Tačiau tradicijų puoselėtojai tam nepritaria, ir sako, kad naikindami medžius kapinėse, naikiname ir dali savo istorijos.
Tvarkydama savo dėdės, partizano kapą, šiukšlėmis, prikritusiomis nuo medžių, piktinasi alantiškė Danutė Levenauskienė. Moteris griežta – kapinėse - medžiams ne vieta.
Kai kuriuos žmones erzina viskas, ir krentančios šakos, ir paukščiai, vejantys lizdus virš mirusiųjų kapų. Alyvos į ugnį papila ir paminkladirbiai. Jie taip pat žmones ragina kratytis medžių, kurie esą yra didžiausi paminklų niokotojai.
Štai Alantos bendruomenė pasiskirstė į dvi grupes, pusė žmonių stojo į kovą su medžiais, o kiti puolė augmeniją ginti.
Visgi vietos valdžia patenkino tų norus, kam medžiai trukdė. Tad dalis augmenijos, ypač iš kapinių centro, buvo išpjauta. Vėliau, prasidėjus konfliktams, dalis teritorijos taip ir liko apsodinta, ir pjovimo darbai sustabdyti. Tačiau seniūnas sako, kad neilgam.
O norisi ne be reikalo, kaip sako ne vieną skundą valdžiai rašiusi alantiškė Vitalija Miškinienė. Ji griebiasi už galvos dėl netinkamai tvarkomų medžių kapinėse.
O štai Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų kraštovaizdžio skyriaus vadovas sako, kad tokia situacija yra visoje šalyje. Ypač kaimo kapinaitėse. Žmonės masiškai prašo leidimų kirsti medžius, ir daro tai lengva ranka. Kraštovaizdžio specialistai sunerimę.
Įžvelgiama ir savivaldybių kaltės. Savivaldybių architektai dažnai tingi pasukti galvą, kaip tas kapines pagražinti. Tad taisyklėse, kaip aiškina specialistas, pritrūksta žmonėms informacijos, kokie medžiai gali ir turi augti kapinėse, kad jos panašėtų į gražų parką. O štai etnografai ir iš viso primena – istoriškai Lietuvoje kapinės be medžių nebuvo įsivaizduojamos. Be mitologinės, medžiai turėjo ir praktinę pusę.
Tad išpjaunant senuosius medžius, prarandamas ryšys ir su protėvių kapais.
Plačiau apie tai TV3 reportaže
