2011-ųjų vasarą psichologinių problemų turinčios šiaulietės moksleivės Viktorija Vaitiekaitytė ir Viktorija Lietuvninkaitė pasalūniškai žiauriai nužudė savo bendramokslę Nedą Račkauskaitę. Visa Lietuva pakraupusi sekė šį nusikaltimą, apie jį rašė laikraščiai, rodė televizija, o šiaulietis žurnalistas Sigitas Stasaitis parašė knygą „Rytoj mane nužudys“. N. Račkauskaitės nužudymas – vienas kraupiausių merginų padarytų nusikaltimų Lietuvoje, tačiau toks nusikaltimas tikrai ne pirmas ir ne unikalus.
Panaši byla
Priminsime, kad Šiaulių apygardos teismas abi žudikes už itin žiaurią Nedos žmogžudystę ir jos palaikų išniekinimą nuteisė kalėti po 20 metų. Šį nuosprendį apskundė abi pusės. Lietuvos apeliaciniame teisme jau išnagrinėti V. Vaitiekaitytės ir V. Lietuvninkaitės, o taip pat ir jų nužudytosios Nedos tėvų skundai. Abi Viktorijos prašė jų pasigailėti, sutrumpinti bausmę, nes jos esą žudė sunkiai sirgdamos depresija, padarusia įtaką. Nedos tėvai prašė bausmę sugriežtinti, nes, pasak Račkauskų ir jų advokatės E. Povilaitienės, teismas nuoširdžiai neatgailaujančioms ir visą laiką melavusioms žudikėms nuolaidžiavo. Teismas gegužės 26-ąją paskelbs savo verdiktą, kurį tiek viena, tiek antra pusė dar galės skųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Tai tikrai kraupus nusikaltimas, tačiau „Akistata“, pasiraususi savo archyvuose, rado gana panašią, bet jau užmirštą bylą. 1999-ųjų vasarą trys Naujosios Akmenės moksleivės (dvi septyniolikmetės bei vienos jų 13-os metų sesuo) į pasalą įviliojo ir pasmaugė bendramokslę Kristiną K. Ir šį nusikaltimą padariusios žudikės – uždaro charakterio, vienai jų, kaip ir V. Vaitiekaitytei, buvo nustatytas histrioninis asmenybės sutrikimas. Moksleivės supyko ant Kristinos už apkalbas ir vien dėl to be jokio gailesčio susidorojo. Be to, ir šioje istorijoje yra mistinių, sunkiai paaiškinamų aplinkybių.
Kadangi dvi žudikės jau atlikusios teismo paskirtas bausmes, o trečiąją, dėl jauno amžiaus išvengusią atsakomybės, likimas veikiai nubaudė mirties bausme, jų vardus ir pavardes pakeitėme.
Pakvietė draugė
Naujoje Akmenėje gyvenanti Zita K. puikiai suvokia, ką jaučia Nedos Račkauskaitės tėvai – ir jos dukra lygiai taip, tokią pat apniukusią vasaros dieną, 1999-ųjų rugpjūčio 18-ąją, išėjo iš namų ir netikėtai dingo.
Tuo metu buvo pats krizės Rusijoje įkarštis. Nors mūsų politikai žadėjo, kad suirutė pas kaimynus Lietuvos nepalies, tačiau mūsų šalies ekonomika nukentėjo irgi gana smarkiai. Daugelis žmonių, ypač provincijoje neteko darbo, butai Naujojoje Akmenėje buvo „išparceliuojami“ net už kelis tūkstančius litų.
1999-aisiais neteko darbo ir Zita, ir jos sutuoktinis Algirdas, o namie – mokyklą tą vasarą baigęs dar nesavarankiškas sūnus ir į aštuntą klasę perkelta keturiolikmetė dukra Kristina, kuriuos reikia išlaikyti. Tad tais metais Algirdas išvyko nelegaliai uždarbiauti į Vakarus, Zita liko prižiūrėti namus.
Rugpjūčio 18-osios popietę pas Kristiną užėjo jos kiemo draugė Žana. Mergaitėms apie kažką plepant bute suskambo telefonas. Tuomet mobilaus ryšio telefonai buvo dar naujiena ir prabangos dalykas. Zitos šeima, kaip ir daugelis tuo metu, tenkinosi senovišku telefonu su nukeliamu rageliu, koridoriuje prijungtu prie laido.
– Laba diena. Čia Kristinos klasės draugė Vaiva, – ragelį prie ausies prispaudusiai Zitai mandagiai prisistatė skambinančioji. – Prašau pakviesti Kristiną.
Zita pakvietė prie telefono dukrą ir grįžo į virtuvę. Trumpai pakalbėjusi Kristina mamai pasakė išbėganti valandai pas drauges ir abi su Žana išlėkė kieman.
Bemiegė naktis
Praėjo valanda, antra, trečia, atslinko ūkanotas vakaras, bet Kristina vis nesirodė. Sutemus sunerimusi motina paskambino į namus Žanai. Ši paaiškino, kad Kristiną Vaiva telefonu pakvietė susitikti, pridurdama, kad „turinti „babkių“ (pinigų – red. past.) bei didelį siurprizą. Išėjusios iš daugiabučio laiptinės draugės išsiskyrė – Žana nupėdino namo pavalgyti, o Kristina – pas Vaivą „siurprizo“. Daugiau ji jų nemačiusi, todėl, kas galėjo nutikti, nežinanti.
Prieš 23 valandą jau ne juokais išsigandusi Zita paskambino ir dėl dingusios dukros pasiguodė tame pačiame mieste gyvenantiems savo tėvams – Jonui ir Vandai G. Jonas, tuomet dar tvirtas 63 metų pensininkas, metė visus reikalus ir puolė į miestą ieškoti anūkės.
Pirmiausiai jis užsuko į policiją. Tačiau Naujosios Akmenės policijos komisariato budėtojas, pavartęs savo registracijos žurnalus, tik papurtė galvą – ne tik vyro anūkė, tą parą jokia panašaus amžiaus mergaitė nesulaikyta, nėra tapusi ir užpuolimo auka ar patekusi į automobilio avariją.
Nežinodamas ko daugiau griebtis, pražuvėlės senelis klausinėjo žmonių, pėsčias ir su savo mašina iki paryčių davėsi po Naująją Akmenę, bet niekas nieko paguodžiančio jam nepasakė.
Paryčiais nusnūdęs porą valandų neramiu miegu, rugpjūčio 19-ąją, nuo pat ankstaus ryto, Jonas su žmona vėl išlėkė į miestą ieškoti anūkės. Neaptikę jokių pėdsakų, pražuvėlės seneliai vėl pravėrė policijos komisariato duris.
– Mes gi jums aiškiai sakėme, kad jokių žinių apie jūsų ieškomą anūkę neturime, – abejingai ir nesubtiliai pareiškė uniformuotas budėtojas. – Per naktį irgi jokių naujienų negavome. Gal pas drauges ar draugus „užbaliavojo“?
Senelis net pyktelėjo: – Jei mano anūkė būtų nerimta, plevėsa, patikėkit, jos per naktį tikrai neieškotume. Tačiau nėra buvę, kad Kristinutė negrįžtų per naktį ar su draugais būtų...“
Tačiau policininko veide perskaitęs, kad jo žodžiai pareigūnų visiškai nejaudina, Jonas nukando sakinį nė neužbaigęs jo ir, mintyse kai ką palinkėjęs tokiai „puikiai“ policijai, apsisuko ant kulno ir nuskubėjo į vietos laikraščio redakciją.
Bevaisės paieškos
Žurnalistas žmogų pasitiko kur kas dėmesingiau nei policininkai, išklausė, rado paguodos žodį. Svarbiausia, pažadėjo jau kitą dieną išspausdinti skelbimą, kad ieškoma dingusi be žinios keturiolikmetė.
Pražuvėlės seneliai su mama Zita padarė protingą sprendimą – paprašė Kristinos paieškoti dukros kiemo drauges bei bendraklases: Aušrą, Laurą, Simą, Sigitą bei dar kelias jų pažįstamas. Merginos, lyg tikri kriminalistai, sumaniai aptarė paieškų planą – pasidalino miestą rajonais, kuriuos nutarė apvaikščioti, paklausinėti žmonių, gal kas ką nors matę ar girdėję. Geriausia Kristinos klasės draugė Laura pakeliui užsuko pas Vaivą Drulytę.
– Ar girdėjai, kad Kristina kažkur dingo, per naktį negrįžo namo?! Einam į miestą, padėsi mums jos ieškoti! – pro pravertas buto duris galvą iškišusią bendraklasę Vaivą pakvietė Laura.
Tačiau V. Drulytė buvo kažkokia išbalusi ir kelionėms nenusiteikusi. Burbtelėjusi neturinti laiko, Vaiva suskubo užtrenkti duris.
Tądien moksleivės net kelis kartus apėjo visą miestą. Tai nebuvo sunku, nes tiek tos Naujosios Akmenės. Tarpukariu miesto dar iš viso nebuvo, o pokariu pastatytai cemento gamyklai aptarnauti įkurtame miestelyje – tik kiek daugiau nei 10 000 gyventojų. Tuzinas gatvių, vos dvi vidurinės mokyklos ir 3 vaikų darželiai.
Nebežinodamos, kur dar ieškoti savo draugės, jaunosios seklės nutarė apžiūrėti ir prie pat miesto žaliuojančius sodus.
– Klausykit, panos, gal varom apžiūrėti Vaivos Drulytės senelių sodo namelį? – pasiūlė kažkuri iš paauglių. – Vaiva mus prieš mėnesį į jį kvietė pernakvoti, į tą sodą parūkyti ir išgerti alaus atsibeldžia ir Vaivos vyresnė sesuo Reda su draugėmis. Sodai – nuošali vieta, ar maža kas... Vis vien daugiau nebeturime kur ieškoti.
Kitos „seklės“ šiam planui pritarė ir netrukus grupelė mergaičių klegėdama patraukė Nepriklausomybės gatve į miesto pakraštį link cemento gamyklos, kur žaliuoja akmeniškių sodai.
Įtartinas namelis
Priėjusios sodų bendriją „Puošmena“ merginos išsiskirstė, kad galėtų apžiūrėti visą sodų teritoriją.
Pirmosios prie Vaivos Drulytės senelių sodo sklypo prisiartino Laura su Sima. Kuklus, medinis, dar sovietmečiu statytas sodo namelis tarp seniai negenėtų krūmų dunksojo tylus ir tuščias, tačiau jaunosios seklės buvo akylos.
– O kas gi namuko langą išmalė? – susimąstė priėjusi prie verandos Sima. – Nors šukės surinktos, bet išdaužta visai neseniai – štai radau šviežių, dar neapdulkėjusių stiklo gabaliukų!
– O viduje, ant verandos grindų, matau kažkokias rusvas dėmes. Nežinau, lyg kokio tepalo papilta, tačiau man labiau panašios į išplauto kraujo dėmes! – draugei pastabumu nenusileido Laura.
Namelis – nerakinamas, todėl merginos atsargiai įžengė vidun, viską apžiūrėjo, bet daugiau nieko įtartino nepastebėjo. Veikiai prie šio namuko susirinko ir kitos merginos. Jos dar kartą įdėmiai apžiūrėjo išmaltą langą bei keistąsias dėmes. Pasitarusios „kriminalistės“ nusprendė apie tai pranešti pareigūnams, tad kompanija nedelsdama pasuko policijos komisariato link.
Plačiau apie šiuos Lietuvą sukrėtusius nusikaltimus galima paskaityti S. Stasaičio knygoje „Rytoj mane nužudys“
Kitame numeryje: Dingusios merginos kūną atrado šulinyje
Steponas ŠAULYS
