Rytiniame Andų kalnų šlaite murzinai rudi Huallagos upės vandenys teka link Amazonės miškų. Aukštai įsikūrę ir šilto klimato lepinami erdvūs slėniai tapo puikia terpe augti kokai – augalui, kuris yra naudojamas kokaino gaminimui. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose Kolumbijos narkotikų baronai, slaptai bendradarbiaudami su Peru karinėmis pajėgomis, čia kultivuodavo milžiniškas kokos plantacijas. O vėliau šio augalo produkciją tonomis išeksportuodavo.
Florindo Eleuterio Flores-Hala, kovos bendražygiams geriau žinomas kaip Artemio, kontroliavo Aukštutinės Huallagos slėnį. Kaip pasakoja „Guardian“, daugeliui peruiečių Artemio tapo legendomis apipintu kovotoju: vienų nekenčiamu, kitų nuolankiai garbinamu. Artemio vadovavo Huallagos grupuotei, priklausiusiai žiauriam komunistiniam partizanų judėjimui „Šviečiantis takas“.
Šiuo metu Artemio yra vienintelis dar gyvas likęs ir laisve besimėgaujantis grupuotės centrinio komiteto narys. Buvęs vyriausiasis judėjimo vadas Abimaelis Guzmanas, savo pasekėjų pramintas „Prezidentu Gonzalu“, buvo sugautas 1992 metais. Tuomet prasidėjo ir grupuotės nuosmukio pradžia. Guzmanas, kaip ir jo draugė Elena Iparaguirre, buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Po to, kai praeitą mėnesį mirė Kolumbijos partizaninio judėjimo FARC lyderis Alfonso Cano, Artemio gali būti vadinamas paskutiniuoju tikru Lotynų Amerikos geriljos lyderiu. Jis taip pat yra vienas labiausiai paieškomų žmonių – JAV valstybės departamento Narkotikų skyriaus apdovanojimų programa siūlo 5 milijonus dolerių už informaciją, kuri padėtų surasti ir areštuoti šį kovotoją. Taigi Artemio viešumoje rodosi retai. Paskutinysis kartas, kuomet kovotojas viešai bendravo su tarptautine žiniasklaida, buvo 2004 metais. Bet dabar, pirmą kartą per septynerius metus, Artemio sutiko pabendrauti su žiniasklaidos atstovais.
Siauru, per Huallagos kokos plantacijas vedančiu taku žingsniuojančius „Guardian“ žurnalistus pasitinka automatiniu šautuvu ginkluotas paauglys. Juodais „Šviečiančio tako“ marškinėliais vilkintis vaikinas palydi žurnalistą iki miško laukymės, kur išsirikiavę stovi 34 ginklais apsikarstę ir uniformuoti vyrai. Vienas kiek vyresnis vyriškis maloniai pasisveikina ir pristato Artemio vardu. Artemio pasikviečia atvykusius žurnalistus atsigaivinti karšta kakava ir kiek pailsėti po kelionės. Kovotojas pareiškia nekantriai laukęs žurnalistų vizito ir tuoj pat pavaišina juos vietiniu raudonu vynu.
Paskutiniojo Peru partizanų lyderio išpažintis (nuotr. Gamintojo)
Taip gana jaukiai įsitaisę miško laukymėje, „Guardian“ žurnalistai surengė savotišką Artemio spaudos konferenciją. „Noriu abipusių paliaubų ir amnestavimo“, – kovotojas iškart ėjo prie reikalo esmės. Po tris dešimtmečius trukusių ginkluotų kovų Artemio jaučiasi pasirengęs su Peru vyriausybe susėsti prie bendro stalo ir pradėti taikos derybas. Galiausiai nutraukti kruvinas kovas. „Mes tiesiog norime politinio sprendimo. Mes išlaikytume tam tikras savo pajėgas, bet jos būtų skirtos gynybai. Nieko nepultume, žinoma, nebent mus kas nors atakuotų“, – paaiškino Artemio.
„Tokia yra šiandienos realybė. Požiūris pasikeitė. Tad ginkluota kova turi būti nutraukta“, – savo poziciją išsakė Artemio. Kovotojas jau ir anksčiau yra padaręs panašių pareiškimų, bet po jų ir vėl prasidėdavo kovotojų išpuoliai prieš Peru karines pajėgas ar net civilius gyventojus. Artemio užsimena ir apie jam pateiktus paliaubų pasiūlymus. Anot Peru valdžios, jei Artemio savanoriškai pasiduotų, kovotojas būtų teisiamas nešališkame teisme. Bet Artemio nuolatos keldavo savas sąlygas – vyriškis reikalaudavo, jog mainais į kovotojų pasidavimą šalies vyriausybė išlaisvintų „Šviečiančio tako“ idėjinį vadą Guzmaną. O to padaryti greičiausiai nesutiktų nei viena Peru vyriausybė. Daugelis „Šviečiančio tako“ kovotojų Guzmaną laiko ketvirtuoju komunizmo pranašu – po Markso, Lenino ir Mao Dzedungo.
Paskutiniojo Peru partizanų lyderio išpažintis (nuotr. Gamintojo)
Kitos dienos ankstų rytą laukymėje įrengtoje stovykloje dienas leidžiantys jaunieji partizanai išsirikiavo sugiedoti „Internacionalo“. Sukilėlių vadas buvo pakilios nuotaikos. Smagiai niūniavo iš jo radijo sklindančių Mozarto ir Andrew Lloydo Webberio kūrinių melodijas. Mėgstamiausias Artemio kūrinys – Richardo Claydermano „Ballade pour Adeline“. Gana netikėta, jog žiaurumu pagarsėjęs kovotojas pasirodo besąs didelis romantinės muzikos gerbėjas. Grupuotės lyderis mėgaujasi melodinga muzika, o jo būrio kovotojai tuo metu iškelia judėjimo vėliavą.
Bet pats Artemio jokių prieštaravimų neįžvelgia. Anot jo, remdamasis komunistinės klasių kovos principais, jis gali pateisinti iš esmės bet kokį savo veiksmą. „Aš labai gailiuosi dėl valstybės karių žūčių – daugelis jų buvo paprasčiausi jaunikliai, klusniai vykdę jiems duotus įsakymus. Bet tie kareiviai vykdė kapitalistų ir buržuazinės klasės nurodymus, gynė jų interesus. Tai mane labiausiai ir skaudina“, – paaiškina Artemio. Pats Artemio taip pat tarnavo šalies kariuomenėje. „Esu Peru patriotas. Aš tiesiog gimiau tarnauti kariuomenėje. Dabar aš irgi esu kariuomenėje, tiesa, kitoje barikadų pusėje. Toje, kuri gina liaudį“, – pasakoja partizanas.
Paskutiniojo Peru partizanų lyderio išpažintis (nuotr. Gamintojo)
Gimęs 1961 metais bežemio valstiečio šeimoje, Artemio vaikystėje uždarbiaudavo dainuodamas gatvėse. „Aš žinojau, kas yra skurdas. Su juo susidūriau jau nuo pat vaikystės. Bet vėliau, kuomet geriau pažinau Peru, kuomet apsilankiau Limoje, apkeliavau kitus šalies regionus, supratau, kad taip gyvena beveik visi mano valstybės žmonės. Tai nebuvo tik mano, tai buvo visų peruiečių kasdienybė. Tuomet pradėjau skaityti Mao Dzedungo citatų knygelę. Ją esu perskaitęs kokį tūkstantį kartų“, – prisimena Artemio.
Devintajame dešimtmetyje Artemio įsitikinimai paskatino vaikiną įsijungti į „Šviečiančio tako“ judėjimą. Susipažinęs su Guzmanu, jaunuolis greitai tapo vienu įtakingiausių judėjimo vadų – jam buvo paskirta tvarkytis ekonomiškai itin svarbioje Aukštutinės Huallagos vietovėje. Tuo metu teritorijoje vyko nuožmi narkotikų kartelių tarpusavio kova. Aršus Peru narkotikų karas tęsėsi dar ir pasibaigus tris dešimtmečius trukusiam Peru pilietiniam konfliktui. Regiono miesteliuose būdavo išmėtomi lavonai, pažymėti užrašu „soplones“ (skundikas). Ar galima pateisinti ir tai? „O ką daugiau daryti su „soplon“? Nėra kito pasirinkimo, skundikai turi būti išžudyti“, – aiškina Artemio.
„Šviečiantis takas“ turėjo savų kovos metodų. Vienas jų vadinosi „pasirinktiniu sunaikinimu“, reiškusiu, jog kartais niekuo nekalti civiliai žmonės turėjo būti žudomi specialiai. Neva dėl kažkokių aukštesnių judėjimo tikslų. Vieną kartą buvo išžudyta visa valstiečių šeima, įskaitant ir devintą mėnesį nėščią merginą. Artemio pripažino, kad tai buvo klaida. „Bet pabandykite save įsivaizduoti mano vietoje. Aš juos turiu sunaikinti, nes kitaip jie mane tiesiog eliminuos“, – pasakojo Artemio. 2003 metų duomenimis, nuo 1980 iki 2000 metų ginkluotose kovose žuvo 69280 Peru gyventojai. Peru valdžia oficialiai laikosi pozicijos, jog dėl daugumos šių žūčių yra kaltas judėjimas „Šviečiantis takas“.
Paskutiniojo Peru partizanų lyderio išpažintis (nuotr. Gamintojo)
Nepaisant to, jog dauguma jo kovos bendražygių jau yra išgaudyti ir sumedžioti, bet pats Artemio vis sugeba pasprukti. Vyriškis visuomet yra vienu žingsniu priekyje. Artemio daugiausiai padeda vietinė žvalgyba ir apginkluoti jauni valstiečių sūnūs. „Jaunėliai yra visuomet pasiruošę kovai, nes jie dar tiki, kad tokia kova gali atnešti permainų“, – pasakojo kovotojų lyderis.
Artemio skelbiasi savo kova išreiškiantis aukščiausius socialistinius idealus. Bet ne paslaptis, jog pats kovotojas turtus kraunasi, kontroliuodamas itin pelningą narkotikų prekybą, verslininkams siūlydamas savo apsaugą ir mainais už tai reikalaudamas piniginio atsiskaitymo bei rinkdamas duoklę iš nelegalių miško kirtėjų. Pats Artemio tai neigia, bet su juo bendravę ir jo veiklą sekę vietiniai žurnalistai turi prikaupę nemažai įrodymų. „Jis manipuliuoja savo meilikavimusi, paslaugumu bei keliama baime. Taip Artemio sugebėjo išgyventi per visą kruviną kovų laikotarpį. Jis tapo tikru geriljos veteranu“, – aiškina „Šviečiančio tako“ veiklą savo knygoje aprašęs žurnalistas Gustavo Gorritis.
Bet dabar šis sukilėlių veteranas nusprendė sudėti ginklus ir užbaigti kruvinus nesutarimus. Artemio netgi turi planų eiti į profesionaliąją politiką ir tapti šiuo metu uždraustos Peru komunistų partijos lyderiu. Sunku spręsti, ar toks Artemio noras kyla iš paprasčiausios desperacijos, ar tai jo romantizuotos kovos idealų įkvėptas troškimas. Panašu, kad Artemio tiesiog suprato, jog sėkmė jį lydėjo ir taip pakankamai ilgai – kovotojas buvo smarkiai sužeistas bent keletą kartų, jo karinė stovyklavietė Peru ginkluotųjų pajėgų buvo apsiausta dešimtis sykių, bet Artemio liūdnos baigties vis išvengdavo. Greičiausiai toks likimo prielankumas negali tęstis amžinai, tad savalaikis pasitraukimas iš kovos lauko, matyt, tebus racionalus kovotojo paskaičiavimas.
Kuomet „Guardian“ žurnalistai žingsniavo link karinės stovyklavietės išėjimo zonos, Artemio pagarsino savo muzikos grotuvą. Mišku aidėjo Beethoveno Penktoji simfonija. Matyt, tuomet Artemio vis dar įsivaizdavo save kaip didvyrišką kovotoją už socialinį teisingumą.
