„Žinia, kiekvienoje kelionėje Vytaras nusileidžia iš savo kulinarinio olimpo, kur barškina visokius Svetimus puodus, ir vieną vienintelį kartelį pradžiugina savo kolegas lietuvišku patiekalu su egzotiniu prieskoniu. Šiandien kaip tik atėjo ta diena ir Vytaras pažadėjo mus nudžiuginti tikru lietuvišku kugeliu su vištų blauzdelėmis.
Audra į krantą prinešė krūvas jūros žolių. Japonai tai būtų kaip mat subėgę ir jas visas suvalgę, arba bent jau užraugę juodai dienai, o štai meksikiečiai žolėmis kaip maistu per daug nesidžiaugia. Ką ten nesidžiaugia - jei jų paprašai kokių salotų, tai gauni tris žiedelius svogūno, tris riekeles pomidoro ir pusę kilogramo mėsos. O čia dar kažkokios jūržolės...
Nepaslaptis, kelionėje nepersimiegame. Į kelią leidžiamės su šviesa, kad dar su šviesa spėtume kur nors ir nuvažiuoti. Užtat dienomis, kai niekur nevažiuojame, stengiamės atsigriebti - va, Marčius - visas jau atsigriebęs. Tik mūsų Edis mano, kad miega tik bailiai - kokią šeštą ryto jis jau su visom savo kamerom budi kur nors palei horizontą - vis tikisi pagauti savo gyvenimo saulėtekį.
Vietiniai supermarketai išsiskiria ypatinga būtiniausių prekių gausa. Pagaliau įminėme jų mįslę - jie visi parduoda kažką tokio, ką turi visi - na, pavyzdžiui, tualetinį popierių ir konservuotas pupeles, ar šlepetes ir aštrius padažus, tačiau kiekvienas dar turi kažką, ko neturi kiti. Todėl jei nori rimtai apsipirkti, turi sukti ratus, apeidamas bent penkias parduotuves.
Šis supermarketas yra ypatingas tuo, kad čia galima gauti bulvių, o be to jis dar turi ir automatinę tortilijų kepimo liniją. Be bulvių ir svogūnų, Marčius ir Vytaras nusipirko dar po aštriausią įmanomą pipirą - žadėjo eiti lažybų, katras jį suvalgys visą ir net akimi nemirktelės.
Kadangi mes, kaip tikri meksikiečių (ir argentiniečių) draugai, esame užkietėję mėsėdžiai, vien tik pliku bulviniu kugeliu mūsų nepaimsi. Todėl teko užsukti į vietinę mėsinę (matote paveikslėlyje) įsigyti įvairių mėsiškų reikalų.“
