Kai kurie automobiliai sugeba papasakoti atskirą istoriją. Tiesiog užtenka į juos pažvelgti, ir galvoje pradėję suktis sraigteliai automatiškai pradeda piešti vaizdus, dar labiau sustiprinančius įspūdį apie konkretų automobilį. Vis dėlto, tokių automobilių pasaulyje nėra daug: „Aston Martin DB5“, „DeLorean DMC-12“, „Porsche 911“, tačiau į jų gretas visada norisi įtraukti ir bent vieną visureigį – britiškąjį „Land Rover Defender“.
Asmeniškai, „Land Rover Defender“ man visada asocijavosi su įspūdingais šio modelio žygiais „Camel Trophy“ varžybose. Per du dešimtmečius šių varžybų dalyviai sugebėjo išmaišyti kone visą pasaulį, ir kiekviena komanda vairavo ne bet ką, o būtent „Land Rover“ visureigį, kuris gelbėdavo jų kailį pačiose sudėtingiausiose situacijose.
Botus dėvintis miesčionis
Civilizuotame pasaulyje „Defender“ vardas vertinamas dvejopai. Tam tikrose šalyse „Defender“ tarnavo kaip darbinis arklys ūkyje – įspūdingas pravažumas ir elementari konstrukcija leido jį sutvarkyti rankose turint vos vieną ar du įrankius.
Kitoje medalio pusėje – skirtingų šalių kariuomenės. Štai, naujo tūkstantmečio pradžioje „Defender“ visureigius naudojo Lietuvos sausumos pajėgos, tačiau prieš keletą metų įvykusi transformacija kaip reikiant sukrėtė ištikimiausius „Defender“ gerbėjus. Visgi, teoriškai, „Land Rover“ nusprendė atsisakyti savo tikrųjų vertybių vardan visuotinių automobilių pramonės tendencijų ir noro įtikti daugiavaikėms šeimoms, kurios visureigius perka dėl įsivaizduojamo prestižo ar kilometro ilgio žvyrkelio, vedančio link ką tik pastatyto kotedžo.
Nepaisant šių ir kitų nusistatymų, „Land Rover“ šiandien yra vienas iš nedaugelio visureigių gamintojų, leidžiantis savo kailiu išbandyti tikrąsias automobilių galimybes bekelėje. Ir „Land Rover Experience“ programa yra viena iš tų, kuri be jokių abejonių leidžia įvažiuoti į gilesnę brastą ar automobilio priekį nukreipti į stačią ir siaurą įkalnę. Laikas patikrinti ką jie sugeba lietuviškoje bekelėje.
Nuotykių ieškoti toli nereikia
Visada buvau įsitikinęs, jog asmeninius automobilius reikia pirkti ir naudoti pagal paskirtį. Sportiškas hečbekas turėtų retkarčiais prasimankštinti mėgėjiškose autosporto varžybose, dyzelinis universalas turėtų būti naudojamas ne kaip trumpų kelionių po miestą instrumentas. Na, o visureigis – patys suprantate.
Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse „Land Rover“ į visureigių išbandymo programą žiūri kaip niekad rimtai. „Defender“ išbandymų dieną galėjome rinktis iš flotilės skirtingų šio visureigio modifikacijų, o organizatorių paruoštoje trasoje mus kiekviename žingsnyje lydėjo sertifikuotas „Land Rover Experience“ instruktorius ir lenktynininkas – Karolis Raišys.
Taigi, supratę, kas mūsų laukia, ir su „Defender“ automobiliais išsirikiavę paskui instruktorių, netrukus pradėjome judėti Panevėžio kryptimi. Keletas posūkių į kairę, keletas posūkių į dešinę, ir netrukus plačias lygumas pakeitė kaip niekad arti automobilio veidrodėlių esančios medžių šakos.
Po kelių akimirkų vaizdas pasikeičia dar kartą. Miško keliukas tampa dar siauresnis, reikalaujantis užlenkti šoninius veidrodėlius, o provėžų gylis paskatina padidinti „Defender“ kėbulo prošvaisą. Bet šiuos du veiksmus reikėjo atlikti ne tik dėl to.
Nusileidus nuo lengvai vingiuoto kalnelio, priešais mus pasimatė pirmoji kliūtis. Nors įkalnė nebuvo labai stati, ji klastinga – čia miesčioniškas visureigis iškart iškeltų baltą vėliavą, nes tiesiog nesugebėtų į ją įvažiuoti.
Šios kliūties sudėtingumą padidina ir tai, jog vienoje pusėje slypi gana gilios provėžos ir pora didelių akmenų, kurie gali tapti itin brangiai kainuojančios klaidos priežastimi. Bet ką gi – neišsigąstame. Vadovaudamiesi K. Raišio patarimais, įjungiame reikiamus režimus, įkvepiame gryno oro ir, nesidairydami atgal, kopiame į pirmąjį, nors ir itin mažą, bekelės Everestą.
Iš tiesų, buvau maloniai nustebintas kaip lengvai „Defender“ leido šią kliūtį įveikti. Kažkur užsklandoje veikiančios pagalbinės sistemos ir keturių varančiųjų ratų pavara padarė patį sunkiausią darbą už mane, kol aš tik sukinėjau vairą ir spaudžiau akceleratoriaus pedalą.
Suprantu, kad tokiu pačiu principu šiandien veikia daugelis naujų automobilių, tačiau tokį elgesį jie demonstruoja važiuodami ant asfalto, kur sąlygos yra vos ne idealios, o štai „Defender“ visišką atsipūtimo kultūrą propaguoja ten, kur jos neturėtų būti – kėbulą braižančių medžių apsuptyje ir nuokalnėse, kurios taip ir laukia kada galės įlenkti priekinį buferį.
Režimų įvairovė
Šiandien sunku surasti automobilį, kuriame nebūtų sudėtingos elektronikos prietaisų. Net ir pigiausio visureigio titulą besimatuojantis „Dacia Duster“ šiandien turi daugiau negu pakankamai įrenginių, kurie rūpinasi važiavimo komfortu, tad tik galite įsivaizduoti, kas dedasi „Defender“ visureigyje, kuris kainuoja keletą kartų daugiau.
Pavyzdžiui, milijonus skaičiavimų apdoroja net du „Qualcomm Snapdragon“ procesoriai. Automobilyje taip pat yra net 16 tarpusavyje bendraujančių modulių, atsakingų už praktiškai visas automobilyje esančias funkcijas.
Būtent šios technologijos yra vienas didžiausių indėlių, siekiant pakeisti tradicinį visureigio vairavimą bekelėje. Tradicines perjungimo svirtis pakeitė mygtukai ir automatizuotai veikiančios sistemos, kurios iš dalies sumažina pasididžiavimą įveikus kokią nors kliūtį, bet nepamirškime, jog visuotinio komforto kiekviename žingsnyje ieškantys tokių automobilių pirkėjai nori galutinį tikslą pasiekti maksimaliai aukštame komforto lygyje.
Pirmosios kliūties pavyzdys parodė, jog šiuos kriterijus „Defender“ sugeba išpildyti kone nepriekaištingai, tačiau tai buvo ne pabaiga. Įveikę negilų upelį ir išvažiavę į civilizuotesnę aplinką (bekelės standartais), padidinome greitį ir pradėjome mėgautis kitais „Defender“ atributais.
Važiuojant tipiniu miško keliuku galėjau vėl leisti automobiliui nuspręsti, kokius nustatymus parinkti, kad purus smėlis ar lietaus išplautos atkarpos nesukeltų diskomforto, tačiau vietoje to pradėjau bandyti skirtingus važiavimo režimus, tikėdamasis pajusti ryškesnį skirtumą tarp jų.
Esant poreikiui, centriniame ekrane galima koreguoti viduryje ir gale esančio diferencialo veikimą, keisti pavarų dėžės, akceleratoriaus, vairo stiprintuvo, traukos kontrolės parametrus – ši pasirinkimų jūra leidžia labai tiksliai pasakyti automobiliui, kur esate, kokia danga važiuojate ir kokio sukibimo iš jo tikitės.
Aplinka, kurioje važiavome tam tikrą laiko tarpą, tikrai nebuvo nei sudėtinga, nei reikalaujanti įsitempimo, tačiau kiekvienas įveiktas kilometras buvo lydimas didžiulio pasitikėjimo ir užtikrintumo. Duobės, nelygumai, kalniukai, iš kairės į dešinę vingiuojantys miško keliukų posūkiai šiam automobiliui kelia tik didžiausią malonumą. Toks jausmas, jog būtent šioje aplinkoje jis atgyja, kaip ir bet kurios veislės šuo, kuomet jį išveda pasivaikščioti į lauką.
Vienas iš geriausių
Kad ir kaip niūriai tai skambėtų, „Land Rover Defender“ išlieka vienu iš retų naujų automobilių, kuriuos vairuojant galima pajusti tikrą senamadiško visureigio dvasią. Kiti – tie, kurie kadaise su pasididžiavimu puikavosi gamintojų prekybos salonuose – šiandien yra įrašyti į Raudonąją knygą arba paprasčiausiai nebeatitinka velniškai griežtų taršos reikalavimų. Pastarieji, švelniai tariant, nėra gailestingi mašinoms, kurios buvo sukurtos tam, kad galėtų išriedėti toliau už civilizacijos ribų.
„Defender“ yra įdomus ne tik dėl to. Žavėtis juo norisi ir dėl „Land Rover“ užsispyrimo laikytis savo principų, nepaisant Europos Sąjungos taisyklių. Gamintojas iki šiol leidžia įsigyti britiškąjį visureigį ne tik su įkraunamu hibridu, bet ir su klasikiniais varikliais. Norisi 6 cilindrų dyzelio? Prašau. Norisi, kad šalia stovinčio „Toyota Prius“ skardos pradėtų drebėti? Jokių problemų – rinkitės iš 4,4 arba 5,0 litro V8 galiūnų.
Ir vis tiek, nepriklausomai nuo to, kuris variklis suks keturis varančiuosius ratus, „Defender“ galimybės bekelėje išlieka vienodos. Jis kiekviename žingsnyje kels didžiulį pasitikėjimą, o ir „Land Rover“ priimti sprendimai demonstruoja, jog ištisus dešimtmečius puoselėjama tikrojo visureigio dvasia gali gyvuoti net ir šiandien.
