Pasaulio galingieji, užimdami aukštus postus, jau negali siautėti kaip viduramžių karaliai. Tokia išvada peršasi stebint vis naujus teismo procesus: į kaltinamųjų gretas pakliūna buvę ir esami valstybių prezidentai, vyriausybių vadovai, diktatoriai ir šiaip įtakingi veikėjai.
Vadinasi, tarptautinė bendrija demonstruoja savo demokratinę brandą.Tai patvirtina ir trečią kartą atnaujintas buvusio Prancūzijos prezidento Jacques'o Chiraco teismas. Pirmadienį jis vėl turėjo stoti prieš teismą Paryžiuje, tačiau dėl sveikatos į posėdį neatvyko, o atsiuntė savo advokatą.
Teismas posėdžius atnaujino po pertraukos: kovo 7 d. prasidėjęs, jis po trijų dienų buvo atidėtas. O iš tikrųjų skandalas dėl J. Chiraco įsivėlimo į korupciją būnant Paryžiaus meru kilo dar 2001 metais. Tuomet artėjo nauji 2002 m. Prancūzijos prezidento rinkimai. Kai teisėjas iškvietė prezidentą liudyti, šis pareiškė nesileisiąs žeminamas, ir tai dar labiau sukiršino rinkėjus. Tuo pasinaudojo Prancūzijos nacionalistai, kurie į antrąjį turą buvo išėję kartu su J. Chiracu. Tuomet rinkėjai atvirai guodėsi, jog buvo priversti rinkti „vagį Chiracą“, kad nebūtų išrinktas „fašistas Le Penas“. Ir iš tikrųjų, J. Chiracas gavo 82 proc. balsų, nes rinkėjai tiesiog balsavo prieš radikalų lyderį...
Apie šią svarbią Prancūzijai asmenybę ir jos teismines peripetijas jau rašyta, kai J. Chiracas pareiškė nebekelsiąs savo kandidatūros balandžio 22-ąją vyksiančiuose prezidento rinkimuose. Jau tuomet 74-erių sulaukęs Prancūzijos vadovas nutarė pasitraukti iš aktyvios politikos po 45 metus trukusios karjeros. Jo sprendimas pasitraukti, kurio ir buvo tikėtasi, žymėjo ypatingos eros pabaigą Prancūzijoje ir atvėrė kelią naujai politikų kartai, rašėme straipsnyje. Galbūt šiam sprendimui įtakos turėjo kilęs triukšmas dėl korupcijos, o gal pašlijusi sveikata...
Taigi, 10 metų garsus politikas neišsivaduoja iš metamų kaltinimų raizgalynės. Buvęs prezidentas, gruodį sulauksiantis 79-erių, savo įgaliojimus viršijo 1992–1995 m. būdamas sostinės meru (iš viso šiame poste jis išbuvo net 18 metų). Tuomet jis sukūrė 28 fiktyvias darbo vietas savo partiečiams iš Sąjungos Respublikai remti (RPR). Netrukus byla buvo išskirta į du epizodus: pirmame J. Chiracas buvo kaltinamas dėl piktnaudžiavimo valdžia, sostinės taryboje „įdarbinant“ 21 žmogų, o antrame – dar aštuonis.
Šios „mirusios sielos“ jokio atlyginimo negaudavo, o visi pinigai eidavo į partijos kasą. Tai buvo rizikingas pinigų plovimas, ir tuometinis Paryžiaus meras turėjo žinoti, kad afera kada nors išaiškės. Jo išskaičiavimas buvo netikslus. Manyti, kad tapus prezidentu jam teismas negresia, buvo klaidinga. Iš tikrųjų 1995–2007 m. būdamas šalies vadovu jis įgijo imunitetą teisminiam persekiojimui, nors liudytoju galėjo būti. Per 12 prezidentavimo metų tik 2001 m., artėjant naujai rinkimų kampanijai, kilo triukšmas dėl šalies vadovo sąsajų su korupcija ir įgaliojimų viršijimo. 2007 m. nutaręs nesibalotiruoti į šį postą ir atsidėti savo fondui, J. Chiracas vėl pateko į kaltinamųjų ratą, ir šįkart Temidė jį pasiekė.
Nors Paryžiaus taryba atsiėmė savo ieškinį, su valdančiąja Liaudies judėjimo sąjunga (UMP) sudariusi sutartį, pagal kurią tarybai buvo kompensuota 2,2 mln. eurų, teismo procesas vis tiek buvo pratęstas. Pasak BBC, J. Chiracui gresia 10 metų kalėjimo ir 150 tūkst. eurų bauda. Beje, su juo teisiami dar 9 Prancūzijoje garsūs asmenys, pavyzdžiui, du buvę merijos kanceliarijos vadovai, Penktosios respublikos įkūrėjo generolo Charles'o de Gaulle'io vaikaitis Jeanas de Gaule'is, dabartinio Konstitucinio teismo pirmininko brolis ir kt.
Taigi, pasiligojęs ir neva atmintį praradęs eksprezidentas yra pirmas teisiamas Prancūzijos vadovas nuo 1945 m., tuomet už valstybės išdavimą mirties bausmės sulaukė kolaborantų su vokiečiais vyriausybės Viši vadovas Henri Phillipe'as Petainas (šis socialistų režimo lyderis ketverius metus uoliai vykdė okupacinės nacių vadovybės pavedimus).
Tačiau pasaulis ir Europa žino ne vieną lyderį ar politiką, sulaukusį Temidės rūstybės. Tiesa, jų likimai nevienodi, o ir nusikaltimų vienu matu nepamatuosi. Štai šiuo metu į teisiamųjų suolą Kijeve sėdo prieštaringai vertinama buvusi Ukrainos premjerė Julija Tymošenko. Ji kaltinama viršijusi įgaliojimus, kai 2009 m. su Rusijos vyriausybės vadovu Vladimiru Putinu susitarė dėl dujų tiekimo Ukrainai.
Prokurorai tvirtina, kad J. Tymošenko valstybei padarė beveik 3 mlrd. eurų nuostolį. Ekspremjerė eilinio teismo posėdžio laukia jau mėnesį, o beveik 20 prašymų paleisti ją už užstatą buvo atmesta. Daugelis pasaulio lyderių, visuomenės veikėjų, kaip rašo „The Wall Street Journal“, dėl šio politizuoto teismo kritikuoja dabartinį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių. O buvusiai premjerei gresia nuo 7 iki 9 metų nelaisvės...
Tęsiasi ir buvusio Egipto prezidento Hosnio Mubarako teismų maratonas. Jam gresia mirties bausmė už, kaip tvirtinama kaltinimuose, tūkstančių žmonių žūtį per šių metų revoliuciją Egipte ir korupciją būnant prezidentu. H. Mubarakas taip pat ligotas – į teismo posėdžius jis atvežamas medikų automobiliu, į salę įnešamas ant neštuvų. Dėl to paskutinis posėdis vyko netransliuojant jo per televiziją, ir šimtai eksprezidento šalininkų ir priešininkų susirėmė už teismo rūmų sienų.
Teismas už akių nuteisė ir buvusį Tuniso lyderį Ben Alį: jis sėstų 35 metams ir už korupciją gautų didžiulę baudą, tačiau nuo teisingumo pasislėpė Saudo Arabijoje.
O štai Italijoje tęsiasi ne buvusio, o esamo premjero Silvio Berlusconio teismo procesas. Jau spalio 3 d. jis stos prieš teisėjus, kaltinamas ryšiais su nepilnamete šokėja iš Maroko. Be to, jam iškeltos dar trys bylos, susijusios su korupcija, jo valdomos viešųjų ryšių bendrovės finansinėmis machinacijomis. Iki šiol premjerui pavykdavo išvengti teisminio persekiojimo, nes tai garantavo vyriausybės narių neliečiamybės įstatymas, tačiau šiemet birželį vykęs referendumas šį teisės aktą pakeitė...
Unikalus teismas prasidėjo Reikjavike. Čia teisiamas buvęs Islandijos premjeras Geiras Haarde, vadinamas žmogumi, atsakingu už bankų griūtį ir valstybės bankrotą. Šis politikas gali tapti pirmuoju dėl finansų krizės nuteistu šalies lyderiu. Jį teisia specialus tik šalies vadovams skirtas Landsdomuro kriminalinių bylų teismas. Pirmą ir vienintelį sykį šis teismas buvo sušauktas jo įkūrimo proga dar 1905-aisiais. Pernai rugsėjį Islandijos parlamentas vis dėlto leido teisti buvusį šalies premjerą dėl nesugebėjimo kontroliuoti pašlijusios ekonominės situacijos šalyje 2008-aisiais.
G. Haarde'i pareikšti kaltinimai dėl neveiklumo siekiant išvengti grėsmių valstybės ekonomikai, taip pat dėl neefektyvaus vadovavimo ministrų kabinetui ir neveiklumo mažinant šalies bankų įtaką.
Prieš krizę Islandijos bankų turtas buvo 9 kartus didesnis negu Islandijos BVP. Tai tapo viena krizės šalyje priežasčių. Premjerui gresia iki dvejų metų nelaisvės, tačiau jis teisme tvirtino esąs nekaltas. Jo manymu, dėl krizės Islandijoje kalti bankai, o ne buvusi vyriausybė.
Šie teismai laikomi „švelnaus“ teisingumo variantais. Visai kas kita – esamų, nuverstų ar atsistatydinusių diktatorių teisminiai „linčai“. Garsių vardų toli ieškoti nereikia – Slobodanas Miloševičius, Saddamas Husseinas, Pol Potas (tikroji pavardė Salothas Saras), be abejo, prieš tarptautinį teismą stos dabar gaudomas Libijos lyderis Muammaras Gaddafis ir t. t.
Žinoma, pasaulyje savo juodus darbelius daro arba saugią užuovėją yra suradę daugybė politikos, valstybės veikėjų, įtakingų lyderių, tačiau demonstratyvūs keleto jų teismo procesai rodo, kad nebaudžiamumas – viduramžių atgyvena, ir teisingumo ranka bei demokratijos dvelksmas pasiekia vis atokesnius planetos kampelius.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
