Psichologė Giedrė Milkevičė su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais pasidalino apie tai, kaip išgyventi artimo žmogaus netektį.
5 etapai
Pasak psichologės, gedėjimo procesas yra natūrali reakcija į praradimą, kurią kiekvienas žmogus išgyvena skirtingai. Tai yra ilga kelionė, kurią lydi įvairūs ir sudėtingi jausmai ir išgyvenimai.
Pirmoji reakcija į netektį dažniausiai būna šokas ir visai nesvarbu, ar mirtis netikėta, ar ilgos ligos pasekmė. Psichologijoje dažniausiai remiamasi psichiatrės–psichoterapeutės Elisabeth Kübler-Ross gedėjimo modeliu, kurį sudaro 5 etapai:
- Neigimas – tai pirmas atsakas į netektį. Žmogus gali nesuvokti arba netikėti, kad netektis įvyko. Šis etapas padeda apsaugoti nuo staigaus skausmo ir suteikia laiko priimti realybę.
- Pyktis – kai suvokimas apie netektį tampa realus, dažnai kyla pyktis. Žmogus gali jausti nepasitenkinimą dėl įvykio, kaltinti save, kitus žmones ar net gyvenimą. Šis etapas padeda išreikšti vidinį skausmą.
- Derybos – žmogus gali pradėti ieškoti būdų, kaip „susitarti“ su situacija. Gali atsirasti minčių apie tai, o kas būtų buvę, jei tam tikri veiksmai būtų buvę kitokie.
- Gilus liūdesys – šiame etape daug nevilties ir tuštumos jausmų. Tai natūrali reakcija, kai žmogus ima suprasti netekties reikšmę ir jausti emocinį jos svorį.
- Priėmimas – kuomet žmogus pradeda taikytis su netektimi ir mokosi gyventi su jos pasekmėmis. Tai nereiškia, kad gedėjimo skausmas visiškai praeina, tačiau žmogus mokosi toliau gyventi su šiuo praradimu ir atkuria emocinę pusiausvyrą.
„Svarbu suprasti, kad gedėjimo proceso etapai nebūtinai išgyvenami vienas paskui kitą, tai yra dinamiškas procesas, kuris padeda žmogui suprasti emocijas, kylančias po netekčių. Parama ir supratimas iš aplinkinių taip pat labai svarbūs gedėjimo etape.
Galimybė kalbėtis apie jausmus suteikia žmogui jėgų išbūti sunkiame sielvarto kelyje. Jei gedėjimas trunka labai ilgai ir sukelia sunkumų kasdieniame gyvenime, gali būti naudinga kreiptis į psichologą ar kitą specialistą“, – teigia specialistė.
Psichologė aiškina, kad dažniausiai netektį išgyvenantys žmonės susiduria su įvairaus stiprumo, o kartais prieštaringomis emocijomis. Galima būtų išskirti skausmą ir liūdesį – tai dažniausia ir giliausia emocija po netekties.
Žmogus jaučia sielvartą ir tuštumą, kurią sunku apibūdinti. Liūdesys gali būti nuolatinis palydovas gedėjimo kelyje. Netektį išgyvenantys žmonės gali jausti pyktį, kuris kartais gali būti nukreiptas į aplinkinius, patį save ar net mirusįjį.
„Tai natūralus emocinis atsakas, leidžiantis išreikšti vidinį skausmą ir susierzinimą. Gedintieji dažnai jaučia kaltę dėl to, ką padarė ar ko nepadarė iki netekties. Svarbu suprasti, kad kaltės jausmas nėra pagrįstas realiais faktais, bet jis gali būti labai intensyvus.
Nerimas ir baimė – emocija, kuri gali sukelti nesaugumo jausmą dėl ateities, nerimą dėl vienatvės, nežinomybės, ypač, jei prarastas žmogus buvo labai artimas.
Atsiskyrimas ir tuštumos jausmas jaučiamas daugelio gedinčiųjų, jie jaučiasi tarsi praradę tolesnį gyvenimo džiaugsmą ir prasmę. Sumišimas dažniausia kyla dėl to, kad žmogus susiduria su nauja ir nepažinta gyvenimo situacija.
Ilgainiui žmonės pradeda priimti netektį, tuomet atsiranda priėmimo, ramybės arba palengvėjimo jausmas. Ir šis jausmas yra išgyvenamo proceso dalis, kuri leidžia žmogui susitaikyti su pokyčiais ir atrasti naujas prasmes.
Palengvėjimo jausmą kartais išgyvena žmonės, kurie slaugė ar prižiūrėjo ilgai sergantį artimąjį. Palengvėja, nes baigėsi artimo žmogaus kančios“, – pasakoja G. Milkevičė.
Kaip atpažinti, kada reikia papildomos pagalbos?
Anot psichologės, galima išskirti pagrindinius požymius, kurie gali rodyti, kad netektį išgyvenančiam žmogui pačiam sunkiai pavyks susitvarkyti be specialistų pagalbos.
Ilgai besitęsiantis skausmas ir liūdesys, kurio intensyvumas išlieka toks pat, kaip ir pirmosiomis savaitėmis, pavyzdžiui, jei sunku ryte atsikelti iš lovos, viskas atrodo beprasmiška, mintys nuolatos sukasi apie mirusįjį – tai gali būti ženklai, kad gedėjimo procesas užsitęsė.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, jei žmogus pradeda vengti draugų, šeimos, nenori su niekuo bendrauti, vengia vietų, susijusių su mirusiuoju, jam tampa viskas nebeįdomu – tai rodo, kad netektis tapo per sunki našta.
„Nerimas ir nuolatinės mintys apie mirtį – įvykus netekčiai kartais nesinori gyventi be mirusiojo, tačiau paprastai šios mintys praeina. Reikia atkreipti dėmesį tada, jei šios mintys būna stiprios, intensyvėja ir užima didelę gyvenimo dalį, gimsta planai, kaip tai padaryti – tada būtina kuo greičiau kreiptis pagalbos į specialistus.
Normalu atidėlioti ir delsti sutvarkyti ar kitiems atiduoti mirusiojo drabužius, daiktus. Tačiau noras išlaikyti jo kambarį „koks buvo“ visam laikui yra mirties neigimo ženklas. Tokioje aplinkoje negalima išgyti. Fiziniai simptomai, susiję su emociniu skausmu, nemiga, virškinimo problemomis duoda mums ženklus, kad kūnas taip pat kenčia dėl praradimo ir jam reikalinga pagalba“, – tikina pašnekovė.
Paklausta apie tai, kokios yra pagrindinės emocinės klaidos ar spąstai, į kuriuos dažniausiai įkrenta žmonės, bandydami išgyventi netektį, psichologė pateikia keletą klaidų, kurias daro žmonės dėl emocinių reakcijų ar emocinio nestabilumo, bandydami išgyventi netektį:
„Dažnai slopindami emocijas žmonės ignoruoja ar slopina skausmą, užuot jį priėmę ir išgyvenę. Tačiau užslopintos emocijos ilgainiui gali sukelti dar didesnį skausmą ir emocinius sunkumus.
Kartais išgyvendami netektį žmonės bando atrodyti stiprūs dėl savęs ir aplinkinių, taip nuslėpdami savo skausmą. Tai nėra gerai, nes gali atitolinti gedėjimo procesą. Dažnas, praradęs artimąjį, gali pradėti kaltinti save dėl įvairių priežasčių, kad ir tokių, kaip „per mažai laiko praleido kartu.“
Visa tai ne padeda šiame etape, bet kaip tik sustiprina sielvartą ir atitolina sveikimą. Kartais žmonės mano, kad viskas greitai turėtų praeiti, bet toks požiūris spaudžia žmogų ir gali sukelti nusivylimą bei dar didesnį nestabilumą.“
Dar vieni spąstai, į kuriuos įkrenta žmonės, yra pasinėrimas į darbą, taip norint užmiršti skausmą. Tai gedinčiajam gali būti naudinga, tačiau veikia tik kaip laikina priemonė, kuri neleidžia susidurti su tikruoju skausmu ir su juo susitaikyti.
Taip pat dažnai norint išvengti skausmo žmonės jį malšina vaistais, alkoholiu ar kitais žalingais įpročiais, o tai pablogina ir emocinę, ir fizinę sveikatą. Svarbu suprasti, kad tai, kas turi būti išgyventa, nepraeinama, kol neišgyvenama.
Praktiniai patarimai netekus artimojo
„Dalį savo laiko skiriu darbui atsisveikinimo namuose „Rimtis“. Todėl dažnai tenka padėti, suprasti ir suvaldyti sudėtingas emocijas, išgyvenamas per atsisveikinimo ir gedėjimo procesą.
Konsultuodama netektį išgyvenančius artimuosius, rekomenduoju leisti sau gedėti, t. y. leisti sau jausti, kas jaučiasi – pripažinti skausmą, nereikėtų slopinti ir kitų kylančių jausmų, tokių kaip liūdesio, pykčio ar kaltės.
Rekomenduoju kylančius jausmus paleisti išrašant, išpiešiant ar per kitą kūrybinę veiklą. Emocijų valdymui tinka atlikti kvėpavimo pratimus, relaksacijas. Netekus artimojo kviečiu ieškoti palaikymo artimųjų, draugų rate ir nelikti vieniems su savo skausmu.
Netektis paveikia ir išsekina emociškai ir fiziškai, todėl svarbu skirti laiko poilsiui, mitybai ir fiziniam aktyvumui. Svarbu suprasti, kad gedėjimo proceso paskubinti negalime, tad turime duoti sau leidimą gyventi savo ritmu, tai asmeninis procesas ir kiekvienas jį išgyvena savaip. Prasminga kurti naujas tradicijas ar ritualus“, – pataria G. Milkevičė.
Psichologė pasakoja, kad kai netektis atima iš mūsų prasmės pojūtį, net ir mažiausios kasdienės užduotys gali tapti mums iššūkiu. Vidinės stiprybės paieška tokiais momentais tampa labai individualus procesas.
Pradžioje sukoncentruoti dėmesį reikėtų į mažus tikslus, tokius kaip pasirūpinimas savimi (arbatos puodelio išgėrimas), tai suteiktų bent trumpalaikį stabilumo ir kontrolės pojūtį.
Dažnai beprasmybė kyla dėl žvelgimo į praeitį ar baimės dėl ateities, tad reikėtų stengtis sutelkti dėmesį į dabarties momentą, į tai, kas yra šalia „čia ir dabar“.
Taip pat svarbu leisti sau priimti kitų žmonių siūlomą pagalbą. Kartais prasmė ir stiprybė ateina kuriant naujas tradicijas, skirtas prisiminti mirusįjį ar pagerinti savo savijautą. Tai gali būti malda, meditacija, žvakės, apmąstymai.
Šie nedideli žingsniai gali padėti pamažu rasti jėgų išgyventi kasdienybę. Svarbiausia – duokite sau laiko. Leiskite sau išbūti šiame sunkume be didelio spaudimo greitai atgauti jėgas.
Rutina, padedanti susigyventi su netektimi
„Pirmiausia, nėra jokios priežasties, dėl kurios turėtumėte užbaigti santykius su žmogumi, kuris mirė. Mirtis užbaigė to žmogaus gyvenimą, bet ne santykius. Jeigu su juo kasdien dalinotės savo diena, galite ir dabar taip daryti.
Dažnai žmonės kalbasi su žmogumi, kuris mirė. Gali pasirodyti keistai, bet tai mažiau nenatūralu nei staiga nutraukti santykius. Jeigu nenorite kalbėtis balsu, galite parašyti žodžius, kuriuos norėtumėte pasakyti arba kalbėtis apie tai galite mintyse.
Rutina turėtų palengvinti skausmingus išgyvenimus, padėti rasti ramybę ir palengvinti emocinį skausmą. Kartais galima uždegti žvakę, pabūti su savimi, išgerti šiltos arbatos: tai gali padėti nusiraminti. Taip pat svarbus yra fizinis aktyvumas: judėjimas – natūralus būdas išleisti susikaupusias emocijas“, – pasakoja specialistė.
Meditacija ar kvėpavimo pratimai – puikus būdas padėti sau susitelkiant į dabartį, sumažinant emocinį skausmą ir sukuriant ramybės pojūtį. Dienoraščio rašymas padeda išlieti emocijas ir pažiūrėti į viską iš šono.
Galima kas vakarą užsirašyti 3 dalykus, už kuriuos esate dėkingi, net jei jie atrodo menki, tai dėkingumo praktika. Įtraukiant į kasdienos rutiną, galima pamatyti pozityvias gyvenimo puses ir suteikti nors šiek tiek prasmės akimirkoms, kuriose jaučiatės prislėgti.
Emociniam skausmui palengvinti gali pagelbėti jausmų išpiešimas, muzika ar kita kūrybinė veikla. Prieš miegą skirkite laiko atsipalaidavimui. Tai gali būti šilta vonia, rami muzika, knygos skaitymas, trumpa meditacija. Svarbu išlaikyti ryšį su artimais žmonėmis, bendraukite su tais, su kuriais jaučiatės saugiai.
Pasak G. Milkevičės, kaltė po netekties yra dažnas ir labai sunkus jausmas, kuris gali slėgti gedintįjį. Dažnai kaltė kyla iš minčių apie tai, ką galėjome padaryti kitaip, ko nepasakėme ar nepadarėme.
Tad labai svarbu suprasti, kad kaltė yra natūrali gedėjimo dalis. Svarbu suvokti, kad tai natūralus jausmas, bet ir neracionalus, nes niekas negali sukontroliuoti visko, kas vyksta gyvenime.
Kaip galėtumėte sau padėti?
Pabandykite atleisti sau. Atsisveikinimo akimirkomis retai kada viską padarome tobulai. Tad atleiskite sau už tuos dalykus, kurių nežinojote ar negalėjote kontroliuoti. Atleidimas sau – tai svarbus žingsnis į vidinę ramybę.
Dažnai atviras pokalbis su žmogumi, kuriuo pasitikite, gali padėti pamatyti situaciją kitu kampu. Kartais nepasakyti žodžiai ir užslėptos mintys gali sukelti kaltę. Tad parašydami laišką išsakykite viską, ką norėtumėte pasakyti. Šis metodas padeda išlaisvinti emocijas ir suteikti jausmą, kad pagaliau turėjote galimybę išsikalbėti.
Apsvarstykite profesionalią pagalbą: psichologas ar psichoterapeutas gali padėti geriau suprasti ir palengvinti kaltės jausmą. Gedulas yra natūrali mūsų gyvenimo dalis, kurį išgyvename kiekvienas savaip, tai procesas, kuris reikalauja laiko, kantrybės ir dažnai – aplinkinių paramos.
Nepamirškite leisti sau jausti, ieškoti pagalbos ir rūpintis savimi. Tai ne silpnumo, o stiprybės ženklas. Kartais didžiausia jėga slypi gebėjime priimti savo skausmą, dalintis juo su kitais ir laikui bėgant atrasti naujas prasmės ir džiaugsmo formas.
