Skaitau portale „Balsas.lt“ patiražuotą straipsnį – mįslingai filosofišku pavadinimu: „Pasikeisti Afganistanas gali tik pats, Lietuvos pinigai – į balą“.Skaitau ir pagalvoju: „Pasikeisti Lietuva gali tik pati – Europos Sąjungos pinigai – į balą“
Kuo blogiau arba geriau? Kodėl vokietis turi mokėti lietuviui už jo amžinai nepastatomus stadionus arba saugumo pastatus? Kodėl vokietis arba britas turi čia vykdyti visokias oro policijos misijas arba finansuoti Ignalinos atominės elektrinės uždarymą? Kad brolis lietuvis turėtų ką pavogti? Kodėl koks amerikiečių ar britų generolas turi gaišti savo laiką, kad rengtų Lietuvos prezidentės trokštamus ir reikalaujamus nepataisomo ir barbariško „labustano“ gynybos planus?
„Iš visos Lietuvos į respublikinę konferenciją „Žmogiškumo pamokos. Tarptautinės misijos tada ir dabar“ Tauragėje susirinkę Afganistano karo veteranai kviestiniams įvairių institucijų atstovams išsakė tvirtą nuomonę: „Mes devynerius metus, vieną mėnesį ir 19 dienų tarnavome krašte, kurio žmonės turi savitus papročius, tradicijas, tikėjimą, savitą kovos už savo laisvę būdą. Teisė tai pakeisti neduota nė vienai pasaulio šaliai, tad ir bet kokios tarptautinės misijos Afganistane tampa nerezultatyvios ir nerealios“, – paporino Alytaus Naujienų žurnalistė Aldona KUDZIENĖ.
……….
„Konferencijos dalimi tapo ir šventosios mišios, kurias Tauragės bažnyčioje aukojo skirtingų laikotarpių Afganistano gyvenimo pulsu gyvenę dvasininkai: po šio karo košmarų kunigu tapęs Alvydas Bredikis ir Lietuvos kariuomenės Tauragės įgulos kapelionas majoras Remigijus Monstvilas.
Alytiškius žavėjo Tauragės rajono mero Prano Petrošiaus aktyvumas, noras būti šalia savo žmonių. Jis konferencijoje dalyvavo su visa savivaldybės vadovų komanda“, - rašo susižavėjusi autorė…
Aš irgi žaviuosi mišiomis, kuriose (spėju) buvo klaupiamasi ir ašaringai dūsaujama į nukryžiuotojo pusę. Iškart po to, kai prisiminta, jog „devynerius metus, vieną mėnesį ir 19 dienų tarnavome krašte, kurio žmonės turi savitus papročius, tradicijas, tikėjimą, savitą kovos už savo laisvę būdą.“
Žaviuosi ir dalyviais, buvusiais SSRS rekrūtais, kurie savo, tegul ir nesavanorišką, dalyvavimą okupacinėje avantiūroje, mėginant padaryti iš Afganistano dar vieną sovietų respubliką, prieš pat einant į Dievo namus apibūdina, kaip „tarnavimą krašte“. Patogu ir neskauda – kaip špyga kišenėje.
Žaviuosi autore, kuri moka tuo –žavėtis. Žaviuosi buhalterija, kuri suskaičiavo „į balą išmestus“ Lietuvos pinigus. Žaviuosi ne todėl, kad man labai norisi strateginio ąžuoliukų parko Čagčarano apylinkėse apsaugos arba manau, jog projektas pigus, o Lietuvos dalyvavimas tobulai apgalvotas bei atsakingas.
Iki apsivėmimo žaviuosi subtiliai siūloma alternatyva. Žaviuosi sugebėjimu painioti laikmečius, kaitalioti sąvokas, malti viską į vieną košę ir palaipsniui piršti išvadą, esą Lietuvai nereikia nei NATO, nei automato. Reikia tik, klausantis „tarnavimo“ (karo turbūt nebuvo?) veteranų pasakų ir maldų, rūtų darželyje apsitvertų vištytės bei gaidelio, o gal dar kokio bambalio alaus. Iki apsivėmimo žaviuosi dvasingu siūlymu susiprasti, kad sovietai, NATO ir Europos Sąjunga yra tas pats. Kad mėšlą nuo sviesto skirtia tik negerbiantys skonių bei nuomonių įvairovės. Kai tokių supratingųjų kritinė masė bus sulipdyta, galėsime žavėtis savimi, kaip dar viena Abchazija arba Pietų Osetija. Potencialūs Kokoity (toks Lubiankos sutvertas „osetinas“) analogai renkasi į konferencijas bei mišias, o nacionaliniai naujienų portalai jų lozungus verčia savo antraštėmis. Europos pinigai bejėgiai tai pakeisti – protingi europiečiai turėtų tai suprasti.
