Vokiečių draudikams pabranginus pasėlių draudimą, žemdirbiai vėl prakalbo apie savišalpos foną, kurį norėta steigti prieš keletą metų.
Gamtos stichijos vis dažniau pražudo pasėlius, o Lietuvos žemdirbiai vis dar svarsto: drausti ar ne ir kokia draudimo sistema būtų tinkamiausia. Jie pripažįsta, kad susitarti sunku ir dėl vienybės stokos, ir dėl valdininkų abejingumo.
Draudikai patyrė nuostolių
Prieš ketvertą metų į mūsų rinką įžengus vokiečių draudimo bendrovei „Vereinigte Hagel“, mūsų žemdirbiai buvo nusiminę, kad savišalpos fondas, siūlytas kaip viena iš pasėlių draudimo alternatyvų, buvo numarintas. Dabar atgaivintą idėją skeptiškai vertina ir specialistai, ir kai kurie žemdirbiai, ir draudikai.
„Vokiečių draudikai drastiškai pabrangino pasėlių draudimą. Tai atbaidys ūkininkus nuo draudimo arba paskatins steigti savišalpos fondą“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vadovas Jonas Talmantas. Jis sutinka, kad pastaraisiais metais draudikai patyrė daug nuostolių dėl iššalusių draustų pasėlių.
Pasak „Vereinigte Hagelversicherung VVaG“ filialo „VH Lietuva“ vadovo Algimanto Navicko, per pastaruosius dvejus metus žemdirbiai sumokėjo 18,9 mln. Lt draudimo įmokų, dar tiek pat kompensacijų skyrė valstybė, o bendrovė jiems išmokėjo 79,8 mln. Lt draudimo išmokų. Daugiausia išmokėta už rapsus. Tačiau nuostolingiausias buvo bulvių draudimas – 2011 m. bulves apdraudę žemdirbiai gavo 22 kartus daugiau draudimo išmokų, nei patys sumokėjo draudimo įmokų.
„Reikia pripažinti, kad savišalpos fondas nebūtų tiek sutaupęs ir išmokėjęs kompensacijų ūkininkams. Bepigu žemdirbių valdomai vokiečių draudimo kompanijai, kuri turi užsiauginusi „lašinius“. Tačiau privalome suprasti, kad tokiu keliu galime eiti ir mes. Juk valstybė dengia 50 proc. draudimo įmokų, kurios tenka vokiečiams“, – pareiškė J.Talmantas.
Įmoką padidino iki 2,5 karto
Pasak A.Navicko, įvertinusi pastarųjų dvejų metų patirtus nuostolius dėl iššalimo, bendrovė nusprendė vidutiniškai nuo 1,8 iki 2,5 karto padidinti draudimo įmokų tarifą rudenį draudžiamiems žieminiams javams ir rapsams.
„Pasėliai iššalo visoje Lietuvoje. Tokiu atveju vieni draudikai nebepajėgūs atlyginti nuostolių. Tad arba valstybė prisiima papildomus perdraudimo įsipareigojimus, arba draudimo bendrovė didina tarifus, arba išvis nesiūlo šios rizikos draudimo paslaugos. Juk nė viena draudimo bendrovė Šilutės rajono gyventojų, kurie gyvena netoli Nemuno, nedraudžia nuo potvynių, nes jie įvyksta kasmet“, – teigė vokiečių draudimo bendrovės filialo Lietuvoje vadovas.
Anot jo, 2012 m. pabrango tik iššalimo rizikos draudimas, kitų rizikų draudimo įmokų tarifai liko nepakitę. Pavasarį kviečių hektaro draudimas kainuoja vidutiniškai apie 30–50 Lt, rapsų – apie 70–100 Lt. A.Navickas pabrėžė, kad draudimo sąlygas atidžiai seka ir dalį draudimo rizikų prisiimantys perdraudikai, kurie vertina, ar draudimo bendrovių klientams siūlomos sąlygos atitinka prisiimamos rizikos dydį.
Vokiečių draudimo bendrovės filialo Lietuvoje vadovas tvirtino, kad didžiausia pasaulyje pasėlių perdraudimo bendrovė „Munich Re“ nebepratęsė sutarties su “Vereinigte Hagel”, kai po trečių veiklos metų Lietuvoje draudimo bendrovė kartu su valstybės kompensacijomis surinko 5,4 mln. Lt draudimo įmokų, o išmokėjo triskart daugiau – 15,3 mln. Lt išmokų.
Nustatė kompensacijų lubas
Pasak Pauliukų žemės ūkio bendrovės vadovo Andrėjaus Štombergo, draudikai paslaugas turėjo branginti, nes išmokėjo daug kompensacijų. Tačiau, anot jo, prie to prisidėjo ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM).
„Draudimo įmokoms padengti šiemet numatyta ne daugiau kaip 12 mln. Lt, be to, nustatyta maksimali kompensacijos suma, pavyzdžiui, už kviečių hektarą kompensuojama 53 Lt. O jei draudimo įmoka siektų 150–200 Lt, tuomet valstybė nepadengtų pusės įmokų“, – aiškino Pasėlių draudimo koordinavimo taryboje apsidraudusiems žemdirbiams atstovaujantis A.Štombergas.
ŽŪM Ekonomikos ir programų vertinimo departamento direktorius Vygantas Katkevičius patvirtino, kad šiemet numatyti apribojimai kompensuojant pasėlių draudimo įmokas. „Nustatyta maksimali kompensacijos suma už hektarą, nes atsitinka taip, kad draudikų įkainiai dėl visokių priežasčių pradeda didėti“, – paaiškino V.Katkevičius. Anot jo, pernai pasėlių draudimo įmokų kompensacijoms reikėjo skirti 16 mln. Lt.
A.Štombergas teigė, kad ūkininkus apsunkina ir ŽŪM sprendimas draudimo įmokų kompensacijas pavesti administruoti Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA). Anksčiau pinigai buvo pervedami tiesiai draudikams. Dabar ūkininkai privalo sumokėti visą draudimo įmokų sumą, o kompensacijai gauti pateikti dokumentus NMA.
Savišalpos fondui dar nepasirengę
Pauliukų žemės ūkio bendrovės vadovas pripažino, kad šiemet pasėlių tikriausiai nedraus, nebent pasikeistų sąlygos. Pernai nukentėjus pasėliams draudikai šiai bendrovei išmokėjo 250 tūkst. Lt išmokų, o dar ankstesniais metais – apie 0,5 mln. Lt.
A.Štombergas skeptiškai vertina sumanymą steigti savišalpos fondą, nes esą tam mūsų žemdirbiai dar nepasirengę. „Penki ūkininkai – penkios nuomonės ir dar tarpusavio nepasitikėjimas. Argi taip ką nors sukursi? Jei protingai sutarus, galima būtų steigti fondą, bet iki to mums dar toli“, – samprotavo žemės ūki bendrovės vadovas.
Žemdirbių savišalpos fondas nėra patrauklus ir Panevėžio rajono ūkininkui Eugenijui Adamkevičiui. Augalininkystės ūkio savininkas nekart pasinaudojo ir pasėlių draudikų paslaugomis. „Draudimo sąlygos turi būti priimtinos abiem šalims, tarp draudikų ir draudėjų turi atsirasti pasitikėjimas, tuomet įmanomas bendradarbiavimas. Kita vertus, geriausia nelaimėms pasiruošti patiems. Iš patirties žinau, kad stichinės nelaimės užklumpa kas 7 metai. Auginu įvairias kultūras, tad jei vienos pražūva, kitos lieka“, – dėstė ūkininkas.
Dauguma ūkininkų laikosi nuošaly
Prieš ketvertą penketą metų buvo aktyviai aptarinėtos galimybės steigti savišalpos fondą. Tačiau ŽŪM atstovai neskubėjo paremti mūsų žemdirbių, o gana energingai palaikė vokiečių ūkininkų draudimo kompaniją.
„Su tuometiniu Žemės ūkio rūmų pirmininku B.Markausku dėjome daug pastangų dėl šio fondo steigimo, tačiau bergždžiai“, – prisiminė J.Talmantas. Jis įsitikinęs, kad žemdirbių savišalpos fondą galima būtų įsteigti tik įvedus privalomą draudimą, koks yra kitose šalyse.
„Jei visi sąžiningai draustumėmės ir į fondą mokėtume vienokią ar kitokią įmoką, tada galėtume pagelbėti nelaimės atveju. Bet jei drausime 3–5 proc. pasėlių, nieko gero nebus. Matome, kad dabar tik kokie 5 proc. ūkininkų priklauso savivaldos organizacijoms ir moka mokesčius, kiti laikosi nuošalyje ir laukia, kol už juos kas pakovos. Kita bėda, jog valdininkai nesuinteresuoti, kad ūkininkų savivalda būtų stipri“, – apgailestavo J.Talmantas.
Pasak ŽŪR vicepirmininko B.Markausko, svarbu, kad prie fondo prisidėtų valstybė. Tačiau esant dideliam draudimo mastui, valstybei tektų kur kas daugiau kompensuoti draudimo įmokų. Jis abejoja, ar dabar su Vyriausybe pavyktų susitarti dėl tokių lėšų.
B.Markauskas mano, kad realiausia parama žemdirbių savišalpos fondui būtų, jei naujo europinio finansinio laikotarpio programoje atsirastų lėšų draudimui. „Europoje vis rimčiau kalbama apie stichijų padaromus nuostolius, šios rizikos valdymą. Jei atsirastų finansavimas, būtų galima pagalvoti ir apie tokį fondą“, – sakė jis.
A.Navickas įsitikinęs, kad savišalpos fondas žemdirbiams atneštų nemažai nusivylimo. Esant tokiai draudimo sistemai esą būtų sudėtinga apskaičiuoti kiekvienos augalų grupės draudimo įmokų tarifus, sudėtinga sukurti objektyvią ir efektyviai veikiančią žalų įvertinimo ir jo teisingumo kontrolės sistemą. Be to, anot jo, iškiltų daug problemų, jei reikėtų išmokėti daugiau kaip 50 proc. surinktų draudimo įmokų.
„Lietuvos žemdirbiai į pasėlių draudimą žiūri kaip į verslą, iš kurio būtina gauti naudos. O vokiečiai draudžiasi dėl savo ūkininkavimo saugumo ir tęstinumo garantijų“, – pabrėžė A.Navickas.
Laukia naujų europinių lėšų
Mindaugas Kuklierius, žemės ūkio viceministras
Gerai, kad vokiečiai nepasitraukė, nors tokia rizika buvo. Dvejus metus iš eilės jie patyrė didelių nuostolių, todėl pabrangino įmokas, todėl turėjo problemų dėl perdraudimo. Viliamės, kad pasėlių draudimą po 2013 m. bus galima perdrausti europiniais pinigais. Tuomet būtų galima svarstyti ir apie paramą savišalpos fondui. Dabar prie to prisidėti valstybės finansinės galimybės labai ribotos.
Iš savo kišenės mokėti nenori
Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto skyriaus vedėjas
Norint turėti savišalpos fondą, reikėtų visiems žemdirbiams kasmet mokėti įmokas. Patirtis rodo, kad lietuviams nėra lengva susitarti ir prisidėti iš savo kišenės. Gali būti, kad jie daugiau norės iš valstybės finansavimo, nei rodys iniciatyvas dėl savo indėlio į bendrą kasą.
Vida TAVORIENĖ
