„Tyrimai sako, kad dažniausiai vaikai patiria žodines patyčias, prasivardžiavimus, užgauliojimus. Tai gali būti net ne keiksmažodis, bet, pavyzdžiui, „moksliukas“ ar bet koks kitoks žodis, kurį vaikui yra nemalonu girdėti – tokį epitetą vaikui girdėti nemalonu. Taip pat yra daug patyčių, kai agresija nėra reiškiama atvirai, bet, pavyzdžiui, vaikas yra ignoruojamas – visa klasė gali susitarti ir šalintis to vaiko, taip išstumdami jį iš grupės.
Dar būdingas gandų skleidimas, siekiant ir kitus nuteikti prieš tą vaiką. Pasitaiko ir fizinių užgauliojimų – tarkime, vaiką uždaro tam tikroje patalpoje ir apstumdo. Fizinės patyčios vyksta rečiau, tačiau jų taip pat yra, ir jos kartojasi“, - kalba psichologė.
I. Suchodolska sako, kad itin skaudžios vaikams yra elektroninės patyčios – pavyzdžiui, vaikai sukuria fiktyvų patyčių objekto profilį, įdeda iškraipytas jo nuotraukas, netikrą informaciją arba sukuria vaizdelį apie tą žmogų ir įdeda jį į socialinį tinklą. Elektroninėje erdvėje taip pat gausu įžeidžiančių komentarų, o kadangi vaikai labai aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, sako psichologė, tos patyčios labai greitai plinta.
Netinkama reakcija
„Paprastai visuomenė ir aplinka greitai sureaguoja į žiaurias patyčių apraiškas, kai yra medicininiai sužalojimai, bet tai tėra ledkalnio viršūnė. Žymiai dažniau pasitaiko patyčių apraiškų, kur agresija išreikšta ne taip stipriai, pavyzdžiui, prasivardžiavimas ar atstūmimas, nors vaiką skaudina ne ką mažiau. Suaugusieji, deja, dažnai turi netinkamą požiūrį į tokias patyčias – esą, jeigu nemuša, tai gal nieko tokio.
Bet kokios patyčios skaudina ir žeidžia ir jas reikia stabdyti. Jeigu yra stiprūs incidentai, paprastai iki tol būna ilga istorija įvairių patyčių situacijų, nors galbūt ir ne tokiomis agresyviomis formomis, į kurias nebuvo tinkamai sureaguota. Patyčios nėra vienkartinis dalykas, tai yra sistemingas vaiko žeminimas, kuris verčia jį gyventi nuolatinėje baimėje ir įtampoje“, - pasakoja psichologė.
Todėl tėvams, sako I. Suchodolska, labai svarbu domėtis vaiko gyvenimu, jo savijauta, kaip jam sekasi mokykloje, rodyti jam dėmesį. Psichologės teigimu, tėvai turi rūpintis ne tik fiziniais vaiko poreikiais – kad turėtų ką pavalgyti ir apsirengti, bet ir emociniu vaiko gyvenimu. Tada, kalba psichologė, yra daugiau tikimybės, kad vaikas pasipasakos tėvams apie patiriamas patyčias.
„Blogiausias scenarijus, kai vaikas kenčia nuo patyčių, nepasipasakoja tėvams ir lieka vienas. Tad labai svarbu, kad tėvai iškomunikuotų savo vaikui, jog jie yra tam, kad jam padėtų. Kai vaikas jau pasipasakoja, tai tėvai pirmiausia turi ne pulti daryti viską už vaiką, bet pasikalbėti su juo, paprašyti labai aiškiai papasakoti apie patyčias, kad nurodytų, kaip dažnai tai vyksta, kas tyčiojasi ir kaip, kaip reaguoja mokytojai – tokius dalykus svarbu užfiksuoti, jeigu po to bus norima eiti kalbėti su mokyklos administracija“, – sako „Vaikų linijos“ darbuotoja.
Psichologė nurodo, kad vaiko ir tėvų pokalbis yra galimybė vaikui išsipasakoti, nes patiriančiam patyčias vaikui prisikaupia labai daug sunkių jausmų, ir juos kažkam išlieti labai svarbu. Tada tėvai, sako I. Suchodolska, gali vaikams padėkoti, kad šie pasipasakojo, ir padrąsinti juos.
„Viena iš klaidų, kurią tėvai daro, yra sakymas „nekreipk dėmesio, čia nieko tokio“ – tai yra jo problemos nuvertinimas ir jo vieno palikimas. Berniukams ypač dažnai sakoma: „ką, tu ne vyras? Duok atgal“. Taip vaikas pats mokamas tapti agresoriumi, nors patyčių situacijoje vaikas negali apsiginti, nes jėgos paprastai būna nelygios.
Jeigu jau vaikas papasakojo tėvams, tai reiškia, kad jis negali susitvarkyti. Išklausius vaiką, reikia kartu su juo ieškoti būdų, kaip spręsti situaciją. Patartina eiti kalbėtis su mokyklos darbuotojais, tačiau vaiko reikėtų paklausti, kuriuo mokytoju jis pasitiki, su kuriuo geresnis santykius – problemos aptarimas ir vaiko įtraukimas į patyčių situaciją yra jo įgalinimas, kas svarbu vaiko savo vertės pajutimui“, – kalba psichologė.
Patyčių pasekmės
Pašnekovė sako, kad patyčių pasekmių būna įvairiausių, nes skirtingas asmenybes patyčios veikia nevienodai, bet kai kuriems žmonėms jos gali būti itin skaudžios ir ilgalaikės.
„Ilgalaikės pasekmės, kurios gali išryškėti, - tai ir prastesnė savivertė ir savigarba, nesaugumas socialinėse situacijose (kai reikia bendrauti, pasisakyti viešai), sveikatos sunkumai. Ilgai nešiojami sunkūs jausmai gali virsti į kūno negalavimus. Išmoktas bejėgiškumas – tai dar viena galima patyčių pasekmė. Patyčių situacijoje vaikas išgyvena bejėgiškumą, nes jis negali kažkaip jos pakeisti. Jeigu vaikas patyčias patiria ilgą laiką, jo gyvenime gali įsivyrauti nuostata, kad nuo jo niekas nepriklauso. Mintys apie savižudybę taip pat gali būti susijusios su ilgalaikiu patyčių patyrimų, ypač neturint palaikymo savo aplinkoje. Aišku, ne visi vaikai, patiriantys patyčias, turės tas ilgalaikes pasekmes – tai priklauso ir nuo paties vaiko charakterio, kiek laiko truko patyčios ir pan. Ilgalaikės pasekmės išryškėja po ilgesnį laiką trunkančių patyčių“, - sako I. Suchodolska.
Psichologė sako, kad vis dar yra gajus mitas, esą patyčios užgrūdina. Visgi, jos teigimu, jokių įrodymų tam nėra.
„Buvo daryta daugybę tyrimų, bandant pamatuoti patyčių pasekmes, ir nebuvo rasta jokių teigiamų pasekmių. Jeigu vaikas užaugo, yra sėkmingas ir pasitikintis savimi, tai visai nereiškia, kad dėl patyčių – gal dėl supratingų tėvų, mokytojų, ar gerų draugų, padėjusių atsverti tą neigiamą krūvį, arba dėl veiklos, kuria jis galėjo save realizuoti“, – kalba „Vaikų linijos“ darbuotoja.
„Lyderiai“
Psichologė sako, kad Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis Lietuvoje 27-28 proc. vaikų patiria patyčias, ir šis skaičius yra didžiausias Europos Sąjungoje.
“Priežastys labai įvairios – agresyvaus elgesio mūsų visuomenėje labai daug, smurto skalėje patyčios yra pirmieji laipteliai. Mūsų visuomenėje paplitęs smurtas artimoje aplinkoje, taip pat vaikų drausminimas naudojant fizines bausmes, kas yra smurtas prieš vaikus . Jei vaikas mušamas už netinkamą elgesį, jis išmoksta, kad kelias auklėti kitą yra per smurtą. Dėl to jis vėliau gali taip auklėti savo vaikus ar žmoną“, –kalba psichologė.
Kaip sprendžia problemą
Patyčių problema mokyklose, sako pašnekovė, sprendžiama skirtingai. Vienos mokyklos, sako ji, išties reaguoja į šią problemą labai rimtai ir pasako, kad jų ugdymo įstaigoje tai netoleruojama, imasi konkrečių veiksmų.
„Tam, kad patyčių nebūtų, suaugęs pirmiausia turi reaguoti ir jas stabdyti. Jeigu patyčios vyksta, vadinasi, suaugę nestabdo patyčių arba nedaro to efektyviai. Efektyviam stabdymui reikia žinių, įgūdžių tą daryti, o ypač sistemingo veikimo, ko geriausiai išmokstama, įgyvendinant patyčių prevencijai skirtas efektyvias programas. Jeigu visi dirbantys suaugę vienodai reaguoja, įsikiša ir sustabdo patyčias, turime tokią aplinką, kad nebėra, kaip tyčiotis.
Jeigu vieni mokytojai stabdo, o didesnė dalis jų nemato ir nereaguoja, tada jie transliuoja žinutę, kad tyčiotis galima. Todėl norint sustabdyti patyčias, geriausia, jeigu reaguotų visas mokyklos personalas. Yra specialios programos, mokančios, kaip kalbėtis su vaikais, kaip įtraukti tėvus. Deja, dalis mokyklų nekelia to kaip prioritetinės srities arba patyčias išvis neigia“, – kalba I. Suchodolska.
Pasak jos, kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie to, kad patyčių mažėtų.
„Šitą problemą reikia kelti žiniasklaidoje, apie tai kalbėti ir siųsti žinutę, kad nepagarbus ir žeminantis elgesys netoleruotinas. Mes patys turime būti tie pavyzdžiai vaikams, iš ko jie galėtų mokytis. Mes turime kalbėtis su savo vaikais, skatinti papasakoti apie patyčias, padėti spręsti problemas, o jei vaikas tyčiojasi pats, padėti jam atskirti, koks elgesys yra netinkamas ir į tai reaguoti. Kalbant apie mokyklas, jos turi būti motyvuotos kovoti su patyčiomis. Tos mokyklos, kurios sprendžia tas problemas, turi geresnius rezultatus“, – reziumuoja psichologė.
Pirmadienį prasidėjo septintą kartą organizuojama „Veiksmo savaitė be patyčių“.
Prie emocinės paramos tarnybos „Vaikų linija“ inicijuojamos veiksmo savaitės prisijungė 1 tūkst. ugdymo įstaigų, nevyriausybinių, valstybinių ir verslo organizacijų, kurios savo veiklomis skatins tiek vaikus, tiek suaugusiuosius pastebėti patyčias, tinkamai į jas reaguoti ir bendromis jėgomis stabdyti patyčių plitimą.
