Pažink Lietuvą: nepramintais takais į šimtamečius parkus

Ly­di­mi is­to­ri­nių par­kų ty­ri­nė­to­jo šiau­lie­čio Aud­riaus ŠAU­LIO su­ka­me į tu­ris­tams iki šiol ne­ži­no­mus šim­ta­me­čius dva­rų par­kus Pak­ruo­jo ra­jo­ne.

Jo­kių ženk­lų

Nusp­ren­du­siam ke­liau­ti šiuo marš­ru­tu, ver­tė­tų priim­ti po­rą pa­ta­ri­mų: iš­si­kirp­ti dva­rų iš­si­dės­ty­mo sche­mą, pub­li­kuo­ja­mą su šiuo straips­niu, ir ke­lio­nės nea­ti­dė­lio­ti, nes to, ką ga­li­te pa­ma­ty­ti šian­dien, ryt jau ga­li ne­be­lik­ti.

„Ši sche­ma pra­vers, nes į dva­rus ir prie jų prieš ke­lis šim­tus me­tų so­din­tus par­kus nė­ra jo­kių že­mė­la­pių su nuo­ro­do­mis, ke­lio ženk­lų“, – įspė­ja ke­lio­nės gi­das ir is­to­ri­nių par­kų žel­di­nius bei jų būk­lę Pak­ruo­jo ra­jo­ne ty­ri­nė­jęs Aud­rius Šau­lys.

Pak­ruo­jo kraš­to is­to­ri­nius par­kus A. Šau­lys ty­ri­nė­jo ba­ka­lau­ro dar­be, baig­da­mas Šiau­lių uni­ver­si­te­tą.

„Lai­kas ne­gai­les­tin­gas par­kų pa­vel­dui, o vals­ty­bės kul­tū­ros po­li­ti­ka jį pa­li­ko li­ki­mo va­liai“, – skau­džią tie­są pa­ste­bi A.Šau­lys. – Kai ku­rie is­to­ri­niai žel­dy­nai nyks­ta kaip ap­leis­ti ir ne­pri­žiū­ri­mi miš­kai“.

Pra­dė­ję ke­lio­nę ne­trun­ka­me įsi­ti­kin­ti, kad bet ku­riam ke­liau­to­jui ga­li tek­ti bū­ti pa­sku­ti­niu, ma­čiu­siu dar sto­vin­čią ke­lių šimt­me­čių se­nu­mo dre­vė­tą­ją Pa­vėz­gių tuo­pą, neat­pa­žin­tą me­dį Im­po­lės dva­re­lio par­ke ar pa­tir­ti at­ra­dė­jo džiaugs­mą, pa­čiam „per­skai­čius“ dar iš­li­ku­sius par­ko kū­rė­jo ženk­lus.

A. Šau­lys pri­me­na, kad pa­gal Lie­tu­vo­je vei­kian­čius įsta­ty­mus, dva­rų par­kai yra priei­na­mi vi­suo­me­nei, bet vis dėl­to ke­liau­to­jas, tu­rė­tų man­da­giai at­si­klaus­ti šei­mi­nin­ko, o šis leis­ti ap­žiū­rė­ti is­to­ri­nį par­ką.

Dva­re­lį sau­go tik an­ge­las

Ke­lio Šiau­liai – Pak­ruo­jis – Pas­va­lys 26,5 ki­lo­met­re (pra­va­žia­vus via­du­ką po ge­le­žin­ke­liu) pa­su­ka­me į de­ši­nę – link Rad­vi­liš­kio.

Ne­pa­sie­kę san­kry­žos Rad­vi­liš­kis – Sta­čiū­nai, su­ka­me į kai­rę. Tai bu­vęs rep­re­zen­ta­ci­nis dva­ro 235 met­rų ke­lias į dva­rą, ap­so­din­tas pil­ko­sio­mis tuo­po­mis ir kaš­to­nais.

Sus­to­ja­me ne­to­li se­nos mū­ri­nės kop­ly­tė­lės su Ma­ri­jos skulp­tū­rė­le, po di­džiu­le tuo­pa su dre­vė­mis. A.Šau­lys sa­ko, kad šiai, kaip ir ki­toms ap­link tą ke­liu­ką au­gan­čioms tuo­poms – apie 120 – 150 me­tų.

Pa­su­ka­me į dva­re­lį. Jis sta­ty­tas 19 a. pa­bai­go­je, iš­li­ko 11 me­di­nių pa­sta­tų. Jie ap­leis­ti ir ne­pri­žiū­ri­mi, kaip ir pa­ts par­kas su so­du, bet komp­lek­sas vis dar iš­lai­kęs au­ten­tiš­ku­mą.

Komp­lek­sas yra įtrauk­tas į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­ro lai­ki­ną­ją ap­skai­tą.

„Lie­tu­vo­je yra ne tik Rum­šiš­kės, – apie Pa­vėz­gių dva­re­lio uni­ka­lu­mą kal­ba ty­ri­nė­to­jas. – Čia iš­li­kę vi­si bū­din­giau­si to­kiai so­dy­bai ele­men­tai: Vėz­gės upe­lio už­tvan­ka, po­nų na­mas, ku­me­ty­nas, tar­nų na­mas, svir­nas, ra­ti­nė, le­dai­nė, žel­di­niai.“

„Is­to­ri­nių fak­tų apie dva­rą iš­li­ko ne­daug. 19 a. pa­bai­go­je dva­ras pri­klau­sė Adol­fui Lands­ber­giui, o nuo 1935-ųjų – jo sa­vi­nin­kas bu­vo An­ta­no Sme­to­nos ad­ju­tan­tas Ta­das Šak­ma­nas, – is­to­ri­ją pri­me­na se­nuo­sius par­kus Pak­ruo­jo ra­jo­ne iš­brai­dęs ty­ri­nė­to­jas. – Dar prieš me­tus čia gy­ve­no pa­sku­ti­nio dva­ro val­dy­to­jo gi­mi­nai­čiai.“

Šian­dien me­di­nis cent­ri­nis dva­ro pa­sta­tas – tuš­čias. Vaikš­to­me po so­dy­bą, bris­da­mi neiš­min­dy­tą, iki pa­žas­tų išau­gu­sią žo­lę. Ap­link – nė gy­vos dva­sios. Pa­su­ka­me gi­lyn į par­ką.

A. Šau­lys pa­ta­ria at­kreip­ti dė­me­sį į lie­pas, au­gan­čias ei­lė­mis: „Jos bu­vo kar­po­mos, kad la­ja bū­tų tan­ki ir pla­ti, kad, ki­lus gais­rui vie­na­me pa­sta­te, neį­kais­tų ki­tas – lie­pų la­ja bu­vo na­tū­ra­li me­di­nių pa­sta­tų ap­sau­ga nuo ki­birkš­ties ar lieps­nos" .

Gy­ve­na­mo­jo na­mo ry­ti­nė­je pu­sė­je, ne­to­li se­no bal­ta­žie­dės ro­bi­ni­jos krū­mo, par­ko puoš­me­na – bal­to an­ge­lo skulp­tū­ra. Veš­lios la­pi­jos fo­ne ry­to sau­lės ap­švies­tas an­ge­las tar­si švie­čia pa­ts.

„Kiek jam be­li­ko? Nie­kur ne­te­ko ap­tik­ti ži­nių, kas jį sta­tė, kas jo au­to­rius“, – sa­ko A.Šau­lys, pri­pa­žin­da­mas skau­džią tie­są, kad šian­dien Pa­vėz­gių dva­re­lio komp­lek­są sau­go tik so­de su­klu­pęs lai­ko suai­žy­tas an­ge­las.

Im­po­lės dva­re­ly­je ga­li­ma ap­si­sto­ti

Im­po­lės dva­re­lis, sto­vin­tis ant pa­ties Mū­šos kran­to, nuo Pak­ruo­jo nu­to­lęs per 10 ki­lo­met­rų, va­žiuo­jant ke­liu Pak­ruo­jis – Lin­ku­va. Prie šio ke­lio yra ro­dyk­lė „Im­po­lė“, ma­to­si par­ko me­džių ap­sup­ty­je sto­vin­tis mū­ri­nis svir­nas.

Šis pa­sta­tas ir kluo­nas bu­vo dva­ro rep­re­zen­ta­ci­niai sta­ti­niai, ša­lia lie­pų alė­jos, ve­dan­čios prie cent­ri­nio dvie­jų aukš­tų dva­ro rū­mo. So­viet­me­čiu šie pa­sta­tai bu­vo re­konst­ruo­ti, su­jung­ti į vie­ną, juo­se įreng­ta vie­šojo mai­ti­ni­mo įstai­ga, vieš­bu­tis.

„Dva­ras mi­ni­mas nuo 1826-ųjų, tar­pu­ka­riu jį bu­vo nu­si­pir­kęs Miš­kų de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Me­dar­das Bag­do­na­vi­čius. Šiuo me­tu dva­ro so­dy­ba pri­klau­so pa­kruo­jie­čiui Sau­liui Lau­ri­kie­čiui“, – apie at­vi­rą lan­ky­to­jams Im­po­lės dva­ro so­dy­bą pa­sa­ko­ja „Šiau­lių kraš­to“ ke­lio­nės gi­das A.Šau­lys.

„Šiam dva­ro komp­lek­sui pa­si­se­kė la­biau­siai, – šyp­so­si par­kų ty­ri­nė­to­jas. – Jis tu­ri su­ma­nų šei­mi­nin­ką , o šis – vi­zi­ją, dva­re­lį pri­kel­ti rek­rea­ci­jai“.

Čia lan­ky­to­jus pa­si­tin­ka gra­žiai pri­žiū­ri­ma ir tvar­ko­ma ap­lin­ka, o ne­tru­kus pa­si­ro­do ir dva­re­lio sa­vi­nin­kai Sau­lius ir Dai­va Lau­ri­kie­čiai. Jie trum­pam pa­lie­ka pla­nuo­tus ūkio dar­bus ir mie­lai pa­sa­ko­ja apie par­ką.

Dėl vieš­na­gės iš anks­to su­si­ta­ru­siems, šei­mi­nin­kai pa­siū­ly­tų ar­ba­tos ar pa­plau­kio­ti bai­da­rė­mis Mū­ša.

„Lie­pų alė­ja sens­ta, ke­li me­džiai jau bu­vo iš­pu­vę. Kad griū­da­mi ne­suk­ne­žin­tų kluo­no, tu­rė­jo­me juos nu­pjau­ti, to­dėl vie­no­je pu­sė­je alė­ja trum­pes­nė. Tarp li­ku­sių lie­pų pa­so­di­no­me jau­nų, kad, se­no­sioms mi­rus, šios jas pa­keis­tų. Taip tuo­met pa­vyk­tų iš­sau­go­ti par­ko au­ten­tiš­ku­mą“, – jo atei­ti­mi rū­pi­na­si po­nia Dai­va ir ne­sle­pia, kad toks alė­jos iš­sau­go­ji­mo bū­das sun­kiai įgy­ven­di­na­mas: jau­no­sios lie­pai­tės skurs­ta dėl švie­sos sty­giaus po se­nų­jų la­ja.

A. Šau­lio tei­gi­mu, žvel­giant į me­džius ir is­to­ri­nius šal­ti­nius apie dva­rų sa­vi­nin­kus, ga­li­ma at­kur­ti par­kų is­to­ri­ją, nu­sta­ty­ti, ką ku­ris sa­vi­nin­kas juo­se kei­tė. To­kie ženk­lai Im­po­lė­je leng­vai „skai­to­mi“ ir neį­gu­du­siam par­kų lan­ky­to­jui.

Dva­re­lio sa­vi­nin­kai džiau­gia­si par­ke su­ra­dę ir neįp­ras­tų au­ga­lų: re­tos for­mos aly­vos krū­mą, ku­rio mar­gi la­pai la­biau pri­me­na ki­to at­vež­ti­nio au­ga­lo – ak­ti­ni­di­jos – la­pus, o te­ra­so­je prie­šais cent­ri­nį rū­mą au­gan­tis la­puo­tis yra tik­ra mįs­lė: kas jis ne­pa­sa­kė dar nė vie­nas kraš­to­vaiz­džio spe­cia­lis­tas ar miš­ki­nin­kas.

„Ban­dė­me iš­gel­bė­ti vėt­ros iš­vers­tą gel­to­ną­ją pu­šį, – pa­sa­ko­ja po­nas Sau­lius. – Jos spyg­liai au­go po tris iš pum­pu­ro, bu­vo per plaš­ta­ką il­gio, o žie­vė kve­pė­jo apel­si­nais. Iš­siaiš­ki­no­me, jog tai bu­vo Šiau­rės Ame­ri­kos pu­šis“, – apie pra­ras­tą dar vie­ną prieš šimt­me­tį so­din­tą at­vež­ti­nį me­dį pa­sa­ko­ja S.Lau­ri­kie­tis.

A. Šau­lys pri­du­ria, kad į Lie­tu­vą per dva­rus at­ke­lia­vo ne tik dau­ge­lis da­bar įpras­tais lai­ko­mų me­džių, bet ir so­dų bei par­kų vei­si­mo tra­di­ci­jos, eu­ro­pie­tiš­ki įvai­rių laik­me­čių žel­dy­nų sti­liai.

Mirš­ta miš­ko par­kas

Iš Im­po­lės, iš­va­žia­vę į Pakruojo–Linkuvos ke­lią, gal už ki­lo­met­ro vėl su­ka­me į de­ši­nę. Prie ke­lio ro­dyk­lė su už­ra­šu „Gir­but­kiai“.

Šiuo ke­liu, apau­gu­siu se­nais šim­ta­me­čiais me­džiais, pa­sie­kia­me Pa­mū­šio II dvar­vie­tę ir čia iš­li­ku­sio par­ko da­lį, uži­man­čią be­veik dvie­jų hek­ta­rų plo­tą. Bū­ta čia ir di­džiu­lio so­do, ku­rio ri­bas te­be­žy­mi di­džiu­lės gal dau­giau kaip pu­sant­ro šim­to me­tų lie­pos.

„Pa­mū­šio II dva­ras is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­mas nuo 1599 me­tų. Šio dva­ro so­dy­bos te­ri­to­ri­jos plo­tas dau­giau kaip 45 hek­ta­rai, ta­čiau ir šie fak­tai so­dyb­vie­tei iš­sau­go­ti yra be­reikš­miai. Is­to­ri­niams par­kams ty­ri­nė­ti, bent jau ap­ra­šy­ti ir in­ven­to­ri­zuo­ti, žel­dy­nams tvar­ky­ti vals­ty­bė ne­tu­ri pi­ni­gų“.

Šis par­kas, kaip ir jau ap­lan­ky­tie­ji, įtrauk­tas į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­ro lai­ki­ną­ją ap­skai­tą, už­fik­suo­tas, pa­lik­tas mir­ti. Nors jis – vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je, ku­rio li­ku­čiai by­lo­ja, kad čia ga­lė­jo bū­ti įkur­tas miš­ko par­kas – žvė­rin­čius, da­bar­ti­nio zoo­lo­gi­jos so­do ati­tik­muo.

Čia gy­ve­nan­tis Ro­mas Kir­dei­kis ve­da į par­ką, ku­ria­me ap­tin­ka­me se­nų, gal šim­to me­tų su­lau­ku­sių lie­pų alė­jas, vi­są par­ko plo­tą skai­dan­čias į ke­lias sta­čia­kam­pio for­mos te­ri­to­ri­jas. Čia dar aiš­kiai ma­to­ma bu­vu­sio ka­na­lo vie­ta, o ar­čiau ūki­nių pa­sta­tų te­be­ty­vu­liuo­ja kūd­ra.

Vy­ras sa­ko, kad kau­nie­tis par­ko sa­vi­nin­kas čia at­va­žiuo­ja kar­tą per ne­tus pa­si­dai­ry­ti, to­dėl par­ko alė­jas nuo sa­vai­mi­nio už­žė­li­mo gelbs­ti jis – kar­tą per me­tus pra­va­žiuo­ja trak­to­riu­mi, pa­ša­lin­da­mas sa­vai­me že­lian­čius me­džius ir krū­mus.

Par­ku ir dvar­vie­te, anot R.Kir­dei­kio, nie­kas ne­si­do­mi. Jis įdo­mus tik vie­tos gy­ven­to­jams, po nu­džiū­vu­sio uo­sio kel­mu ra­du­sius gal­būt pir­mo­jo dva­ro pa­ma­tus, o pau­py­je – bu­vu­sių ak­me­ni­nių obuo­lių sau­gyk­lų su ar­ko­mis griu­ve­nas.

Do­vy­diš­kių par­kas sle­pia pa­slap­tį

Įs­pū­din­gas Do­vy­diš­kių dva­ro par­kas yra 3 ki­lo­met­rai už Lin­ku­vos, va­žiuo­jant ke­liu Lin­ku­va – Vaš­kai, kai­rė­je ke­lio pu­sė­je. Dva­ro so­dy­ba ste­bi­na in­ži­ne­ri­niais van­dens įren­gi­niais ir įspū­din­gu land­šaf­tu.

Iš so­dyb­vie­tės me­džių am­žiaus A. Šau­lys spė­ja, kad par­kas ga­lė­jo bū­ti įkur­tas apie 1840 – 1860 me­tus.

Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se A.Šau­lys ap­ti­ko in­for­ma­ci­jos, kad pas tuo­me­ti­nį dva­ro sa­vi­nin­ką J.D.Ra­de­ną nuo 1841 me­tų tar­na­vo gi­ri­nin­kas. Vė­liau dva­ras pri­klau­sė dva­ri­nin­kams Kar­piams, ku­rie taip pat kei­tė par­ką.

Se­nais me­džiais apau­gu­sia alė­ja ky­lant į kal­vą, dė­me­sį pa­trau­kia pa­ko­po­mis iš­si­dės­čiu­sios di­džiu­lės te­ra­sos.

Is­to­ri­nių žel­di­nių ty­ri­nė­to­jas paaiš­ki­na: „Šio­ji dva­ro da­lis – ita­liš­ko so­do sti­liaus ele­men­tas, sa­vo dy­džiu ir ko­ky­be ga­lin­tis kon­ku­ruo­ti su ki­tuo­se Lie­tu­vos dva­ruo­se iš­li­ku­sio­mis dirb­ti­nė­mis te­ra­so­mis.“

Aukš­tu­ti­nę te­ra­są nuo vi­du­ri­nio­sios ski­ria ka­na­las, ku­ris iš­te­ka iš so­do pa­kraš­ty­je įreng­to ne­di­de­lio van­dens tel­ki­nio, su­si­da­riu­sio už­tven­kus šal­ti­nį.

Ka­na­las ker­ta pa­grin­di­nį ke­lią į dva­rą, čia bu­vęs pa­ke­lia­mas til­te­lis, ka­na­lu plau­kio­da­vo po­nų val­te­lės. Da­bar čia – tik pra­lai­da po ke­liu­ku.

A. Šau­lys pa­kvie­čia gi­lyn į par­ką pa­gal ka­na­lą, vin­giuo­jan­tį lyg upe­lio va­ga.

Ant jo šlai­tų kas ke­li met­rai – di­džiu­liai ąžuo­lai. „O šio­je ke­lio pu­sė­je – pei­za­ži­nio sti­liaus par­kas“, – paaiš­ki­na ke­lio­nės gi­das.

Už 120 met­rų nuo ke­lio, ža­dą ati­ma neį­ti­kė­ti­nas re­gi­nys: me­džiais ir krū­mais apau­gu­sio­je tank­mė­je – ap­skri­ti­mo for­mos van­dens tel­ki­nys su ke­lių met­rų skers­mens ap­va­lia sa­la vi­du­ry­je.

Par­kų ty­ri­nė­to­jas paaiš­ki­na, kad di­džiau­sią nuo­sta­bą ke­lia ne šis van­dens at­rak­ci­joms tar­na­vęs įren­gi­nys, bet jo van­dens ly­gio pa­lai­ky­mo sis­te­ma.

Ji lie­ka pa­slap­ti­mi, nes dvar­vie­tė li­ko ne­ty­ri­nė­ta, to­dėl ne­ži­no­ma, kas le­mia, kad tven­ki­ny­je ant kal­no yra van­dens, o už ke­lių met­rų pa­kal­nė­je sto­vin­čio pa­sta­to rū­sy­je – nė la­šo.

Pažink Lietuvą: nep­ra­min­tais ta­kais į šim­ta­me­čius par­kus (nuotr. Gamintojo)

Ži­no­ti, ką pra­ran­da­me

„Lie­tu­vos kul­tū­ri­nis kraš­to­vaiz­dis nie­kam ne­rū­pi. Taip mirš­ta is­to­ri­niai par­kai ne tik Pak­ruo­jo ra­jo­ne. Tik čia, esant skur­džiam kraš­to­vaiz­džiui, su­tvar­ky­ti ir pri­žiū­rė­ti jie ga­lė­tų bū­ti tik­ra kraš­to puoš­me­na“, – dėl is­to­ri­nių žel­dy­nų li­ki­mo ap­gai­les­tau­ja A.Šau­lys, įsi­ti­ki­nęs, kad vi­suo­me­nė tu­rė­tų pa­ma­ty­ti ir to­kius par­kus, kad ži­no­tų ką ji pra­ran­da.

Anot A.Šau­lio, Lie­tu­vo­je į Kul­tū­ros ver­ty­bių są­ra­šą 2004-ai­siais bu­vo įtrauk­ta 815 dva­rų. Da­bar šia­me są­ra­še yra 579 dva­rai.

„Su­si­rū­pin­ti ver­čia fak­tas, kad Pak­ruo­jo ra­jo­ne per pa­sta­ruo­sius dvi­de­šimt me­tų su­ny­ko ir bu­vo iš­brauk­ti iš lai­ki­no­sios ap­skai­tos są­ra­šo 20 pro­cen­tų dva­rų. Šiuo me­tu ra­jo­no te­ri­to­ri­jo­je yra 16 dva­rų. Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se apie dva­rų so­dy­bas, par­kus ir žel­di­nius duo­me­nų be­veik nė­ra.

Ke­ti­nan­tiems tęs­ti ke­lio­nių marš­ru­tą per is­to­ri­nius dva­rų par­kus, A. Šau­lys pa­ta­ria: iš Do­vy­diš­kių pa­suk­ti į kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­re neuž­fik­suo­tą, vie­ti­nių va­di­na­mą Pa­lin­ka­vės par­ką, iš ten bū­ti­nai nu­vyk­ti į di­din­gos praei­ties Aukš­tad­va­rio dva­ro so­dy­bą ir par­ką su lai­do­ji­mo krip­tų griu­vė­siais, ir pro De­gė­sius ke­liau­ti link Žei­me­lio, nuo ku­rio už 5 ki­lo­met­rų – Gle­ba­vos (Ge­ru­čių) dva­ras su tur­tin­ga praei­ti­mi ir par­ku.

Nuo čia grįž­ti į Šiau­lius ga­li­ma ir per Jo­niš­kį. Šia­me kraš­te ir­gi bū­ta įdo­mių dva­rų, tik jų paieš­ka už­siim­ti tek­tų pa­tiems ke­liau­to­jams.

Sa­vi­val­dy­bė – be ini­cia­ty­vos

Pak­ruo­jo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė vie­nu iš ra­jo­no plėt­ros prio­ri­te­tų lai­ko tu­riz­mą. Kul­tū­ros ir vie­šų­jų ry­šių sky­riaus ve­dė­ja Bi­ru­tė Va­na­gie­nė pri­pa­žįs­ta, kad kul­tū­ros pa­vel­das – is­to­ri­niai dva­rų par­kai – ne­pa­te­ko į tu­riz­mo marš­ru­tų su­da­ry­to­jų aki­ra­tį.

„Ne­tu­ri­me to­kio gam­tos par­kų ke­lio. Gal būt ne­tu­ri­me ir di­de­lės ini­cia­ty­vos, – Sa­vi­val­dy­bės po­zi­ci­jos ne­sle­pia B. Va­na­gie­nė. – Ro­dyk­les į tuos dva­rus ir par­kus rei­kia už­sa­ky­ti – gana ­bran­giai per­ka­mos. Bet ir kvies­ti į ap­leis­tą par­ką lan­ky­to­jus ne­man­da­gu.“

Ką tu­rė­tų da­ry­ti Sa­vi­val­dy­bė, kad ra­jo­ne esan­tys is­to­ri­niai par­kai ne­virs­tų ne­ži­no­mos kil­mės ap­leis­tais miš­kais, Kul­tū­ros ir vie­šų­jų ry­šių sky­riaus ve­dė­ja ne­ži­no.

Pažink Lietuvą: nep­ra­min­tais ta­kais į šim­ta­me­čius par­kus (nuotr. Gamintojo)

Is­to­ri­niams žel­dy­niams ir par­kams iš­sau­goti lai­ko neeik­vo­ja ir Sa­vi­val­dy­bės eko­lo­gė Ka­zi­mie­ra Kla­bie­nė, lei­džian­ti kirs­ti vi­sus me­džius, ku­rie jos aki­mis „yra ne­sau­gūs ir ga­li griū­ti“.

Ag­ro­no­mės iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­ti svar­biau­sio­ji Pak­ruo­jo eko­lo­gė ne­tu­ri Sa­vi­val­dy­bė­s administracijoje kie­no pa­si­klaus­ti apie par­kų prie­žiū­rą, nes čia nė­ra nė vie­no de­ko­ra­ty­vio­sios žel­di­nin­kys­tės spe­cia­lis­to.