Šie metai galingiausioms pasaulio valstybėms bus pasirengimo artėjantiems rinkimams metai, ir ramybės žemėje nuo to nebus daugiau.
Pasauliniai G20 pobūdžio forumai neras recepto, kaip kovoti su ekonominėmis krizėmis. Prieštaravimai tarp JAV ir Kinijos gilės, Iranas tęs savo branduolinės programos įgyvendinimą, Europa pasiners į savo vidinių problemų akivarą, o Rusija reikalaus, kad Vakarai padarytų papildomų nuolaidų karinėje srityje.
Didžiosios valstybės: garbinamųjų pasikeitimo metas
Šie, 2011 metai, ypatingi tuo, kad bus ruošiamasi valdžios pasikeitimui pasaulio mastu. Mat, jau kitais, 2012 metais, pasikeis svarbiausių pasaulio valstybių vadovai. Visų pirma Jungtinių Valstijų, kurios kol kas yra vienintelė pasaulio supervalstybė tiek pagal savo ekonomiką, tiek pagal armijos galią. Net jei amerikiečiai neišsirinks naujo prezidento, ir Baltųjų Rūmų šeimininku liks Barakas Obama, dar keturi jo prezidentavimo metai vargu ar bus panašūs į ankstesniuosius: Amerikos prezidentai vadovaujasi tokia taisykle – pirmuosius ketverius metus jie dirba, kad būtų išrinkti dar vienai kadencijai, o likusius – istorijai. 2012 metais vadovas pasikeis ir kitoje didžiausioje pasaulio valstybėje – Kinijoje. Naujasis KLR pirmininkas, skirtinai negu JAV prezidentas, šaliai vadovaus ne ketverius, o visą dešimtį metų.
Be to, rinkimai vyks ir daugelyje šalių, kurias galima vadinti regiono lyderėmis, tarkime, Rusijoje ir Venesueloje. Paprastai rinkimų metais dauguma politikų per savo rinkiminę kampaniją reklamuoja pasiekimus, bet kadangi krizės metais mažai kas gali pasigirti dideliais laimėjimais, daugelis kandidatų, regis, pasirinks kitokią strategiją. Tam, kad patiktų krizės iškamuotiems rinkėjams, pasaulio lyderiams kur kas paprasčiau bus pradėti rungtis, kuris sugebės kiečiau ginti nacionalinius interesus.
JAV: metai per dvejus
Prezidentui Barakui Obamai šie pasirengimo rinkimams metai nežada jokių grandiozinių darbų, tokių kaip užsienio politikos ,,perkrovimas„ ar įstatymo priėmimas dėl sveikatos apsaugos sistemos reformos. Tai didžia dalimi susiję su tuo, kad visos ambicingos pirmojo juodaodžio JAV prezidento iniciatyvos kol kas nedavė rezultatų. Ekonomikos atgaivinimas po recesijos vyksta labai jau lėtai, sveikatos apsaugos sistemos reforma buksuoja ir sutinka vis didesnį visuomenės pasipriešinimą. Norimo stabilumo Afganistane vis nėra, ir “perkrauti„ santykius kol kas pavyksta tik su krizės prispausta Rusija. Užtat stiprėjanti Kinija, kuriai pasaulinės finansų sistemos krizė atnešė tik naudos, elgiasi vis užtikrinčiau ir nenori paisyti Amerikos interesų. Todėl vidaus politikos srityje Baltieji Rūmai, be abejo, pašvęs šiuos metus didelių darbų, pradėtų per pirmuosius dvejus B.Obamos prezidentavimo metus, užbaigimui. Visų pirma bus imtasi sveikatos apsaugos sistemos reformos. Jeigu šis projektas žlugs, Demokratų partijos lyderio šansai būti perrinktam gerokai sumažės, todėl Baltieji Rūmai turės mesti visas jėgas tam, kad nauja sistema pradėtų veikti.
Situaciją, susiklosčiusią užsienio politikos srityje, galima pavadinti apgailėtina. Kadangi greitai išspręsti visų problemų, kurias paliko George Bushas jaunesnysis, B. Obamai nepavyko, jis ir šiais metais toliau kapstysis tų pačių problemų sąvartyne. Bus tęsiamas praėjusiais metais pradėtas karių išvedimas iš Irako. Šie metai bus lemtingi ir Afganistano kampanijai – prieš dvejus metus B.Obama pažadėjo, kad 2011metais Amerikos kariuomenė ims trauktis iš šalies. Stabilumo nepasiekta, ir praėję metai turėjo įtikinti Vašingtoną, kad stabilizacija vargu ar galima apskritai. Todėl dabar JAV, greičiausiai, pradės rengtis misijos Afganistane užbaigimui. Ir galimas daiktas, kad prasidės aktyvesnės derybos su nuosaikiaisiais talibais.
Artimieji Rytai: atidėtas karas
Kaip parodė praėję metai, visos JAV pastangos priversti Iraną atsisakyti savo branduolinės programos buvo bergždžios. Šiais metais spaudimas Iranui, be abejo, ir toliau bus daromas, tačiau pradėti karą likus metams iki rinkimų B. Obama vargu ar ryšis. Greičiausiai Vašingtonas dės visas pastangas ir tam, kad sulaikytų Izraelį nuo prevencinio smūgio. Daugiausia, ką galės padaryti pasaulio visuomenė – pritaikyti eilines sankcijas, kurios, kaip ir visos ankstesnės priemonės, neturės įtakos Teherano branduolinei programai. Šiomis sąlygomis Irano kaimynams arabams, kurie, kaip parodė neseniai paskelbti ,,Wikileaks“ duomenys, labai bijo ajatolų branduolinių ambicijų, beliks tik pirkti ginklus, juo labiau, kad naftos kainų augimas tą leidžia daryti. Bendrą įtampą didins ir arabų-žydų konfliktas, kurio židinys ir toliau rusens: teroristai atakuos Izraelį, o šis rengs atsakomąsias atpildo akcijas.
Dar viena svarbi tendencija turi įsivyrauti Artimuosiuose Rytuose 2011 metais – tai Turkijos įtakos stiprėjimas. Pernai Turkija, atrodo, galutinai neteko vilties patekti į ES gretas ir visas savo diplomatijos pastangas nukreipė į pozicijų stiprinimą islamo pasaulyje.
Azija: baimė ir neapykanta iš Kinijos
Pasirengimo rinkimams metai nežada ypatingų sukrėtimų svarbiausiai Azijos regiono šaliai – Kinijai, kuri 2010 metais aplenkė Japoniją pagal BVP dydžius ir tapo antrąja ekonomika pasaulyje. Kadangi visuotinių rinkimų šalyje nebūna, operacija ,,Valdžios paveldėtojas„, be abejo,vyks sklandžiai, ir dabartinis KLR vicepirmininkas Xi Jinpingas kitais metais gaus karštai siekiamą partijos generalinio sekretoriaus postą, o 2013 metų pradžioje pradės vadovauti valstybei. Tačiau tam, kad sutvirtintų pozicijas partijoje ir užsikariautų populiarumą liaudyje, 57 metų lyderiui teks parodyti, kad jis yra žmogus, nesileidžiantis į kompromisus su Vakarais. Tai reiškia, kad Pekinas nesutiks su JAV ir ES reikalavimais padidinti juanio keitimo kursą, toliau tęs armijos modernizavimą ir ekspansiją į išteklių turtingą Afriką, Centrinę Aziją ir Lotynų Ameriką. Svarbiausias ekonominis uždavinys šalies viduje, be abejonės, bus pernelyg įkaitusios ekonomikos atvėsinimas. Tiesa, nekilnojamojo turto rinkos burbulų šiais metais Pekinui susprogdinti nepavyks. Daugiausia, ką gali padaryti Valstybės Taryba - tai sulėtinti ekonomikos augimą nuo dabartinių 10 iki planinių 8 procentų.
Kinų kaimynams 2011 metai pranašauja susirūpinimo didėjimą vis stiprėjančia šalimi, kuri vis aktyviau pareiškia savo teises į ginčytinas teritorijas. Ieškodamos išsigelbėjimo Japonija ir Pietų Korėja imsis išbandyto metodo ir pasistengs sustiprinti karinę sąjungą su JAV. Panašu, kad bendrų manevrų prie KLR krantų padaugės, kas tik nervuos Pekiną ir vargu ar duos jam impulsą užimti konstruktyvią poziciją sprendžiant pagrindinį regioninį konfliktą – Korėjos pusiasalyje. Pietryčių Azijos šalys irgi tęs atsvaro Kinijai paieškas, ir tuo, aišku, be Jungtinių Valstijų sieks pasinaudoti ir Indija. Tad visiškai įmanoma, jog pietinėje Azijos dalyje šiais metais pamažu susiformuos antikiniška koalicija.
Europa: problemų jūra
Visus praėjusius metus Europa mokėsi gyventi pagal Lisabonos sutartį, ir šio mokymosi rezultatai skirtingi. Viena vertus, ES pavyko užkirsti kelią kai kurių savo šalių-narių finansinių įsipareigojimų nevykdymui, pavyzdžiui, išgelbėti Graikiją ir Airiją. Tačiau paversti Europos Sąjungą nauju galingu pasaulio žaidėju, ko taip norėjo Briuselis, nepavyko. Turint galvoje daugelio šalių-narių biudžetų deficitų ir užsienio skolos mastą, šiais metais Europos Sąjunga, be abejonės, visas jėgas skirs susikaupusių vidinių problemų sprendimui.
Naujų finansinių įsipareigojimų nevykdymų, greičiausiai, pavyks išvengti, tačiau kiekvienas naujas gelbėjimas bus vis skausmingesnis. Šiomis aplinkybėmis daugelyje ES šalių, ypač ekonomikos lokomotyvuose Vokietijoje, Prancūzijoje ir Skandinavijos šalyse, gali sustiprėti euroskepticizmas – šių šalių gyventojams ir taip atrodo, kad jie dirba už visą Europos Sąjungą. Aišku, kad dėl to savo pozicijas toliau stiprins ir ultradešiniosios partijos, kurios praeitais metais pateko į daugelio svarbių Europos šalių parlamentus.
Rusija: padorumo patikrinimas
Šie metai Rusijos diplomatams gali neduoti ramybės. Jau pirmosiomis jų dienomis susidarė įspūdis, kad ypač nelengva bus Maskvai bendrauti su Vakarų šalimis. Ir dar tuomet, kai visai neseniai Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas atvirai didžiavosi užsienio politikos pasiekimais 2010 metais, ypač bendraujant su Vakarais.
D. Medvedevas, laikydamas savo asmeniniu nuopelnu Rusijos ir Amerikos Sutarties dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo pasirašymą ir sėkmingą jos ratifikavimą, reiškė viltį, kad ir toliau gerės santykiai su JAV: ,,Tikiuosi, kad Amerikos visuomenei ir valstybinėms institucijoms užteks takto ir ištvermės tam, kad šis kursas būtų tęsiamas“. Ministras S. Lavrovas, komentuodamas praėjusių metų Rusijos santykius su Europos Sąjunga, irgi tryško optimizmu. Anot jo, dviejų praėjusiais metais vykusių (birželio mėn. Rostove prie Dono ir gruodžio mėn. Briuselyje) Rusijos ir ES viršūnių susitikimų nutarimai ,,leidžia užtikrintai judėti pirmyn pagrindinėmis strateginės partnerystės kryptimis„.
Šią užsienio politikos idiliją sutrikdė žmogus, panašus į Nikolajaus Gogolio ,,Milinės“ herojų Bašmačkiną, kurį įkūnijo aktorius Rolanas Bykovas – Maskvos ,,Chamovničeskovo„ teismo teisėjas Viktoras Danilkinas. Priešpaskutinę praėjusių metų dieną jis tyliai sumarmėjo nuosprendį ,,Jukos“ koncerno aukščiausios klasės vadovams Michailui Chodorkovskiui ir Platonui Lebedevui, palikęs juos už grotų iki 2017 metų.
Vakarai į tą sureagavo labai priešiškai. Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrė baronienė Caterine Ashton pareiškė: ,,Teismo nepriklausomumas ir kiekvieno piliečio teisė į teisingą teisminį bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijoje, kurią pasirašė Rusija, turi lemiamą reikšmę ES ir RF strateginei partnerystei, ir įstatymo viršenybė yra ,,Modernizavimui skirtos partnerystės„ kertinis akmuo“.
Iš esmės iškilo grėsmė perspektyvai realizuoti vieną iš svarbiausių Dmitrijaus Medvedevo iniciatyvų, apie kurią visą savo pirmąją kadencijos pusę prezidentas kalba –būtinybę įveikti technologinį Rusijos atsilikimą, bendradarbiaujant su Europos Sąjunga. Europos Parlamento deputatai jau prašneko, kad reikia uždrausi vizų išdavimą Rusijos valdininkams, susijusiems su neteisingo nuosprendžio priėmimu, ir ekonominių sankcijų įvedimą. Be to, Europos žiniasklaidoje skleidžiama išpūsta tezė, kad reikia uždrausti įvažiuoti į Europos Sąjungą apskritai visiems Rusijos piliečiams ir tuo pačiu paskatinti aktyviausius rusus daryti spaudimą savo vyriausybei, kad būtų atliekamos politinės ir kitos reformos. Savo ruožtu Jungtinėse Valstijose pasigirdo kalbų, kad nuosprendis M.Chodorkovskiui gali atsiliepti Maskvos stojimui į Pasaulio prekybos organizacija (PPO).
Tačiau galimas ir kitas scenarijus.Vakarai, kartas nuo karto kritikuojantys Rusiją ir kitas, jų nuomone, nedemokratines šalis, niekuomet nebuvo nutraukę su jomis santykių, nenorėdami pakenkti savo ekonominiams interesams, netgi kai Maskva buvo sovietinės ,,blogio imperijos„ sostinė. Nepaisant pasipiktinimo škvalo dėl Rusijos karo su Gruzija (o jis buvo kur kas stipresnis už tą, kuris praėjo paskelbus nuosprendį M.Chodorkovskiui), Europa nesiryžo imtis sankcijų prieš turtingą angliavandeniliais Rusiją. Atsakymą į klausimą, ar nuo to laiko atsirado svarbi priežastis, kad reikėtų veltis į rimtą konfliktą, šį sykį sužinosime metų eigoje.Tuo tarpu Rusija irgi turi ultimatyvių reikalavimų Vakarams. Jai yra svarbu dalyvauti formuojant priešraketinės gynybos sistemą Europoje, apie ką yra pareiškę ir prezidentas D. Medvedevas, ir ministras K. Lavrovas. Maskvoje yra įsitikinę, kad ši sistema, įdiegta be Rusijos žinios, gali pakeisti strateginį jėgų balansą. Ir todėl kalbama apie ginklavimosi varžybų atnaujinimą tuo atveju, jei Rusijos interesai nebus įvertinti. Todėl šiais metais Maskvos ir Vakarų santykiai didžia dalimi priklausys nuo to, ar sėkmingos bus derybos bendros priešraketinės gynybos sistemos konstravimo klausimu.
NVS: draskymosi periodas
Kai kurioms postsovietinėms šalims šie metai tiesiogine prasme taps tvirtumo išbandymo metais. Kirgizijai, kurioje praėjusiais metais iš pradžių kilo maištas, o vėliau įvyko skerdynės etniniu pagrindu, iškilo rimtas savo valstybingumo išsaugojimo klausimas. Šalyje daugėja žmonių, kurie nepatenkinti valdymo formos pasikeitimu iš prezidentinės respublikos į parlamentinę. Ši kol kas nepademonstravo jokių privalumų. Klanai ir toliau kovoja dėl valdžios, o nacionalistinių nuotaikų didėjimas, prasidėjęs po konflikto tarp kirgizų ir uzbekų, greičiausiai tęsis.
Ne geriau klostosi reikalai dar vienoje naftos ir dujų turtingoje Vidurinės Azijos respublikoje – Tadžikistane. Praeitais metais ten kilo precedento neturintis nuo pilietinio karo, vykusio paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, laikų ginkluoto smurto proveržis. Pirmiausia iš gerai saugomo kalėjimo Dušambė centre pabėgo kelios dešimtys ilgiems nelaisvės metams nuteistų kalinių, o po to ekstremistai atakavo vyriausybinės kariuomenės koloną. Visa tai rodo, kad valdžia prezidento Emomali Rachmono asmenyje, kuris valdo šalį pastaruosius 13 metų, nevisiškai kontroliuoja situaciją respublikoje. Dabartinio šalies vadovo politika nepatenkintų žmonių skaičius didėja, kadangi valdymo laikotarpiu jis sukišo už grotų daugybę įtakingų politikų tiek iš savo šalininkų tarpo, tiek ir tų, kurie karo metais kovojo jungtinės opozicijos pusėje ir sudėjo ginklus, patikėję neliečiamumo garantijomis.
Angliavandeniliais turtinguose Kazachstane ir Uzbekistane, greičiausiai, vyraus santykinė ramybė. Ją retkarčiais gali sudrumsti šių šalių prezidentų Nursultano Nazarbajevo ir Islamo Karimovo pavaldiniai, norėdami paprašyti savo lyderių, kad jie ilgiau liktų prie šalių vairo.
Baltarusijos ir Ukrainos vadovai užsitikrino sau santykinai šviesų laikotarpį. Aleksandras Lukašenka šiurkščiai nuslopino opozicijos veiksmus ir toliau laiko savo oponentus ką kalėjime, ką baimėje. Dėl tos priežasties jis galutinai susipyko su Vakarais ir prarado erdvę, kurioje galėtų manevruoti plėtodamas santykius su Maskva.Tuo, be abejo, pasinaudos Kremlius, kad padarytų Lukašenką sukalbamesniu ir, pavyzdžiui, įkalbėtų jį pripažinti Abchaziją ir Pietų Osetiją.
Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius, sprendžiant iš visko, lygiuojasi į kolegą baltarusį. Visus praėjusius metus opozicijos lyderius, tarp jų ekspremjerę Juliją Timošenko, kvietė apklausoms. Tokia strategija, nėra abejonių, bus tęsiama, juk 2012 metais turi įvykti rinkimai į Aukščiausiąją tarybą. Santykiuose su Maskva jam visumoje viskas klostysis gerai, bet sensacingų proveržių, tokių kaip 2010 metais pasirašyta sutartis dėl Rusijos Federacijos Juodosios jūros laivyno bazavimosi Kryme pratęsimo iki 2042 metų, nebebus. Sureguliuoti pagrindinį pasienio ginčą su Maskva dėl Azovo-Kerčės sąsiaurio padalinimo Kijevui vargu ar pasiseks, nors tai ir yra vienas svarbiausių Ukrainos diplomatijos uždavinių.
Bendrame fone išsiskiria Moldova. Maskva dėl savo neapdairumo gali prarasti turėtą įtaką šioje respublikoje. Kremliaus administracijos vadovas Sergejus Naryškinas praėjusių metų pabaigoje mėgino sudaryti Kišiniove prorusišką valdančiąją koaliciją iš Komunistų ir Demokratų partijų, tačiau jam tas nepavyko. Todėl dabar šalį valdo centro dešiniųjų koalicija, sudaryta iš Liberaliosios demokratų, Demokratų ir Liberalų partijų. Ši koalicija visų pirma orientuosis į Europos Sąjungą.
