Fragmentiškai išlikusi Lietuvos sieninė tapyba pasižymi stilių, spalvų, siužetų ir technologijų įvairove. Nepaprastai svarbu visa tai pažinti ir išsaugoti ateinančioms kartoms.
Sluoksnis ant sluoksnio
Lietuvoje statinių išorėje ir viduje tapytas dekoras žinomas nuo viduramžių laikų. Dažniausiai buvo kuriama netikros freskos (al secco) technika, t. y. tapoma ant sauso tinko. Dėl šios technologijos specifikos kompozicijos, nuo jų sukūrimo praėjus vos 50–100 metų, prarasdavo spalvų vaiskumą ir pirminį grožį, todėl dažniausiai jas užtinkavus ant viršaus būdavo tapomi nauji siužetai. Restauruojant Lietuvos senosios architektūros kompleksus vienoje sienoje, skliaute ar lubose yra randami keli (kartais net 7–8) skirtingų stilistinių laikotarpių tapybos sluoksniai.
Klasicizmo epochoje labiausiai vertinta balta sienų spalva, todėl daugelio pastatų senosios freskos buvo nubaltintos, o naujos tapytos retai. Dėl tos priežasties nemažai XVI– XVIII a. sukurtų kompozicijų dar ir dabar yra po XIX–XX a. tinko sluoksniais ir jos žinomos tik iš negausių rašytinių šaltinių ar restauratorių atliktų polichromijos tyrimų.
XX a. aštuntame dešimtmetyje Lietuvoje atsiradus profesionalių sienų tapybos restauratorių kartai naujam gyvenimui buvo prikelta daugybė senosios sienų tapybos kūrinių. Daugiausia jų esama Vilniuje.
Seniausia polichromija
Seniausia iki mūsų dienų išlikusi freska – Vilniaus katedros kriptoje XIV a. pabaigoje nutapyta epitafi - nė kompozicija „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu“. Naujausi tyrimai rodo, kad tai yra vietinio meistro kūrinys. Stilistikos, plastikos ir ikonografi jos analizė liudija, kad freskos kūrėjas buvo įgudęs tapyti stačiatikių ikonas, tačiau atlikdamas šį užsakymą stengėsi kuo tiksliau laikytis krikščioniškosios ikonografi jos reikalavimų.
Kiti iki mūsų dienų išlikusios gotikinės sienų tapybos pavyzdžiai – taip pat iš Vilniaus statinių. XX a. pabaigoje buvo atidengtos ir konservuotos Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno sienų freskos. Ši XVI a. pradžioje sukurta sienų tapyba – didžiausias Lietuvoje išlikęs gotikos tapybos kūrinys, išsiskiriantis itin sudėtinga, pagal vokiečių grafikos pavyzdžius sukurta ikonografija.
2001 m. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios skliaute buvo atidengta gotikinė ornamentinė polichromija. Gotikos laikų tapybos madą atskleidžia ir nedideli fragmentai, išlikę senuosiuose miestiečių namuose Vilniaus Vokiečių gatvėje. Šios gatvės 20-ojo namo eksterjere esančios nedidelės apvalios nišos ištapytos arkangelų fi gūromis, o sienų braukos dekoruotos įrašais gotišku šriftu.
Žinoma, kad gotikos laikų tapyba gausiai puošė Trakų salos pilies menių sienas. Deja, įdomių siužetų, atspindinčių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių gyvenimą, yra išlikę tik XIX–XX a. pradžios menininkų akvarele ar tušu darytose kopijose.
Šventovių ornamentika
Renesanso laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir kituose Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europos kraštuose, dirbę sienų tapybos meistrai ypač daug kūrė sgrafito technika. Sienas padengus kelių spalvų (dažniausiai baltos ir juodos) tinko sluoksniais, jų paviršiuose būdavo išraižomos sudėtingos fi gūrinės ir ornamentinės kompozicijos. 1974 m. renesansinio sgrafito fragmentai buvo restauruoti Vilniuje, Aušros Vartų gatvės 8-o namo pagrindiniame fasade. Tačiau bene didžiausias pastarųjų metų Lietuvos paveldosaugos specialistų atradimas – Vilniaus Šv. Stepono bažnyčia. Polichromijos tyrimai parodė, kad visa renesansinės šventovės išorė XVII a. pradžioje buvo išpuošta sgrafito ornamentais ir figūrinėmis scenomis. Visa tai jau kelerius metus restauratoriai kantriai atidengia iš po vėlesnių tinko sluoksnių.
Be sgrafito, Renesanso laikotarpiu neužmiršta ir al secco technikos tapyba. Ypatingu plastikos grožiu ir ikonografijos sodrumu garsėja buvusios viduramžių cecho patalpos Vilniuje, Rūdininkų g. 13. Įdomu tai, kad čia yra ištapytos ne tik mūrinės tinkuotos sienos, bet ir medinės lubų sijos. Kadaise Lietuvoje būta daug tapyba dekoruotų medinių lubų, tačiau išliko vos vienas kitas pavyzdys ir tai dažniausiai avarinės būklės.
Iki mūsų dienų Lietuvoje daugiausia yra išlikę baroko laikotarpio sienų tapybos pavyzdžių. Du šimtmečius (XVII ir XVIII a.) klestėjusi puošni ir teatrališka baroko epocha paliko ryškų pėdsaką mūsų krašto dailės ir architektūros istorijoje. Puikus vietinės XVII a. tapybos pavyzdys – 1668 m. ištapyta kadaise Trakų dominikonams priklausiusi Rykantų Švč. Trejybės bažnyčia (Trakų r.). Šventovės sienose yra įamžinti fundatorių Marcijono Oginskio ir jo žmonos portretai, Kryžiaus kelio stočių ciklas ir dominikonų šventųjų atvaizdai. Restauruojant Kryžiaus kelio scenas sienoje buvo rasta įrėžta tapybos data (1668 m.) ir tapytojo Jono Janavičiaus pavardė.
Neabejotinais barokinės sienų tapybos šedevrais yra laikomi fl orentiečio tapytojo Mikelandželo Palonio kūriniai. Apie 1674 m. šį menininką pasikvietė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Zigmantas Pacas ir užsakė jam dekoruoti Pažaislio kamandulių vienuolyną ir bažnyčią. Apie 1692 m. M.Palonis ištapė Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią. Šis menininkas daug prisidėjo prie iliuzinės perspektyvinės sienų tapybos mados paplitimo Lietuvoje. Be to, jis vienas iš nedaugelio Lietuvoje kūrė tikros freskos technika.
XVIII a. ypač buvo paplitusi sienų tapyba, kurios geriausiai išlikusių, be to, ir daugiau tirtų, pavyzdžių yra sakralinėje architektūroje. Visos gražiausios šio šimtmečio barokinės Vilniaus bažnyčios (Šv. Jono, Šv. Teresės, Šv. Jurgio, Šv. Dvasios, Šv. Kryžiaus Atradimo ir kt.) buvo gausiai ištapytos. Sostinei nenusileido ir kitų Lietuvos vietų šventovės, tačiau jų polichromija daug prasčiau išsilaikė.
Kryžiaus kelio scenos
Verta pamatyti ir patyrinėti tapytas Kryžiaus kelio scenas buvusiame Tytuvėnų (Kelmės r.) bernardinų ansamblyje. Buvusioje Videniškių (Molėtų r.) atgailos kanauninkų vienuolyno infulato rezidencijoje yra restauruota vienuolyno vyresniųjų portretų galerija. XX a. pabaigoje naujam gyvenimui prikeltos Liškiavos (Varėnos r.) Švč. Trejybės bažnyčios skliauto freskos. Ne itin vykusiai restauruota, bet vis tiek tapytu dekoru pribloškianti yra Jiezno (Prienų r.) Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo šventovė.
Itin mažai yra išlikusios tapybos medinėje architektūroje. Buvusią jos gausą patvirtina tik rašytiniai šaltiniai, o mūsų dienomis galime pamatyti vos vieną kitą XVIII a. ir pagal baroko tradiciją XIX a. pirmojoje pusėje sukurtą pavyzdį. Iš jų paminėtinos Grūšlaukės (Kretingos r.) kapinių koplyčia, Degučių (Šilutės r.) Šv. Vincento Ferariečio ir Griškabūdžio (Šakių r.) Kristaus Atsimainymo bažnyčios.
XIX a. klasicizmo, romantizmo ir kitų stilistinių srovių madą atspindinčios sienų tapybos išliko mažai. Jos kiek daugiau esama Vilniaus senamiestyje, privačiuose interjeruose, todėl ji nedaug kam matoma. Ryškiausias XIX a. pabaigos profesionaliosios sienų tapybos pavyzdys – Kauno katedroje šv. apaštalų Petro ir Pauliaus gyvenimo scenas vaizduojantis ciklas. Devynių scenų ciklą 1895 m. sukūrė tapytojas Janas Čajevičius, garsėjęs kaip Varšuvos, Sankt Peterburgo, Gardino ir Kauno šventovių dekoruotojas.
Dr. Dalia KLAJUMIENĖ
