Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga penktadienį paskelbė Antipremijos laureatus - „išradingiausius“ šalies knygų vertėjus ir leidėjus.
Daugiausia antrus metus už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą teikiamų premijų šiais metais atiteko leidyklai „Alma littera“, o viena „išradingiausių“ vertėjų pripažinta Audronė Mulevičiūtė.
Kaip pranešė Literatūros vertėjų sąjunga, „Jotemos“ leidyklai Antipremija atiteko už barbarišką antikos vardų ir realijų darkymą romanuose „Pompėja“, „Imperium“, „Paskutinysis Kato“.
Šių knygų vertėjai ir redaktoriai, anot vertintojų, antikinius vardus lietuvino kaip pakliuvo. Taip Katonas tapo Kato, Pizonų giminė - Pyzo klanu, Kapitolijaus muziejus - Kapitolino muziejumi. Verstose knygoje iškraipomi ne tik vardai, bet ir antikos realijos.
„Obuolio“ leidykla premijuota už „Auksinio obuolio seriją“, kurioje leidžiama ne iš originalo kalbų versta Rytų klasika. Tokiuose leidiniuose, anot specialistų, neįmanoma išvengti klaidų ir netikslumų, nes klasikinės literatūros vertimai reikalauja ne tik puikiai mokėti originalo kalbą, bet ir išmanyti tam tikras kultūros realijas. Lietuviškuose šių knygų vertimuose netrūksta transkripcijos klaidų, prastai perteikiamas pats originalo tekstas.
Pranui ir Valdimarui Sasnauskams Antipremija atiteko už sudarytojų „talentą“ ir tariamą daugiakalbystę. Jų verstose ir sudarytose knygose vaikams pasigesta nurodytų vertimo šaltinių, o patys lietuviški vertimai skurdūs, netikslūs, patrumpinti.
Premija už netikusius vertimus teko leidyklai „Alma littera“ už 2006 metais išleistus „Didžiųjų 20 a. rašytojų apsakymus“. Garsios rašytojos Nadine Gordimer sudaryto rinkinio lietuviškame leidinyje apsakymai versti ne iš originalios kalbos, vietomis praleisti žodžiai, suardyta sintaksė, daug netikslumų, autorių stilius iškraipytas.
Antilaureate paskelbta ir šios leidyklos vertėjai Astai Grabauskienei už „raišus, šlubus ir kuprotus vertimus, atliktus plačiai užmerktomis stiklinėmis akimis“.
Šios vertėjos tekstuose mūza verčiama pelyte, gomurys - liežuvėliu, patamsėjusi spjaudyklė - bespalviu šlaitu, smeigtukai - pieštukais, katilas - prieplaukos skarda, skuduras - filė, prieškambaris - laiptine, kraujo skonis - pajuodusia gerkle, higienos prekės - higienos straipsniais, slepiamas praplikęs pakaušis - mažu slaptu mėnuliuku.
Vertėja A.Mulevičiūtė premijuota už „leidyklos „Alma littera“ palaimintą vertimų plejadą, įteisinusią vertimo absurdų žanrą“.
Ši jauna vertėja, per trejus metus išvertusi 11 knygų, ne tik, anot premijos steigėjų, verčia vyresnius, labiau patyrusius, bet tik vieną ar dvi knygas per metus sugebančius išversti vertėjus išleisti į pensiją. Ji sugebėjo sukurti ir naują, savitą kalbą.
„Ji sėdėjo prieš šviesą, neužteko išsipešusių plaukų kuokšto jos atsikišusiai, palyginti su visu veidu, surinktu į grimasą, vagoje tarp nosies ir lūpdažiu padidintu lūpų, kaktai uždengti. Degtinė grąžino man stačiokišką galvą. Neatsakau, nes mano lūpos jau tupi ant jos kojų“, - tai tik keletas „perliukų“ iš A.Mulevičiūtės verstų knygų, kuriuos atrado Antipremijas skyrę kolegos vertėjai.
Leidykloms „Eridanas“, „Margi raštai“, „Presvika“ Antipremijos atiteko už vertėjo pavardės neminėjimą, pristatant leidžiamas knygas savo tinklalapiuose.
Premijas skirianti Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šiuo simboliniu apdovanojimu siekia atkreipti leidėjų ir skaitytojų dėmesį į vertimo kokybę ir vertėjo darbą, ginti literatūros vertėjo profesijos prestižą. Vertimų antilaureatais skelbiami leidėjai, žiniasklaidos atstovai, nevertinantys vertėjų darbo ir apskritai literatūros, bei vertėjai, padoriai nemokantys nei originalo, nei lietuvių kalbos, o taip pat aplaidūs ar neišmanūs redaktoriai.
