Mirusieji palaidoti nesilaikant tradicijų
„Tyrimų metu aptikome penkis griautinius kapus, bet pilnai atidengėme ir ištyrėme du. Pirmame kape radome vieno žmogaus palaikus, o kitas kapas – grupinis, jame rasti trijų žmonių palaikai“, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų skyriaus vyresnysis muziejininkas, archeologas Arūnas Kalėjus.
Archeologo teigimu, mirusysis buvo palaidotas be karsto, apipiltas kalkėmis.
„Pirmajame kape rastas vyras buvo palaidotas su drabužiais ir ilgaaule, kelius siekiančia, odine avalyne. Drabužiai ir avalynė – sunykę. Geriau išsilaikė tik aprangos detalės – sagos, diržo sagtis, – kurios pagamintos iš neorganinių medžiagų. Mirusysis palaidotas ant nugaros, ištiestomis kojomis, sprendžiant pagal kaulų padėtį – už nugaros surištomis rankomis“, – pasakoja archeologas A. Kalėjus.
Antrajame kape rasti trijų vyrų palaikai, mirusieji taip pat palaidoti be karstų, apipilti kalkėmis.
„Du mirusieji palaidoti ant nugaros, vienas greta kito. Vienas iš jų, sprendžiant pagal kaulų padėtį, palaidotas už nugaros surištomis rankomis. Trečias mirusysis aptiktas paguldytas ant pilvo, skersai ant pirmųjų dviejų. Tai rodo, jog mirusieji nebuvo palaidoti deramu būdu“, – pasakojo LNM archeologas.
Mirusiųjų mirties priežastis kol kas lieka nenustatyta. Ištirtuose kapuose kulkų neaptikta.
Rastas medalionas leido iškelti hipotezę
„Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvuose mes turime Władysławo Zahorskio piešinį, kuriame pavaizduotos tarp dviejų medžių augančios kryžiaus forma pasodintos našlaitės. Aplink krūmokšniai, o už jų Gedimino pilies bokštas. Archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, iki šiol neturėjome. Buvo žinoma legenda apie slapta palaidotus sukilėlius ir jiems pastatytą kryžių“, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.
Šalia vieno mirusiojo palaikų rastas sidabrinis medalionas, kuris buvo pagamintas XIX a. viduryje. Šis radinys archeologams leidžia kelti hipotezę, kad mirusieji buvo palaidoti ne anksčiau nei XIX a. II pusėje. Remiantis archyviniais duomenimis, šie palaikai jau buvo aptikti 1915–1916 m.
Todėl daroma prielaida, kad aptikti palaikai gali būti 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, nubaustų mirties bausme Vilniuje, Lukiškių aikštėje.
Šiuo metu archeologiniai duomenys yra analizuojami. Tyrimų metu aptikti negausūs radiniai konservuojami. Palaikai perduoti tirti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto antropologijos specialistams. Tik bendradarbiaujant įvairių sričių mokslininkams, atlikus tyrimus, bus galima atsakyti į klausimą, ar aptikti palaikai gali būti siejami su 1863-1864 m. sukilimo dalyviais.
Istoriniai duomenys
1863–1864 m. Lukiškių aikštėje mirties bausmė pakariant arba sušaudant buvo įvykdyta 21 sukilimo dalyviui, tarp jų ir vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui. Sprendimas po egzekucijos sukilėlių kūnus užkasti ant Gedimino kalno nebūtų atsitiktinis – taip galėjo būti siekiama paslėpti nuo artimųjų ir visuomenės jų palaidojimo vietą. Po 1831 m. sukilimo imperatoriaus Nikolajaus I nurodymu Vilniaus pilių teritorijoje buvo įrengta tvirtovė. Visuomenės lankymui ji buvo neprieinama iki pat XIX a. 10 dešimtmečio pabaigos.
Versiją, kad Gedimino kalne palaidoti 1863 m. sukilėliai, dar 1904 m. iškėlė W. Zahorskis. Vėliau leidinyje „Przewodnik po Wilnie“ („Vadovas po Vilnių“) jis teigė, jog Gedimino kalne palaidotas 1863 m. sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas, taip pat kunigas Stanislovas Išora, Boleslovas Kolyška.
1917 m. rugpjūčio 17 d. buvo pastatytas kryžius S. Išoros ir Z. Sierakausko atminimui įamžinti, tačiau vokiečių valdžia dar tą pačią dieną kryžių pašalino.
Atstatytas jis buvo tik 1921 metais. O 1925 m. šalia kryžiaus buvo atidengtos dvi plokštės: viena – su įrašu lenkų kalba „Nežinomam kareiviui“, o kita – su Lukiškių aikštėje mirties bausme nubaustųjų 1863 m. sukilėlių pavardėmis.
