Pasak politikės, galimas dualizmas – kai de jure partijos pirmininku taptų G. Landsbergis, o de facto partiją valdytų A. Kubilius, jai būtų nepriimtinas.
Apie tai pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su dabartiniu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininku A. Kubiliumi ir kandidatais į pirmininko postą G. Landsbergiu ir I. Degutiene.
– Pone A. Kubiliau, įrodėte, kad dar mokate kurti įvykius pats, o ne laukti, kuo jie baigsis. I. Degutienė turėjo labai neblogus šansus Jus nurungti pirmininko rinkimuose, o dabar ją pastatėte į labai nepatogią padėtį. Jūs tikitės, kad ir ji parems G. Landsbergį?
– Tikrai raginčiau paremti, nes pats remiu jo kandidatūrą. Toks pasirinkimas būtų teisingas. Bet šią situaciją lėmė keli faktoriai: ir patys pirmininko rinkimai, ir tai, kad labai gražiai šventėme Kovo 11-osios 25-metį. Valstybės politikoje jau esu 25-erius metus, partijos pirmininku esu 12 metų. Galų gale ir tie įvykę savivaldos rinkimai man suteikė papildomų argumentų apsispręsti. Sprendimas brendo jau pakankamai seniai.
Iš pradžių planavau likti pirmininku dar šią kadenciją iki būsimų Seimo rinkimų, kad atvesčiau partiją į Seimą, ir tuomet pasitraukti. Bet, kai pamačiau, kad partijos pirmininko rinkimai gali vėl atkartoti tuos pačius 2011 m., 2013m scenarijus, kai mes, politikos veteranai, tarsi aiškinomės, kas čia populiaresnis, labai aiškiai supratau, kad tai būtų neprotinga, nenaudinga ir nesąžininga.
Savivaldos rinkimų pirmasis turas parodė, kad atsinaujinantys partijos skyriai gali pasiekti gerų rezultatų. Nuolat kalbėjau apie atsinaujinimo strategiją – galų gale ateina metas, kai pats turi parodyti to atsinaujinimo pavyzdį.
– Sakėte, kad galvojote apie šį sprendimą, bet – po dviejų metų. Ar ir tokiu atveju buvote numatęs G. Landsbergį?
– Mačiau G. Landsbergį per šiuos metus, kaip labai sustiprėjusį jaunos kartos politiką, naujos energijos lyderį. Man nebuvo sunku apsispręsti ir aiškiai įvardinti, kad jis tikrai būtų tinkamas kandidatas, galintis apjungti ir vyresnės ir jaunesnės kartos žmones. Europos Parlamento rinkimuose jis įrodė, kad gali pelnyti labai didelę rinkėjų paramą – pačią didžiausią tarp mūsų lyderių.
Dirbdamas Europos Parlamente įrodė, kad gali pelnyti tarptautinį pripažinimą – iš karto gavo didžiulę atsakomybę rengti labai svarbų raportą apie ES ir Rusijos santykių strategiją. Matau, kad jį tikrai myli tie skyriai, su kuriais jis per šiuos metus daug bendravo. Ir juokaudamas sakau, kad paskutinis argumentas, kodėl Gabrielius tinkamas, tas, kad Estijos ministras pirmininkas šiandien yra 35-erių metų jaunos kartos politikas. Manau, kad mes ir čia galime pasivyti ir pralenkti estus.
– Pone G. Landsbergi, kaip Jūs vertinate A. Kubiliaus apsisprendimą?
– Pirmiausiai tai nustebino pats tekstas, kurį partijos pirmininkas perskaitė prezidiumo posėdyje. Dėl pačios paramos – be abejonės tai labai vertinga parama ir už ją esu labai dėkingas. Tačiau taip pat norėčiau paminėti, kad ne tik partijos pirmininkas išreiškė paramą. Prieš kelias savaites bendravau su daugiau kaip 20 partijos skyrių – jie taip pat iškėlė mane kandidatu į partijos pirmininkus.
– Ar Jūs sieksite I. Degutienės paramos? Gal jau su ja kalbėjotės?
– Ne, kol kas jokių kontaktų su kitais kandidatais neturėjau. Tačiau bet kokiu atveju, keliu sau tikslą telkti bendruomenę mūsų partijoje. Žinoma, kalbėsiuos su visais, kurie galėtų paremti ir padėti šiame kelyje.
– Ar Jums būtų svarbi I. Degutienės parama? Ar sieksite, kad ji atsisakytų kandidatuoti, paremdama Jus?
– Kiekviena parama yra nepaprastai vertinga, ypač tokių lyderių, kaip I. Degutienė. Ji yra neabejotinai svarbus lyderis mūsų partijoje.
– Kaip Jūs pats jaučiatės – esate subrendęs vadovauti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai? Juk ji – viena iš trijų svarbiausių partijų Lietuvoje.
– Manau, kad labiausiai mane įkvėpė praėję EP rinkimai. Berods 96 tūkst. žmonių, kurie palaikė mane rinkimuose – didelis įpareigojimas. Suvokiu tai kaip tikrai didelį palaikymą ne tik iš partiečių, bet iš plačios visuomenės. Svarbiausia buvo tai, kai mes analizavome EP rinkimų rezultatus, kad parama man atėjo tiek iš jaunesnių, tiek iš vyresnių žmonių, tiek iš mieste gyvenančių, tiek iš rajonų. Vadinasi, yra galimybė sutelkti plačią bendruomenę, kuri palaikytų mūsų partiją ir leistų mums stipriai pasiruošti 2016 m. Seimo rinkimams.
– Pone A. Kubiliau, kaip Jūs manote, ar I. Degutienė sieks pirmininko posto?
– Tikrai nesiimu spėlioti. Jos kandidatūrą iškėlė tikrai daug skyrių – virš 40. Ji tikrai yra žinoma ir populiari mūsų partijoje. I. Degutienė tikrai turi didelę patirtį politikoje. Tačiau matau mūsų tarsi bendrą su Irena uždavinį – rūpintis, kad partijoje vyktų natūrali kartų kaita. Džiaugiuosi, kad į partiją ateina jauna karta. Kaip Irena elgsis, tikrai nežinau. Galiausia ir tarp kandidatų yra ne vien G. Landsbergis.
– Ponia I. Degutiene, kaip Jūs vertinate A. Kubiliaus sprendimą?
– Andriaus pareiškimas man buvo netikėtas. Tikrai verčia gerokai galvoti, kaip elgtis toliau. Bet Andrius sprendimą turbūt irgi priėmė tą ne per vieną dieną, o gerai pagalvojęs.
– Sakote, kad kyla įvairių minčių. Kokios jos? Tai susiję su dalyvavimu pirmininko rinkimuose, A. Kubiliui nedalyvaujant ir remiant G. Landsbergį? Tai yra Jūsų dilema?
– Viena versija gali būti ir tokia. Visiškai sutinku su tuo, kad reikia naujų veidų, reikia jaunimo. Tačiau ne visai sutikčiau, kad reikia priešinti politinę patirtį ir jaunus, energingus ateities politikus. Norėčiau, kad politinėse jėgose būtų konsolidacija. Patirtis ir jaunystė visada dera tarpusavyje. Kitas dalykas, apie ką dabar mąstau, kad, neduok Dieve, nebūtų tokia situacija, kad de jure partijos pirmininku taptų G. Landsbergis, o de facto partiją valdytų A. Kubilius. Tas dualizmas man būtų nepriimtinas.
– G. Landsbergis sako, kad sieks jūsų paramos, jam tai būtų svarbu. Ką Jūs atsakytumėte?
– Labai džiaugiuosi. Vadinasi, mūsų su Gabrieliumi mintys yra tikrai labai panašios, kad reikia konsoliduoti jėgas – nuo to partija tik laimėtų. Svarbiausias verdiktas priklauso mūsų partijos nariams, kurie, natūralu, taip pat analizuoja rinkimų rezultatus, turi kažkokį matymą ir viziją, kaip mums reikėtų elgtis. Mūsų didžiausia jėga ir yra mūsų partijos žmonės.
– Pone A. Kubiliau, ką atsakytumėt į ponios I. Degutienės mintis dėl partijos „vairavimo nuo galinės sėdynės“?
– Tikrai nesiruošiu to daryti. Čia turbūt net labai elementari vadybos taisyklė – gali likti už nugaros, gali patarti, bet tikrai negali būti vadelių turėtojas savo rankose. Jeigu Gabrielių išrinktų partijos pirmininku, tai visa atsakomybė tektų jam. Žinoma, galbūt prisidėčiau prie kažkokių darbų, nes patirties tikrai yra, bet tikrai neičiau į valdančius postus, kad iš nugaros dar kažką pavaldyti.
– Ne per anksti, pone A. Kubiliau?
– Tikrai nemanau, kad tuo viskas baigėsi. Į pensiją dar neinu. Tiek darbų, tiek patirties tikrai yra daug, tiek tarptautinėje erdvėje, tiek Lietuvoje. Kas į bagažą sukrauta, niekas nebeatims. Reikia galvoti, kaip tą turimą bagažą panaudoti.
