Kainų viršutinės ribos nustatymas naftai leistų užkirsti kelią Kremliaus turtėjimui iš vienos svarbiausių eksportuojamų žaliavų bei nukirstų finansus, naudojamus Ukrainos karui. Po G-7 narių pareiškimo, Rusija iškart sureagavo sakydama, kad Kremlius jokiu būdu neparduos savo eksportuojamos naftos toms valstybėms, kurios nustatys viršutinę kainos ribą.
Tuo metu kritikai tvirtina, kad ši schema niekada neveiks tinkamai. Tačiau jie klysta. Remiantis pokalbiais su JAV Iždo departamento ir Didžiosios Britanijos ministrų kabineto pareigūnais, kitais G-7 šalių vyriausybių lyderiais ir aukščiausio lygio verslo vadovais iš kelių pagrindinių sektorių, tampa akivaizdu, kad kritikai per greitai nuvertina tokią priemonę, kaip kainų viršutinės ribos nustatymas. Iš tikrųjų, didžioji dalis apklaustų verslo lyderių palaiko tokį planą.
Štai dažniausiai keliami klausimai ir kodėl kritikai klysta.
1. Kodėl yra reikia nustatyti viršutinę kainų ribą rusiškai naftai?
Net jei jums ir nerūpi Rusija ar Ukraina, nieko nedarymas vien tik dėl ekonominių priežasčių nėra išeitis.
Nepaisant to, kas nutiks su siūlomu viršutinių kainų ribos nustatymo planu, Europos Sąjungos šeštasis sankcijų paketas uždraus Rusijos žaliavinės naftos importą jūrų keliais į bloko valstybes, o tai galioti pradės jau nuo gruodžio 6-osios, įskaitant visus perdirbtus naftos produktus, pavyzdžiui, benziną, dyzeliną ir mazutą. Tiesa, pastarieji ribojimai įsigaliotų nuo 2023 metų vasario 5 dienos.
Visgi pastebima, kad rusiškų energijos išteklių atsisakymas, jeigu tai nebus įgyvendinama palaipsniui, gali staigiai smogti išaugusiomis kainomis ir pasiūlos šokais.
Taigi viršutinės kainų ribos nustatymas rusiškai naftai turėtų būti įvertinamas ne pagal dabartinę, o pagal gruodžio 5-osios situaciją, kai, tikėtina, ištiks pasiūlos šokas. Tokiu būdu prezidentas Vladimiras Putinas galėtų pasipelnyti iš šoktelėjusių naftos kainų, net jeigu eksporto mastai ir sumenks.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, viršutinė kainos riba rusiškai naftai būtų tarsi būdas palaikyti rusiškos naftos tekėjimą į pasaulinę rinką ir palaikyti ekonominį stabilumą, kas yra prioritetas G-7 vyriausybėms, bet tuo pat metu tai sumažintų Rusijos pelno maržą už kiekvieną parduotą naftos barelį.
2. Ar kainų viršutinės ribos įvedimui neigiamos įtakos nepadarys valstybės, nusigręžiančios nuo sankcijų įvedimo?
Kritikai įrodinėja, kad tokios šalys kaip Indija, Kinija, Turkija ir daugelis kitų valstybių niekada nesutiks nustatyti viršutinės kainų ribos rusiškai naftai, tad, skeptikų teigimu, globaliu mastu ši schema nepasiteisins.
Nors iš tiesų kai kurios valstybės nėra linkusios pritarti viršutinės kainų ribos nustatymui, bet šios šalys nėra būtinos, kad planas galiausiai pasiteisintų. Kritiką išsakantys asmenys neatkreipia dėmesio į tai, jog naujajam planui nepritariančios valstybės kaip tik ir siekia iš Rusijos pirkti naftą už žemesnę kainą, o viršutinės kainų ribos nustatymas kaip tik ir gali suteikti galimybę derėtis su Rusija.
Jau dabar Indija, Kinija ir kitos besivystančios šalys rusišką naftą perka už neįtikėtinai mažą kainą – 30 JAV dolerių už barelį. Taigi Rusija šiuo metu atsidūrė beviltiškoje situacijoje ir bando surasti naftos pirkėjus, siūlydama jiems ilgalaikes, fiksuotos kainos sutartis su didele nuolaida, tokiu būdu tarsi užsitikrindama, kad vėliau iš eksporto bus uždirbama bent dalis pajamų.
Vienas Azijos ekonomikos ministras konfidencialiame pokalbyje buvo įsitikinęs, kad su Rusija galima sudaryti dar geresnę sutartį dėl rusiškos naftos nei kad šiuo metu Kremliaus pasiūlyta 30 JAV dolerių kaina už barelį, ypač jeigu pagal G-7 planą bus uždrausta finansuoti, apdrausti ir transportuoti rusišką naftą.
Pasak Azijos ministro, jam tai suteiktų papildomų svertų, kurie išlaidas perkeltų ant Rusijos pečių, tad galiausiai V. Putinas patirtų dar didesnių finansinių nuostolių.
Buvęs JAV pareigūnas Robertas Hormatsas kalbėdamas apie Kiniją pastebėjo, kad Pekinas laikosi ilgalaikės energijos išteklių šaltinių diversifikavimo politikos, nuo kurios niekada nėra nukrypstama. Praktiškai tai nubrėžia ribas, kiek Kinija gali pirkti naftos iš Rusijos.
3. Ar nebus pernelyg lengva apeiti šį planą?
Kai kritikai reiškia nuogąstavimus dėl galimų iššūkių įgyvendinant G-7 planą, dėl logistinių sunkumų ir vadinamojo „sankcijų nesandarumo“, jie nepastebi, kad JAV vyriausybės politikos bei įvestų sankcijų laikymasis šiuo metu yra svarbiausias prioritetas kiekvienam globaliam verslo dariniui. Rizika susidurti su sankcijomis verslui gali pridaryti daug daugiau nemalonumų nei mėginimas menkai pasipinigauti.
Panašus skepticizmas anksčiau buvo išsakomas ir dėl finansinių sankcijų kovoje su terorizmu ar pinigų plovimu po Rugsėjo 11-osios, tačiau šiandien kiekviena finansų įstaiga turi visas reikiamas kompetencijas bei infrastruktūrą, kad būtų užtikrintas reikalavimų laikymasis.
Panašiai ir dabar privatus sektorius sugebės rasti būdų, kaip prisitaikyti prie naujų aplinkybių, juolab kad generaliniai įmonių direktoriai privačių pokalbių metu teigia labiau pritariantys viršutinės kainų ribos nustatymui nei visiškam žaliavos draudimui. Taigi verslo atstovai yra suinteresuoti bendradarbiauti.
Žinoma, gali pasitaikyti ir „sankcijų nesandarumo“ atvejų. Mažesnės, neretai privačios finansų, logistikos ir prekybos įmonės, kurios yra įsikūrusios Rusijoje ar Vakarų sankcijų politikos neremiančių valstybių teritorijose, tikėtina, toliau siūlys savo paslaugas Rusijai transportuojant naftą, bet paslaugų kainos gali išaugti, tad net ir tokiu atveju Rusijos pajamos sumenktų.
Neutralios pozicijos besilaikantys naftos gamyklų atstovai ir toliau sutiks perdirbti Rusijos žaliavą, o vėliau apdorotus produktus parduos pasaulinės rinkos dalyviams. Tačiau svarbiausia yra tai, kad kiekviena didelė pasaulinio lygio verslo bendrovė bus suinteresuota nefinansuoti, nepirkti, neprekiauti, netransportuoti ar neapdrausti rusiškos žaliavos. Pavyzdžiui, 90 proc. apdraudžiamų jūrų krovinių yra Europos Sąjungoje arba Didžiojoje Britanijoje, o Rusijai netrukus bus užkirstas kelias.
Kadangi jūrų uostai, laivybos keliai ir naftos tanklaiviai bus draudžiami, Rusijos naftos eksportas susidurs su logistiniais sunkumais, kroviniai bus pristatomi vėliau. Rusijos nafta, kuri buvo transportuojama iš Baltijos ir Juodosios jūrų uostų į Europą, dabar gabenama per Aziją, o tai užtrunka 30 dienų ilgiau. Visi šie sunkumai nulems, kad V. Putino pajamos bus gerokai mažesnės.
4. O kaip dėl infliacijos? Ar dėl sankcijų Rusijos eksportui kainos už naftą ir degalus nešoks į naujas aukštumas?
Visiškai priešingai: viršutinės kainų ribos nustatymas aiškiai nutaikytas į tai, kad būtų galima išvengti itin staigaus naftos kainų augimo dėl gruodžio 5-ąją Europos Sąjungoje turėsiančio įsigalioti draudimo, kuris neleis jūrų keliais gabenti rusiškos žaliavos.
Iš tiesų, finansų rinkų atstovai jau dabar signalizuoja apie numatomą kainų stabilumą ir gal netgi sumažėjimą. Ateities naftos rinkoje pastebimas procesas, kai rinkos dalyviai planuoja žymiai mažesnę naftos kainą ateityje nei ji yra šiuo metu. Kitais žodžiais tariant, finansų rinkos ne panikuoja, o priešingai – gali netgi pasveikinti viršutinių kainų lubų įvedimą rusiškai naftai.
Be to, žiniasklaidos priemonėse svarstoma dėl V. Putino galimybių padidinti naftos gavybą, siekiant kompensuoti pajamų sumažėjimą. Tokie komentatorių teiginiai neatsižvelgia į faktą, kad Rusija nėra efektyvi naftos gavybos srityje, o gamybos sąnaudų prasme yra viršūnėje tarp OPEC+ valstybių. Pavyzdžiui, Rusija patiria maždaug dvigubai daugiau sąnaudų nei Saudo Arabija.
Taigi V. Putinas neturi galimybių kompensuoti prarandamų pajamų padidindamas naftos gavybos apimtis, o ypač kai pritaikė dideles nuolaidas: naftą jis parduoda už vos didesnę kainą nei patiriamos išlaidos, neskaitant padidėjusių kaštų dėl ilgesnių logistinių kelių.
5. Ar Putinas neužsuks naftos kranelio, kaip jau yra grasinęs padaryti tai anksčiau?
Labai svarbu atskleisti V. Putino blefą. Nors Kremlius jau anksčiau skelbė, kad Rusija nustos tiekti žaliavas į bet kurią valstybę, kuri tik pritaikys viršutinę kainų ribą, energijos eksportas į kitas šalis jau ne vienerius metus sudaro daugiau kaip pusę viso Rusijos vyriausybės biudžeto.
Kadangi dabar Rusijos pajamos už gamtines dujas gerokai sumažės, V. Putinas negali sau leisti užsukti naftos kranelio, kai jo šalies ekonomika svyruoja dėl vis didėjančių karo Ukrainoje išlaidų.
Be to, vargu, ar Vakarų valstybės, importuojančios žaliavinius išteklius iš Rusijos, galiausiai atsidurtų nepalankioje padėtyje. Naftos rinka niekuomet nebuvo laikoma pasauline, mat šalys mokėdavo skirtingą kainą už skirtingos rūšies naftą, kuri yra gaunama ne iš vieno tiekėjo.
Jeigu kai kurios valstybės mokės keliais doleriais daugiau už nustatytą viršutinę kainų ribą, tai G-7 šalių planui įtakos nepadarys.
JAV specialusis pasiuntinys Eurazijos energetikos klausimais Richardas Morningstaras teigė: „Pradėjau diskutuoti dėl viršutinių kainų ribų kaip cinikas, tačiau šiuo momentu tikrai negaliu pastebėti neigiamų aspektų.“
Pažvelgus į faktus atidžiau galima išvysti, kad siūlomo plano kritikai ir cinikai galiausiai paslys ties naftos klausimu, o viršutinė kainų riba gali atverti tikrą žaliavos fontaną.
