Nors Lenkija – artimiausia mūsų kaimynė, tačiau apie šios šalies kalinius ir kalėjimus mūsų šalies spaudoje rašoma labai nedaug. O juk būtent Lenkija viena iš paskutiniųjų Europoje atsisakė mirties bausmės.
Per švelnios bausmės
Aukščiausioji bausmė Lenkijoje buvo panaikinta netrukus po 1989-ųjų, kai žlugo komunistinė santvarka. Nuo tų metų mirties bausmė nebuvo vykdoma, tačiau baudžiamajame įstatyme buvo numatyta, jog karo metu mirties bausmė galima. Ir ne tik už tėvynės išdavimą ar karo nusikaltimus, tačiau ir už žmogžudystę, įvykdytą sunkinančiomis aplinkybėmis, jei tai padarė vyriškos lyties nusikaltėlis.
2002 metais Lenkija pasirašė 13-ąjį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolą, kuriame numatytas mirties bausmės panaikinimas, tačiau tik po 11 metų – 2013-aisiais – šalies prezidentas Bronislavas Komarovskis pasirašė visus dokumentus ir ratifikavo teisės aktus, kuriais panaikino mirties bausmę bent kokiomis aplinkybėmis. Europos Taryba dėl tokio delsimo ne kartą buvo perspėjusi Lenkiją, kuri dėl šio klausimo buvo įrašyta į tą patį sąrašą kaip Rusija, Azerbaidžanas, Armėnija.
Tačiau Lenkijos visuomenė ir dabar laikas nuo laiko ima kalbėti apie mirties bausmės sugrąžinimą. Ypač po kraupių nusikaltimų ir net...avarijų. Kai šalį sukrėtė septynmetės Gražynos, kuria seksualiai pasinaudojęs žiauriai nužudė kaimynas, mirtis, žmonės išėjo į gatves su plakatais „Grąžinkite mirties bausmę“. Tuo metu Visuomenės nuomonės tyrimo biuro apklausa parodė, jog net 60 proc. lenkų norėtų, kad šalyje vėl būtų įvesta mirties bausmė. Pasak apklausos dalyvių, 25 metai kalėjimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos yra per švelnios bausmės žiauriausiems nusikaltėliams, nes neretai jie iš įkalinimo įstaigų išeina pirma laiko. Be to, bausmę jie atlieka patogiose kamerose su televizoriais, naudojasi sporto salėmis, bibliotekomis. Tai sau gali leisti toli gražu ne visi įstatymų besilaikantys visuomenės nariai. Kaliniams taip pat nereikia sukti galvos, iš kur gauti pinigų drabužiams ar maistui, o išėję į laisvę jie dažniausiai ir vėl nusikalsta. Todėl visuomenė ir mano, kad didžiausiems nusikaltėliams – žmogžudžiams, ypač žiauriems žagintojams – turi būti skiriama mirties bausmė. Priešingą nuomonę pareiškė tik 30 proc. respondentų.
Griežtas prezidentas
Apie mirties bausmės sugražinimą Lenkijoje kalbėjo ne tik paprasti žmonės, bet ir vadovai. Mirties bausmės šalininkų tarpe buvo tuometinis Lenkijos teisingumo ministras Zbignevas Ziobras. Už mirties bausmę viešai yra pasisakęs ir lėktuvo katastrofoje žuvęs prezidentas Lechas Kačinskis.
„Mirties bausmė yra nesuderinama su europinėmis vertybėmis“, – į skandalingą Lenkijos vadovo pareiškimą atsakė Europos Komisijos atstovas spaudai Stefanas De Rynckas. O L. Kačinskis manė, kad šalys, atsisakančios šios bausmės, „suteikia nusikaltėliui neįsivaizduojamą pranašumą prieš auką“. Lenkijos prezidentas buvo įsitikinęs, kad Europos Sąjunga dar suvoks, kad skirti mirties bausmę už žmogžudystę – pateisinama.
Žuvo 6 žmonės
Pernai, po to, kai Lenkiją sukrėtė dvi girtų vairuotojų sukeltos kraupios avarijos, Seime vėl pasigirdo raginimai grąžinti mirties bausmę ne tik žudikams, bet ir kelių ereliams. Tokią idėją išsakė didžiausios opozicinės Teisės ir teisingumo partijos (TTP) valdybos narys Adamas Hofmanas. Seimūnas pareiškė, kad kraupių avarijų kaltininkai, sukėlę grupinę nekaltų žmonių – o ypač vaikų mirtį – turėtų būti baudžiami mirties bausme.
Toks pasiūlymas šioje šalyje beveik nieko nešokiravo, o didžioji visuomenės dalis jai pritarė. Sociologinių tyrimų firmos „CBOS“ apklausa liudijo, kad už mirties bausmę pasisako net daugiau kaip 60 procentų lenkų. Nuo praėjusios apklausos praėjus penkiolikai metų mirties bausmės grąžinimo šalininkų – padaugėjo.
Diskusijas dėl mirties bausmės girtiems vairuotojams iššaukė dvi sausio pradžioje įvykusios žiaurios ir beprasmės avarijos. Sausio pirmąją, netoli Ščecino esančiame Pamario Kamenio miestelyje, nuo narkotikų bei alkoholio apsvaigęs Mateušas S. (26 m.) užlėkė ant šaligatvio ir užmušė šešis žmones. Gyvi liko tik du vaikai, vienas iš kurių prarado abu tėvus, o kitas – tėvus ir broliuką.
Abi šeimos susitiko kapinėse – nešė gėlių ant artimųjų kapų. Eidamos kartu pietauti, šios dvi šeimos prie geležinkelio pervažos sutiko bendrą draugą, su kuriuo sveikinantis ir užlėkė visus traiškanti mašina. Avarija visuomenę šokiravo dar ir todėl, kad įvyko vidurdienį, kelio ruože šalia geležinkelio pervažos, kur eismas ribojamas iki 30 km per valandą. Todėl tiek liudininkams, tiek policininkams kilo įtarimų, kad vairuotojas avariją sukėlė tyčia, norėdamas atkeršyti kartu su juo važiavusiai merginai, kuri pareiškė jį paliekanti.
Pamario Kamenio gyventojų pyktis nukrypo į minėtą merginą, kuri žinojo, kad Mateušas S. yra visiškai girtas, bet nesutrukdė šiam sėsti už vairo. Mergina gynėsi ir sakė, kad ji verkdama reikalavo vairuotoją sustoti, tačiau šis neklausė ir lėkė lyg išprotėjęs.
Gėrė darbe
Ne mažiau baisi ir absurdiška avarija įvyko Lodzėje. Tragediją sukėlė girtas tramvajaus vairuotojas (34 m.), prisnūdęs už vairo ir įvažiavęs į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui.
Tramvajus atsitrenkė į „Opel“ automobilį, kuris užlėkė ant keturių žmonių, ėjusių pėsčiųjų perėja. Dvi pensininkės žuvo vietoje. Po avarijos tramvajaus vairuotojo kraujyje buvo nustatyta 1,2 promilės alkoholio. Vienoje parduotuvėje esančios vaizdo kameros užfiksavo, kad darbo metu vairuotojas nusipirko tris butelius degtinės ir keturias skardines alaus. Po avarijos paaiškėjo, kad vairuotojo kabinoje esančios dvi alaus skardinės bei vienas degtinės butelis yra tušti. Minėto tramvajaus keleiviai patys sulaikė vairuotoją, ir atvykusiems pareigūnams paliudijo, kad šis apsnūdęs net nesuprato, jog sankryžoje atsitrenkė į mašiną, nes važiavo toliau.
Diskusijos diskusijomis, tačiau iš tikrųjų visi, ko gero, supranta, kad mirties bausmė sugrąžinta nebus.
Slapti troškimai
Paskutinis mirties nuosprendis Lenkijoje buvo įvykdytas 1988 metų balandžio 21 dieną. Tą dieną Krokuvos kalėjime buvo pakartas 1986 metais birželio 12-ąją nuteistas Andžėjus Čabanskis.
Andžejus savo baisų nusikaltimą įvykdė 1984-ųjų birželį. Tą naktį jo žmona Tarnuvų ligoninėje pagimdė jam antrąją dukrą, o jis gulėdamas namuose savo lovoje ir pro langą žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, svajojo apie meilę su kaimyne Agnieška. Šią moterį, o taip pat ir visą jos šeimą – vyrą ir dvi dukras – Andžejus gerai pažinojo daugelį metų. Moters tėvai gyveno kaimynystėje, tad, kai ji dar buvo netekėjusi, Andžejus ten užsukdavo gana dažnai, tačiau meilės tarp jų nebuvo, nes Agnieška buvo šiek tiek vyresnė ir į Andžejų rimtai nežiūrėjo. Abu sukūrė šeimas, gyveno draugiškai. Kaimynė ištekėjo anksčiau ir su vyru dalyvavo Andžejaus vestuvėse.
Tačiau slapčiomis Andžejus vis nužiūrėdavo kaimynę, jam ji keldavo geidulį. Tą naktį, kai gimdė Andžejaus žmona, Agnieškos vyro nebuvo namuose. Jis jau kuris laikas dirbo JAV, o moteris gyveno viena su dukrelėmis. Tuo ir nusprendė pasinaudoti kaimynas. Dėl drąsos išgėręs truputį degtinės, apie 2 valandą nakties pasibeldė į kaimynės namo langą. Iš miego ką tik pakirdusiai moteriškei Andžejus pasakė, kad jai skambina vyras iš Čikagos ir kad ji skubiai turi vykti į paštą. Tai nebuvo labai netikėta, nes tuo laiku jokių mobiliųjų telefonų dar nebuvo, o ir laidinis telefonas dar vis buvo prabangos dalykas, kurį ne kiekvienas turėjo. Tad Agnieška kartais kalbėdavosi su vyru pašte. Andžejus pasakė, jog jam apie būsimą skambutį pranešė pašte dirbantis draugas, kuris ir prašė pranešti apie tai Agnieškai. Ši nieko blogo neįtarusi skubiai apsirengė. Kaimynas pasisiūlė Agniešką pavėžėti savo „Fiat“ markės automobiliu. Nors jis ir nebuvo turtuolis, tačiau dirbdamas taksistu ir dar padėdamas žmonai automobilių dalių parduotuvėje, buvo susitaupęs ir nuosavam automobiliui.
Užmušė raktu
Kaimynė apsidžiaugė tokiu Andžejaus geranoriškumu ir drąsiai įsėdo į automobilį. Iki pašto buvo keletas kilometrų. Andžejaus planas galėjo ir sužlugti, nes kiek pavažiavus juos sustabdė policija. Kelių inspektorius pajuto nuo vairuotojo sklindantį alkoholio kvapą ir paprašė Andžejų persėsti į policijos automobilį. Tačiau ir jis, o labiausiai kaimynė, ėmė karininko prašyti, kad paleistų, nes jie labai skuba – mat iš JAV skambina vyras. Policininkai pasitaikė supratingi ir leido važiuoti toliau.
Prie pašto vairuotojas sustojo ir abu nuėjo pas operatorę. Tačiau ši apie jokį skambutį iš Čikagos nebuvo girdėjusi. „Tai matai, draugas bus apgavęs arba kažką ne taip supratau“, – sumurmėjo Andžejus ir įkalbėjo moterį važiuoti pas draugą išsiaiškinti. Ši tikrai norėjo pabendrauti su vyru ir buvo patenkinta, kad kaimynas taip ja rūpinasi.
Išvažiavus iš miesto, prie krūmais apaugusios pievelės, A. Čabanskis sustabdė automobilį ir pasiūlė pasivaikščioti. Tik dabar kaimynė suprato, kad Andžejus sumanė kažką negero. Ji nesutiko išlipti ir bandė perkalbėti kaimyną, tačiau šis tiesiai šviesiai pareikalavo sekso ir ėmė tempti moterį lauk. Ši įsikibo į durelių rankeną, tačiau jėgos buvo nelygios. Be to, Andžejus jai trenkė raktu per galvą. Apsipilusią kraujais Agniešką Andžejus nusitempė į pievą ir čia išžagino. O po to, kad neliktų liudininkų tuo pačiu raktu ir užmušė. Lavoną paslėpė rugių lauke.
Liko gyvos
Tuomet A. Čabanskis vėl sėdo į automobilį ir pasuko namų link. Kadangi Agnieškos dukros matė, kaip jis išsivedė jų motiną, buvo nusprendęs nužudyti ir mergaites. Buvo 5 valandos ryto, kai jis vėl pabeldė į kaimynų duris. Jas atidarė vyresnioji dukra. Andžejus jai paaiškino, kad mama liko pašte, nes pokalbis nutrūko ir ji laukia kito skambučio. Kalbėdamas labai nervinosi ir vis žvilgčiojo į savo namo langus. Bijojo, kad nubudusi jo motina gali pamatyti, jog jis pas kaimynę. Andžejus įėjo į vidų, nervindamasis nuolat trynė rankas ir vaikščiojo po kambarį.
Vienu metu jis puolė paauglę ir ėmė ją smaugti. Mergina, kiek jėgos leido, bandė atplėšti vyro rankas ir ėmė šauktis pagalbos. „O po to akyse viskas aptemo ir aš netekau sąmonės, – teisme liudijo mergaitė. – Kai atsigavau, pamačiau, kad kaimynas dingęs, o šalia stovi jaunesnioji sesutė. Jos veidas buvo kruvinas.“
Pasirodo, jaunylė, išgirdusi sesers pagalbos šauksmą, puolė jai padėti. Ji užsikabino ant Andžejaus ir šis trenkė mažylei per veidą. Apsipylusi krauju mergaitė pargriuvo, tačiau pagalbos šauksmą jau buvo išgirdusi Andžejaus motina, kuri pirmoji ir atskubėjo gelbėti mergaičių. Tuo metu ji net nenutuokė, kad jas gelbėja nuo savo sūnaus.
Mergaitės iškvietė policiją. Jos buvo sunerimusios dar ir dėl to, kad nors jau buvo 7 valandos ryto, o jų motina dar nebuvo grįžusi. Policija, pradėjusi tyrimą, labai greitai nustatė, kad įtariamasis – kaimynas.
Malonės netenkino
O tuo metu Andžejus sėdo į automobilį ir išvažiavo pas senelę netoli Tarnuvo. Už miesto dar sustojo ir į krūmus nušveitė kruvinus rūbus ir raktą, kuriuo nužudė kaimynę. Senelė apsidžiaugė anūko atvykimu, nes kaip tik reikėjo tvarkyti šieną. Vyras paėmė grėblį, šakes ir išėjo į pievas, tačiau padirbėjo tik keletą valandų. Netrukus atlėkė policijos automobiliai ir Andžejus buvo areštuotas. Jis iš karto pripažino savo kaltę ir parodė, kur paslėpė kaimynės lavoną.
Jo žmona teisme liudijo, kad Andžejus buvo puikus, ją ir vaikus mylintis tėvas. Nei ji, nei motina nesuprato, kas „užplaukė“ Andžejui, kuris per vieną naktį sugriovė kelių šeimų gyvenimus. Ekspertai jokių nukrypimų irgi nepastebėjo. Laukdamas teismo Andžejus išsitatuiravo tokį sakinį: „Aš gimiau tam, kad žemėje sukurčiau pragarą. 666“.
Tarnavų apskrities teismas nesurado jokių lengvinančių aplinkybių ir už moters nužudymą bei pasikėsinimą nužudyti du vaikus A. Čabanskiui skyrė mirties bausmę. Tiesa, vienas iš trijų teisėjų parašė atskirą nuomonę. Jis rašė, kad A. Čabanskis iki tol buvo neteistas, gerai charakterizuojamas ir darbe, ir šeimoje, ir kad jis dar galėtų pasitaisyti ir siūlė 15 metų nelaisvės bausmę. Tačiau Aukščiausiasis teismas paliko galioti mirties bausmę. Nebuvo patenkintas ir malonės prašymas – vyras buvo pakartas.
Kitame numeryje:
Mirties bausmė Maskvos nurodymu
Petras KURMELIS
