Tarptautinės studentų dienos proga naujos valdžios dovana studentams – banko paskolos kilpa ant kaklo. Kandidatas į švietimo ir mokslo ministrus p. Gintaras Steponavičius atvirai prabilo apie valstybės lėšomis studijuojančių studentų skaičiaus mažinimą ir kartu pridūrė, kad mokamų vietų skaičiaus mažinti neplanuoja, atvirkščiai – mokestį už mokslą žada įvesti maksimaliai dideliam studentų skaičiui. Visiems savo lėšomis studijuojantiems studentams būsimas ministras žada lanksčią banko paskolų sistemą, o tai tereiškia vieną – maksimaliai dideliam studentų skaičiui dovanoja lanksčias bankų paskolų kilpas ant kaklo.
Toks sprendimas – ne reforma, tai tik didžiosios dalies studentų pavertimas „atpirkimo ožiais“, priverstais brangiai mokėti už du dalykus: esminės povidurinio švietimo sektoriaus reformos vilkinimą ir už viltį, kad studijų kokybė kada nors ateityje ims augti ir šalies universitetuose. Tačiau augimas kol kas nusimato tik bankų pelno ir universitetų biudžetų, į kuriuos suplauks studentų pasiskolinti pinigai iš bankų. Atrodytų bet kuris, nors mažumėlę akademinės etikos, padorumo ir savigarbos turintis universitetas nedrįstų savo biudžeto formuoti iš studentų paskolų – savarankišką gyvenimą pradedančių jaunuolių įsiskolinimų bankams. Juk universiteto biudžeto didžiąją dalį turi sudaryti pinigai skiriami mokslo finansavimui, o studentai turi dalyvauti universitetuose atliekamuose moksliniuose tyrimuose. Tačiau ar priešinsis tokiems kandidato į ministrus pasiūlymams akademinė nomenklatūra? Atsakymas – ne, nes juk studentų sunešti pinigai universitetų vadovybei žada geresnį gyvenimą, o eiliniams dėstytojams – atlyginimo kilimo viltį. Atrodytų, universitetas, savo biudžetą formuojantis iš studentų pinigų ir taip faktiškai prekiaujantis diplomais, nėra vertas universiteto vardo. Tačiau laisvoji rinka moralinių stabdžių nepaiso, čia viskas paprasta – yra studijų paklausa, bus ir jų pasiūla... O už paslaugą reikia susimokėti. Tik štai klausimas kas bus šios paslaugos garantas? Diplomas, liudijantis apie įgytas žinias, ar diplomas liudijantis apie sumokėtas studijų įmokas? Laisvosios rinkos apologetams tai ne motais, nes jų pagrindinis matavimo matas – vartojimo augimas.
Studijuoti universitetuose turėtų būti priimami tik turintys tam gabumų, motyvuoti, siekiantys žinių studentai. Būtent šiems studentams LR Konstitucija laiduoja nemokamą mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose. Tuo tarpu p. G. Steponavičius gerai nesimokantiems studentams diplomus siūlo paprasčiausiai nusipirkti, už studijas sumokėjus iš bankų pasiskolintais pinigais.
Aukštųjų mokyklų ir studentų skaičiaus plėtra Lietuvoje vykdoma nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Rezultatai rodo, kad buvo einama visuotinio aukštojo mokslo keliu, kuris, beje, kažkiek primena Lenino šūkį, esą valdyti valstybę privalo išmokti kiekviena virėja. Iš esmės visuotinis aukštasis mokslas reiškia, kad kiekvienas turi galimybę gauti aukštąjį išsilavinimą nepriklausomai nuo gabumų. Čia galima pateikti tokį pavyzdį – kai pieną imi skiesti vandeniu, tai ilgainiui iš jo nieko nelieka. Tokia lemtis ištiko ir mūsų universitetus, į kuriuos priimami praktiškai visi pageidaujantys, neatsižvelgiant į priimamųjų gabumus ir pasiruošimą universitetinėms studijoms. Taip yra devalvuojamas universiteto išduodamas diplomas ir smukdoma studijų bei mokslo kokybė. Tačiau užuot nuosekliai ir atsakingai sprendę povidurinio švietimo problemas, konservatoriai ir liberalai siūlo įvesti studijų įmokas maksimaliai dideliam studentų skaičiui.
Nauja valdžia savo pasiūlymą grindžia teisine sofistika – neva, iš norinčių savo lėšomis studijuoti valstybinėse mokyklose negalima atimti tokios teisės. Tačiau, laiduodama šią teisę, valdžia, viena vertus, atima teisę į LR Konstitucijos laiduojamą valstybinį finansavimą gerai besimokantiems valstybinėse aukštosiose mokyklose studentams, kita vertus – dovanoja teisę neatitinkantiems gero mokymosi kriterijų susimokėti už studijas ir taip nusipirkti diplomus. O juk norintys studijuoti savo lėšomis galėtų tai nevaržomai daryti privačiose aukštosiose mokyklose.
Vietoj nemokamo sūrio, pelėkautuose, panašu, atsidūrė didžioji dalis studentų. Šiuo metu Lietuvos jaunimas stovi ties pasirinkimo riba – paklusniai leisti didžiajai daliai jaunuolių užnerti bankų paskolų kilpas ant kaklo arba solidariai apginti jaunimo garbę ir pareikalauti esminės aukštojo mokslo reformos pagal Akademinės bendruomenės Kreipimesi išdėstytą reformos koncepciją. Ar studentų organizacijos kvies jaunimą susivienyti ir, pasipriešinus naujos valdžios studentų apmokestinimo užmojams, pakovoti vardan bendro tikslo – Lietuvos, kurioje visiems būtų gera gyventi ir mokytis?
Olga Suprun, VU filosofijos fakulteto edukologijos magistrantė
