Kretingos rajone, Rūdaičių kaime gimęs Petras tvirtai teigia, kad yra grynakraujis žemaitis. Vyras sako, kad pusiau juokais, o pusiau ir ne jis Jonavoje atsidūrė vedamas meilės.
„Papuolė man tokia mergiotė. Protinga, radome bendrą kalbą, buvo prie žemės ūkio. Taip ir prišnekino į Jonavą važiuot, nors aš labai nenorėjau.
Tik paskatintas vieno vyriškio, kuris man papasakojo, kad Jonava puikus miestelis, nedidelis ir su draugiškais žmonėmis, pagalvojau, kad visgi gaila man maniškės ir taip išvykęs aš padėjau savo koją ant Jonavos žemės“, – pasakoja Petras.
Tačiau kitaip nei galima tikėtis, gyvenimas naujame krašte vyrui ne visai patiko. Įsidarbinus vienoje įmonėje staliumi Petrui trūko veiklos, mat iki tol jis buvo įpratęs dirbti tiek, kiek norisi ir kiek pačiam įdomu.
„Būdavo taip, kad pareinu po darbo namo, išeinam pasivaikščioti su vaikais, bet kiek ten galėdavai vaikščiot. Tuomet ir programų tokių per televizorių nebuvo, kaip dabar. Jo ir dabar nelabai iš tiesų žiūriu. Pasidarė nuobodu, galvojau, kad visai Jonavoje išprotėsiu.
Bet tada tik sužinojau, kad visai šalia yra sodai. Galvoju, reikia nusipirkti, kad būtų veiklos. Įsigijus sodą pastačiau namuką, vėliau iš to namuko išėjo gyvenamasis namas. O po to kažkaip tėvukas susirgo, mirė, motina nusprendė parduoti gimtinėje namus, išvyko gyventi į miestą.
Galvoju nu ką, nebeliko gimtinės, pasiėmiau savo dalį ir kaip tik papuolė netoli miesto sodyba – rami vieta, nuošali, nėra jokių kaimynų. Taip ėmėm su šeima ir persikėlėm“, – toliau pasakoja apie gyvenimą Jonavoje vyras.
Veiklos nestigo
Persikėlus į naujus namus Petras rado daugybę veiklos. Ėmė ir toliau darbuotis gamindamas iš medžio baldus, užsiėmė sava kūryba.
Vėliau, atsiradus draugams ir pažįstamiems, vyras pastebėjo, kad mažai kas šiame krašte yra girdėjęs apie kastinį, kurio taip trūko nutolus nuo gimtinės. Petras sako supratęs, kad jo pasigenda tik tikri žemaičiai, kurie jo yra ragavę.
„Pagalvojau, susuksiu ir duosiu paragaut kitiems, kas čia per patiekalas. Susukau, išragavo ir taip pamažu pats ėmiau vis dažniau ir dažniau jį daryti. Įdomu tai, kad kai pradėjau sukt kastinį, juo dar neprekiavo jokios įmonės. Kai pagalvoji, tai buvo didžiulė naujiena.
Be to, visai neseniai sužinojau, kad kastinis pirmąsyk buvo aptiktas dar XIII a., juo vaišindavosi Mindaugo laikais. Na, o mūsų šeimoje kastinį valgyti buvo tradicija.“
Petras pasakoja, kad jo motiną kastinį gaminti išmokė jo baba, o jis recepto išmoko iš mamos. Kaip reikia taisyklingai sukti kastinį vyras išmokė ir abudu savo sūnus, kurie jam šiuo metu ir padeda tai daryti. „Kastinį sukam jau penkta karta“, – priduria.
P. Bieliauskas pasakoja, kad jo baba kastinį sukdavo pagal savitą techniką. Moliniame inde ji palikdavo grietinę iš kurios po kelių dienų pasidarydavo sviestas. Tuomet šią masę ji šildydavo puode, įdėdavo pieno, druskos, česnako ir viską sukdavo, kol išeidavo kastinis.
„Viską sukdavo rankom. Aš kastinio sukimui naudoju emaliuotą indą, o ne molinį, nes pastarasis sulaiko šilumą, o kastiniui reikalinga temperatūrų kaita“, – paaiškina.
Pasiteiravus, kaipgi reikėtų tinkamai valgyti kastinį, Petras sako, kad įprastai kastinis valgomas su dar karštomis, su lupena virtomis bulvėmis ir kanapyne, tačiau jis priduria, kad kastinį galima valgyti ir su duona, ir batonu.
„Visgi, turi būti saldumas. Be to, ne visos bulvės tinka prie kastinio. Reikia, kad jos nebyrėtų, būtų mažiau krakmolingos. <...>
Pats procesas žmonėms ir yra pats įdomiausias. Atvykę jie paragauja ne tik kastinio, bet ir cibulynę kartu darome, ragauja rūkytą sūrį su spanguolėm ar keptą. Privalgo tiek, kad vos kvėpuoja“, – juokiasi.
Į Petro vedamas edukacijas atvyksta ne tik žmonės iš visos Lietuvos, bet ir svečiai iš Prancūzijos, Ispanijos, Švedijos, Italijos, Vokietijos ir t. t.
Neretai Petrą su sūnumis galima pamatyti ir prekiaujantį mugėse, kur tiesiai iš jo specialaus autobusiuko galima įsigyti sūrio, kastinio ir paragauti jo su karštomis bulvėmis.
„Edukuojame žmones tiek, kiek pajėgiame. Nereikia ir didelės komunikacijos, kadangi viskas apie mus sklinda iš lūpų į lūpas“, – nusišypso.
