų kaina netrukus turinti pakilti mažiausiai iki 20 dolerių. Naivūs žmonės patikėjo nepažįstamuoju iš interneto, ir jų patiklumas atnešė D. Lebedui 19 tūkst. dolerių gryno pelno.
Po penkių mėnesių pas D. Lebedą susikaupė apie 800 tūkst. dolerių. Tuo metu juo jau buvo susidomėjusi Vertybinių popierių komisija (kuri prižiūri, kaip laikomasi įstatymų, biržų veiklos ir finansų rinkos taisyklių bei saugo investuotojus nuo apgavysčių). Taip penkiolikmetis D. Lebedas tapo jauniausiu žmogumi, kada nors stojusiu prieš teismą kaip biržos sukčius.
Bet mūsų herojus buvo ne iš kelmo spirtas. Užuot raudonavęs, šnirpščiojęs nosimi ir lemenęs kažką panašaus į „daugiau taip nedarysiu“, D. Lebedas perėjo į puolimą. Kaltinamojo tėvas, baisiai suerzintas, kad kažkokia Komisija išdrįso kaltinti jo „genialią atžalą“, pareiškė, kad jo berniukas „viso to nusipelnė“. Argumentacija buvo tokia: „jis atliko milžinišką darbą; jis nesišlaistė nežinia kur, nerūkė žolės, negėrė ir nenuiminėjo automobilių ratų, kaip daugelis jo bendraamžių“. Ypač buvo užakcentuotas paskutinysis argumentas – matyt, D. Lebedo tėvas gerai žinojo, kad vogti ratus kur kas lengviau.
Labiausiai stebina tai, kad šie argumentai paveikė. D. Lebedas buvo įpareigotas grąžinti 285 tūkstančius dolerių, palikus paauglio sąskaitoje 500 tūkstančių.
Šioje vietoje reikalingas koks nors moralas, bet gal mes pasiūlysime skaitytojams padaryti jį patiems.
Policijos specialiosios paskirties būrys vykdo keturiolikmečio aklo paauglio įsakymus
Telefonas (Scanpix nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Metju Uigmenas (Matthew Uigmen) gimė aklas. Kaip žinoma, neregystę gamta paprastai kompensuoja nepaprastai gera klausa. Kalbant apie Metju reikia pasakyti, kad gamta net persistengė su ta kompensacija.
Būdamas vienuolikos metų berniukas susidėjo su viena šutve, taip vadinamais „frikeriais“ - žmonėmis, kurie ieško pažeidžiamų vietų telefono tinkluose ir įsilaužia į juos. Kitaip tariant, gauna galimybę ir nemokamai skambinti, ir klausytis kitų pokalbių.
Turėdamas ypatingą klausą Metju galėdavo atpažinti ir įsiminti telefonų numerius pagal garsus numerio rinkimo metu. Be to, jis turėjo dar vieną unikalų gebėjimą – stebėtinai tiksliai pamėgdžioti bet kokio žmogaus balsą. Todėl jis be vargo galėjo gauti bet kokią slaptą informaciją, pakalbėjęs su reikalingu žmogumi jo viršininko vardu.
Taip išdykaudamas M. Uigmenas nepastebimai pasuko, kaip sakoma, šunkeliais. Jis prisijungė prie kompanijos „Sprint“ (telefono tarnybos, teikiančios tarpmiestinio ryšio paslaugas ) priežiūros institucijos telefono ir ėmė slapta klausytis tarnybinių pokalbių bei vogti kredito kortelių numerius. Tuos numerius jis perduodavo savo draugams, kurie dabar galėjo pirkti sau kompiuterių ir šiaip visokių mažmožių, apie kuriuos svajoja tokio amžiaus berniukai.
Atrodytų – ko betrūksta? Bet Metju buvo ne koks nors paprastas sukčius – jo užmojai buvo labai platūs ir tikrai nevaikiški.
Kitas etapas – skambučių serija į policiją, kviečiant specialiosios paskirties būrį savo priešų adresais. Paauglys skambindavo neva iš numatytos „aukos“ namų ir pranešdavo tokias kraupias naujienas apie tariamai pagrobtus įkaitus, kad nurodytu adresu tuojau pat būdavo siunčiama uniformuotų, automatais ginkluotų petingų vyrukų grupė. Viena iš tokių aukų buvo paauglės mergaitės tėvas - ta mergaitė atsisakė mūsų „pokštininko“ pasiūlymo pasimylėti.
Tam, kad būtų sučiuptas įsisiautėjęs keturiolikmetis paauglys, teko suvienyti FTB ir telekomuunikacijų kompanijos „Verizon“ pastangas. Beje, netgi po to, kai nusikaltėlis buvo nustatytas, pasirinkimas tebuvo vienas: palaukti, kol jam sukaks 18 metų, ir tik tada priversti atsakyti visu griežtumu.
Metju suvokė, kurlink krypsta reikalai, ir nusprendė imtis skubių priemonių. Visa šutvė pradėjo atsidėjus fabrikuoti bylos tyrėją kompromituojančią medžiagą, tikėdamasi, kad jis bus atleistas. Bet ši jų operacija žlugo, ir aklas sukčius pagaliau buvo areštuotas. Jis buvo nuteistas 11 metų kalėjimo.
Dvi mergaitės apiplėšė banką ir dingo
JAV bankas (Scanpix nuotr.)
Mes tiek kartų matėme kino filmuose, kaip apiplėšiami bankai – brutalūs vyrukai, šūviai į lubas, slidininkų kaukės, šiurkščios komandos, kaip „Visi ant grindų!“, „Pinigus į maišą!“, o vėliau „Dingstam!“.
Mes žinome – norint prasukti tokį reikaliuką, reikia parengti planą, išstudijuoti saugos sistemą ir panašiai. Paskui keletą metų slapstytis nuo policijos kur nors Meksikoje...
Dvi maždaug 14 ir 12 metų mergaitės iš Ohajo valstijos įrodė, kad tą padaryti gali ir vaikas, puikiai prasukusios „reikalą“ ir pasislėpusios su solidžiu grobiu.
Plėšikėms nereikėjo jokios prievartos. Vyresnioji ramiai priėjo prie kasininkės ir padavė raštelį su reikalavimu atiduoti pinigus. Nusikaltėlė vilkėjo tolstojišką palaidinę su gobtuvu, dėl to stebėjimo kameros įrašas pasirodė esąs bevertis.
Antroji plėšikė stovėjo lauke prie banko durų. Kasininkė, vadovaudamasi tokiam atvejui skirta instrukcija, klusniai atidavė visus pinigus ir iš karto paskambino į policiją, kai tik plėšikė išėjo iš pastato.
Jeigu tai būtų kino filmas, tuojau pat atsirastų simpatiškas policininkas, kuris aptiktų kokį nors mažą kabliuką ir filmo pabaigoje plėšikės būtų demaskuotos, viską prisipažintų ir grąžintų pinigus.
Bet tai ne kinas. Nepaisant visų FTB pastangų, pėdsakais sekusių šunų ir į orą pakeltų sraigtasparnių paauglių surasti taip ir nepavyko. Jų vardai nežinomi iki šiol.
Paauglys vienas pats pakelia nusikalstamumo lygį gimtajame mieste 500 procentų
D. Britanijos pareigūnai turi daug vargo su siautėjančiais piliečiais ir atvykėliais iš kitur (nuotr. SCANPIX)
Anglijos Esekso (Essex) grafystės gyventojai šešis metus kentėjo nuo juos užgriuvusios neregėtos nusikaltimų virtinės. Per tą laiką buvo apiplėšta šimtai namų, nuostoliai buvo skaičiuojami milijonais svarų sterlingų. Policininkai suko galvas – kas per mafija įsisuko į jų saugomą teritoriją ir gadina statistinius rodiklius?
Pasirodė, kad 500 procentų pašokęs nusikalstamumo lygis yra vieno vienintelio paauglio - Bredlio Vernhamo (Bradley Vernham) - darbas.
Nusikaltėlio amatu Bredlis ėmė verstis dvylikos metų, įsilaužinėdamas į svetimus namus ir barus. Paskui jis įsibrovė į keletą bažnyčių. Po poros metų susidomėjo brangių automobilių nuvarymu. Vėliau policija, vis dėlto, iki jo prisikapstė ir pateikė kaltinimus dėl 17 nusikalstamų veikų. Šis skaičius B. Vernjamo netenkino – jis nenorėjo atrodyti kaip apgailėtinas mėgėjas. Todėl paprašė į savo „žygdarbių“ sąrašą įtraukti dar 645 nusikaltimus, tai yra, iš viso jų susidaro 662.
Sučiupti tai sučiupo, bet juk tai kūdikis... Sunki vaikystė ir panašiai...
Trumpai kalbant, netrukus po to, kai buvo demaskuotas, B. Vernjamas persikraustė į kitą miestą. Prabėgo pora mėnesių, ir tame naujame mieste nusikalstamumo kreivė šovė į viršų. Bet šį sykį valdžios institucijos veikiai sumojo, kur šuo pakastas, ir nusikaltėlis buvo sugautas.
Šį kartą teisėjas buvo griežtas ir paskyrė B. Vernjamui maksimaliai galimą bausmę – net 150 valandų viešųjų darbų! Be to, jis turėjo gyventi valstybės išlaikomame bute. O vėliau jį išsiuntė mokytis į koledžą – už mokesčių mokėtojų pinigus.
Nesunku atspėti, kad bausmė nepadėjo Bredliui pasukti teisingu keliu. Po kelių mėnesių jis vėl buvo areštuotas už įsilaužimą. Šį sykį jis buvo nuteistas penkerių metų laisvės atėmimo bausme.
Po pusantrų metų jis išėjo į laisvę pailsėjęs ir pasirengęs naujiems žygiams.
