Sielvartas – skausmingas procesas, kurį kiekvienas išgyvename savaip. Nomedos Sabeckienės, patyrusios asmenines netektis ir atradusios veiksmingus būdus, kaip palengvinti šias emocijas, istorija ir patarimai gali tapti svarbiais žmonėms, susiduriantiems su tokiais gyvenimo etapais.
Sielvarto esmė ir jo fazės
„Išgyventi netektį – tai priimti skausmą dėl to, ko netenki, ir tai yra natūrali žmogaus reakcija. Netektis gali būti žmogaus, sveikatos, vaikelio, darbo, verslo praradimas ar netgi jo pardavimas“, – sako mąstymo pokyčio ambasadorė, sertifikuota pasaulyje populiaraus Byron Katie psichoterapinio metodo „The Work“ specialistė N. Sabeckienė.
Pasak specialistės, netektis ypač paveikia tada, kai prarandame tai, prie ko buvome prisirišę, kas suteikė džiaugsmą ar saugumą. Sielvarto procesas yra neišvengiamas, tačiau jo supratimas ir išgyvenimas leidžia grįžti į pilnavertį gyvenimą. N. Sabeckienė aiškiai įvardija sielvarto fazes, kurios padeda suvokti, kodėl vienos emocijos keičia kitas ir pabrėžia, kad kiekviena iš šių fazių yra normali ir būtina išgyventi:
„Sielvartas turi savo fazes. Visų pirma – pasipriešinimas – nesusitaikymas, neigimo fazė, kai nesinori priimti, susitaikyti su tuo, kas įvyksta, matyti tos skaudžios realybės. Paskui yra pykčio fazė. Dažnai tai gali būti susiję ir kai pykstame ant mirusio žmogaus, kodėl jis išėjo, paliko mus arba ant Dievo, jeigu žmogus mirė nuo ligos.
Mes pykti visi bijome, nes visi norime tų gerų jausmų, džiaugtis gyvenimu, mylėti, būti atviromis širdimis – tai žmoguje užprogramuota ir mes visi siekiame šitų jausmų. Ir kai ateina tos sunkios emocijos, liūdesys ar pyktis, kuris net kai kam gali ir agresija pasireikšti, tai atrodo, kad šito neturėtų būti.
Tačiau reikia suprasti, kad kylantis pyktis yra normali emocija, tai yra energija, kurią mes turime teisę išgyventi ir priimti. Lygiai taip pat ir beviltiškumo, ir tuštumos jausmas, jausmai lengviau pragyvenami, ir sielvartas yra lengviau išgyvenamas, kai mes pereiname visas šitas fazes, kai neneigiame, neignoruojame, neapsimetame, kad viskas yra gerai.
Reikia sau sakyti: „Aš susitvarkiau, aš esu labai stiprus. Kartais tam tikrais gyvenimo etapais leisti sau būti silpnu ir parodyti tai – ir yra žmogaus stiprybė.“ Tuomet yra liūdesio fazė, po kurios eina beviltiškumo ir tuštumos jausmų fazės.“ Šių fazių praėjimas nesiskiria nuo pykčio.
Blogi santykiai su mirusiu ir asmeninė patirtis
Specialistė pabrėžia, kad netektis yra sunkesnė bei yra išgyvenamas didesnis sielvartas, jei su mirusiuoju nebuvo gerų santykių: „Kai santykiai buvo geri, yra tas užbaigtumo jausmas, kad mes vienas dėl kito padarėme viską, ką mes galėjome geriausio, ir nebelieka kaltės, savigailos ir savigraužos jausmų.
Tačiau, jeigu santykiai buvo blogi, pasąmonės viduje lieka neuždarytas, nebaigtas procesas ir kai žmogus išeina, tada tu susitinki su ta juoda realybe, kad viskas, laiko pasikeisti santykiams ir nebeliko. Ir tada lieka ta tokia atvira tuštuma, kuri išgyvenama sunkiau ir sudėtingiau. Ir dažniausiai tokie žmonės nueina į savigailą, savigraužą, kaltės jausmą, kad nepadariau to, ką galėjau padaryti geriausio.“
Toks kaltės jausmas gali stiprinti savigraužą ir užkirsti kelią sveikam sielvarto išgyvenimui. Paklausta apie šiuolaikines laidotuvių tendencijas, populiariausią jų, kremavimą, N. Sabeckienė pabrėžia, kad svarbiausia yra ištikimybė savo tikėjimui ir tradicijoms: „Kiekviena šeima pasirenka tai, kuo tiki. Kai esame ištikimi savo tikėjimui, lengviau paleisti.“
Sertifikuota pasaulyje populiaraus Byron Katie psichoterapinio metodo „The Work“ specialistė dalinasi asmenine patirtimi. Ji neteko tėčio būdama devynerių ir sužadėtinio, kuris žuvo autoavarijoje, sulaukusi 21-erių. Daugelį metų nežinodama, kad ji taip ir nebuvo praėjusi neigimo ir liūdesio fazių, sako gyvenusi „uždarytame sielvarto kokone“.
„Mano tėčiui buvo galvos trauma ir jį su greitąja vežė į Kauno klinikas, kur buvo daryta operacija, tačiau po jos jis taip ir neprabudo, mirė po kelių dienų. Kai pradėjau vairuoti ir reikėdavo praleisti su sirenomis važiuojančias greitąsias, man labai greitai užspausdavo ir krūtinę, ir gerklę, akys prisipildydavo ašarų“, – pasakoja N. Sabeckienė.
Tačiau kai ji atrado „The Work of Byron Katie“ metodą, jis jai padėjo išgyventi emocijas ir grįžti į pilnavertį gyvenimą.
„Po kelių seansų aš prisimenu, kai atvažiavau į kiemą, sustojau, sėdžiu mašinoje ir tiktai tada suvokiau, kad pro mane pravažiavo net dvi greitosios ir aš nesureagavau. Dabar jau praėjo 4-5 metai, pro mane gali važiuot kiek nori greitųjų, aš nekreipiu į tai jokio dėmesio. Šito metodo pagalba aš tiek nudirbau su savimi“, – atvirauja specialistė.
Du metodai, padėsiantys išgyventi sielvartą
Anot specialistės, šis metodas leidžia eiti į savo paties esmę, susijungti su savo emocijomis ir jas išgyventi bei pamatyti savo paties nekaltumą, kodėl tiek metų gyvenai tame sielvarte.
„Nesvarbu, kad tie jausmai buvo neišgyventi prieš 10, 20 ar 30 metų, aš galiu grįžti atgal ir leisti sau palaipsniui priimti, išgyventi, atrišti tuos energetinius mazgus, kuriuos aš daug metų laikiau savyje užrišusi“, – paaiškina N. Sabeckienė.
N. Sabeckienė atvirauja, kad yra dirbusi su žmonių sielvartu, kurių artimieji būtent ir mirė prieš 10, 20 metų. Jos teigimu, po sesijų tie žmonės net patys nustebdavo, kiek metų pasąmonėje nešiojosi neišgyventą sielvartą ir kaip tai atsiliepė jų gyenimo kokybei. Lygiai tas pats ir su verslo praradimu ar jo pardavimu.
„Daugeliui atrodo, kad tai nieko tokio. Ateina pas mane žmogus, skundžiasi nemiga, prasta savijauta. Pasikalbam ir aš jau matau priežastį, nepaleistas verslo paleidimo ar skyrybų sielvartas.
Padirbam, pereinam visus etapus, atrišam užstrigusius „mazgus“, ištraukiam iš pasąmonės ir žmogus gali gyventi labiau atvirą ir pilnavertį gyvenimą“, – priduria specialistė.
Kitas metodas, kurį ekspertė naudoja – daktaro Demartinio metodas. „Leidžiu sau pamatyti, kad tai, ką aš įsivaizdavau praradusi – ryšį, meilę, dėmesį, buvimą kartu, pokalbius su artimais žmonėmis, kad aš juos visą laiką gavau.
Nuo to momento, kai mirė tėtis ar žuvo mano sužadėtinis, aš visą laiką tai gavau, bet gavau kita forma ir iš kitų žmonių – mano gyvenimas buvo saugus, mane supo artimi žmonės, kurie mane visą laiką mylėjo“, – sako ekspertė.
Ji teigia, kad dėl būtent dėl neišgyvento sielvarto fazių, ji to nematė ir negalėjo priimti. Nukentėjusios širdis buvo nevalingai, jai to nesuvokiant, uždaryta. Kiekvienas žmogus yra individualus taip, kaip ir jo netektis, todėl kiekvienam užtrunka skirtingai laiko išgyventi tą netektį ir praeiti visas fazes bei sielvartą. Tačiau, ekspertės teigimu, šie metodai visada veikia, skiriasi tik laikas.
Sielvarto procesas yra natūralus ir būtinas, kad galėtume susitaikyti su netektimi. N. Sabeckienė kviečia išdrįsti jausti, išgyventi ir ieškoti pagalbos, kai to reikia.
„Ir šis metodas yra nuostabus tuo, kad žmogus pats su savimi irgi gali dirbti. Ne visada reikia eiti pas specialistus, truputėlį pasimokius, įgavus įgūdžių, galima šiuo metodu praeiti viską pačiam“, – apibendrina N. Sabeckienė.
Galų gale, viskas priklauso tik nuo paties žmogaus. Tik leisdamas sau patirti visą emocijų spektrą žmogus gali atrasti ramybę ir grįžti į pilnavertį gyvenimą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
