Kad yra ne iš kelmo spirtos, merginos jau įrodė iškovodamos medalių Europos ir pasaulio jaunių bei jaunimo čempionatuose. Bet jaunimo čempionatams, kaip juokauja pačios, jos jau per senos: 22-uosius metus įpusėjusios užsispyrusios Mergelės, kurių gimtadienius skiria vos septynios dienos, pamažu bando įsitvirtinti suaugusiųjų sporte.
O čia viskas prasideda iš naujo. Moterų sportas jaunoms Lietuvos tinklininkėms jau davė pamokų. „Gerai papurtė galvą į smėlį“, – juokiasi Ieva. „Lygis aukštas“, – pritaria Monika. Pasak trenerio, Lietuvos tinklinio federacijos prezidento M.Vasiliausko, norint išsikovoti vietą po saule, joms dar daug ko reikia išmokti. „Ir gintis, ir užtvaras statyti. Jeigu jos neišmoks šių niuansų, charakteris nepadės. Dabar išgyvename pereinamąjį laiką – arba sugebame pereiti į suaugusiųjų sportą, arba ne. Per 5–6 metus visose amžiaus grupėse laimėti pasaulio ir Europos tinklinio turnyrų medaliai reiškia, kad galima pereiti į moterų lygį. Bet tai nepavyks padaryti savaime, paprasta nebus“, – auklėtinių galimybes realiai vertina M.Vasiliauskas.
Pasak trenerio, gabiausi prie suaugusiųjų sporto adaptuojasi jau nuo 23–24 metų. „Bet jeigu pasižiūrėsime į olimpiados prizininkus ir pretendentus į auksą šiose žaidynėse, tai yra 33–40 metų amžiaus žmonės“, – atkreipia dėmesį treneris.
Olimpinis šansas
Laikas tarsi smėlis – pro pirštus išbyra neįtikėtinai greitai. Šiandien jaunosios tinklininkės rengiasi kol kas svarbiausiam jų karjeros iššūkiui – kovai dėl olimpinio kelialapio. Į vienintelį olimpinį kelialapį Europos žemyninės taurės finaliniame etape, kuris birželio mėnesį vyks Norvegijoje, Stavangeryje, bus nusitaikiusios 16 komandų. Būsimų varžovių lietuvės dar nežino, bet aišku, kad Norvegijoje dalyvaus ne pačių pajėgiausių tinklininkių duetai – tos komandos, kurios jau užsitikrinusios teisę startuoti Rio de Žaneire, čia nebesivaržys. Lietuvės pagal pasaulinį reitingą tarp būsimų varžovių turėtų būti dešimtos–dvyliktos.
„Viską lems vienos varžybos, o merginos moka nusiteikti ir kovoti, todėl nežinia, kaip bus. Mes tiesiog kovosime. Jeigu pateksime į žaidynes, jų vis tiek nelaimėsime, o mes norime laimėti. Todėl labai didelio skirtumo, pateksime ar ne, nematome. Pasiekėme penktąjį Europos žemyninės taurės etapą, labai daug pasaulio komandų palikdami už savęs, o merginos – vos dvidešimtmetės. Jeigu gerai dirbsime, viskas prieš akis“, – padėties nedramatizuoja M.Vasiliauskas, porą treniruojantis kartu su Tadu Donėla.
„Gal ir nieko baisaus, jei nepateksime, bet norėtume, nes šansų yra“, – pajėgumo nenuvertina Ieva. Ryžtingai nusiteikusi ir Monika: „Tikiu, kad mes galime.“ Merginos žino, kad kartais per didelis noras pakiša koją. Ne kartą taip yra buvę, ypač karjeros pradžioje. Tačiau kai juodvi susitvarko su jaunu ir karštu gyslomis tekančiu krauju, varžovėms būna sunku. „Važiuosime į tas varžybas, kaip aš sakau, abi su savo ožkų charakteriais ir nusiteiksime patekti į žaidynes. Jeigu nepateksime – neisime žudytis“, – šypteli Ieva.
Kaip atliko namų darbus prieš sezoną, tinklininkės pasitikrino jau pirmomis gegužės dienomis. Pirmasis startas – Sočyje, o nuo tada varžybų karuselė sukasi vis smarkiau. Nebus didelių pertraukų, merginos nuolat keliaus ir Lietuvoje šią vasarą mažai tebus.
Birželio pradžioje Lietuvos tinklininkės startuos Europos čempionate Šveicarijoje. Iš debiutinio suaugusiųjų Europos čempionato prieš trejus metus Lietuvos duetui nepavyko parsivežti nė vienos pergalės, o štai praėjusiais metais merginos laimėjo du susitikimus ir patekusios į atkrintamąsias varžybas ten suklupo prieš pajėgiausią Rusijos porą. „Šiemet sieksime žengti dar žingsneliu toliau“, – taupyti jėgų prieš olimpinę atranką merginos nežada.
Prieš išvykdamos į Stavangerį savo jėgas tinklininkės pasitikrins namie – birželio 9–12 d. Vilniuje pirmą kartą bus surengtas vienas iš keturių Europos moterų „Satellites“ serijos etapų. Gali būti, kad čia šeimininkės susitiks ir su kai kuriomis Norvegijoje teksiančiomis varžovėmis.
Ir treneriai, ir partneriai
Naująjį sezoną merginos pasitinka neramiai. Ne todėl, kad jis olimpinis. „Visada atrodo, kad ir to neišmokai, ir ano“, – artėjant sezono startui tarsi tas studentas prieš egzaminą jaudinasi Monika. „Man visada atrodo, kad galėtų būti geriau. Bet reikia nusiteikti pozityviai – stengeisi, daug dirbai, todėl reikia tikėtis geriausio“, – ramina Ieva.
Kaip įprastai šiam sezonui tinklininkės rengėsi Vilniuje. Džiaugiasi turėjusios progą pasitreniruoti su čia atvykusiomis pajėgiomis žaidėjomis iš Ukrainos. „Su jomis pernai žaidėme Rytų Europos čempionate dėl patekimo į ketvertą. Tada mes jas įveikėme, bet jos už mus vyresnės – nėra ką lyginti su namie įprastų mūsų partnerių jaunių pajėgumu. Gerai būtų, kad kiekvieną dieną galėtume taip pasitreniruoti“, – pasakoja M.Povilaitytė.
Kai nėra pajėgių varžovių, mūsų merginų duetui treniruotis padeda vaikinai, jų partneriais tampa ir treneriai, kurie savo auklėtinėms dar nėra pralaimėję. „Ir šoka jie aukščiau, ir greičiai kitokie, ir muša stipriau“, – apie skirtumus prabyla merginos.
Likus mėnesiui iki pirmojo starto tinklininkės prie pojūčių lauko tinklinio aikštelėje pratinosi Italijoje. Į rimtą užsienio stovyklą jos išsirengė vos antrą kartą per savo karjerą – Peskaroje stovyklavo ir praėjusiais metais. „Buvo sąlygos priprasti prie vėjo, prie aikštelės, prie kitos atmosferos. Ir šiaip pabėgti nuo namų rutinos gerai – namie buvome ištisus devynis mėnesius, viskas jau įgriso. Be to, čia ir režimas nėra šimtaprocentinis, o kai išvažiuoji į stovyklą, būna griežtai: treniruotė, maistas, miegas, vėl treniruotė, miegas. Toks režimas yra labai geras“, – sportinį ritmą giria Monika. Labiausiai merginos mėgsta karštį, o vėjas nepatinka nė vienai, nes neprognozuojamai kamuolį blaško. Nors Ieva yra klaipėdiškė ir šeštus metus gyvendama Vilniuje vis dar ilgisi jūros.
Gerbėjas užkariavo širdį
M.Povilaitytė šiandien gyvena vien tinkliniu. Ji ne tik pati treniruojasi ir žaidžia tinklinį, bet šio sporto subtilybių dar moko kitus. Trečiadieniais tinklininkės eidavo tik į vieną rytinę treniruotę, todėl vakarais Monika kviesdavo mėgėjus į savo treniruotes. Trenerės darbas, sako ji, ne tik leidžia šiek tiek užsidirbti, bet ir padeda į situaciją aikštelėje pažvelgti iš kitų pozicijų ir kartu pačiai, kaip žaidėjai, tobulėti. „Tada supranti, ką treneriams reiškia treniruoti tave, kaip sunku paaiškinti, ką reikia daryti. Man tai į naudą“, – neabejoja Monika.
I. Dumbauskaitė – Vilniaus universiteto žurnalistikos studentė. Tinklininkė buvo pasiėmusi akademinių atostogų, per kurias daugiau nei pusmetį dirbo viename Lietuvos portalų sporto žurnaliste. „Pamačiau visą virtuvę, buvo įdomu. Supratau, kad man tai patinka, bet kol kas tinklinis numeris viena, o žurnalistika lieka ateičiai“, – sako žurnalistikos pirmakursė, kurią domina ne tik sportas, bet ir užsienio politika, verslo naujienos.
Tinklinis Monikai padovanojo širdies draugą. Kelią į dailios tinklininkės širdį šis rado tapęs jos gerbėju, po varžybų laukdavęs su gėlėmis. „Dar turėjome gerbėją po pirmojo mūsų laimėto čempionato. Jis ilgiausią eilėraštį buvo parašęs apie mus. Rašydavo mums, sveikindavo, eiles kurdavo“, – prisiminusi juokiasi Ieva. Dėmesio po pergalių tinklininkėms netrūksta – lūžta ir socialiniai tinklai, ir telefonai.
Straipsnis perpublikuotas iš LTOK žurnalo „Olimpinė panorama“, Lina Daugėlaitė
