Nepaliko pėdsakų
S. Tkačius, buvęs milicijos darbuotojas, Ukrainoje vadinamas Pologų maniaku. Tai dėl to, kad jis gyveno Zaporožės srities Pologų mieste – rajono centre, kuriame gyvena vos daugiau kaip 20 000 gyventojų. Per trejetą metų vien Pologuose, įtikėjęs nebaudžiamumu, maniakas žvėriškai nužudė 9 mergaites.Tačiau kruvinus nusikaltimus jis darė ne tik Pologuose. Nuo 1980 iki 2005 metų kruvinus susidorojimus su jaunomis moterimis ir mergaitėmis jis vykdė visoje Ukrainos teritorijoje.
Jo „sąskaitoje“ – daugiau nei 100 aukų. Ukrainos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo 40 nužudymų, dar 60 bylų tyrimą atlieka prokuratūra. Sergejus „medžiojo“ savo aukas miškeliuose greta geležinkelio ar greitkelio, kad būtų galvojama, jog žudė koks nors pravažiuojantis smurtautojas.
Tikras profesionalas – nusikaltimo vietoje nepalikdavo nieko, ant ko būtų galėję likti jo pirštų atspaudai, surinkdavo net cigarečių nuorūkas. Kadangi žudikas anksčiau dirbo teisėsaugos organuose ekspertu kriminalistu ir mokėsi milicijos mokykloje, jis puikiai žinojo, ko ir kur ieškos jo buvę kolegos. Ir net stengėsi duoti jiems kokią nors užuominą. Įvykdęs pirmąją žmogžudystę (1980 metais Simferopolyje S. Tkačius pasmaugė ir išprievartavo jauną moterį), maniakas... pats paskambino į miliciją.
Nori įsiamžinti S. Tkačius – klasikinis maniakas. Pavyzdingas šeimos žmogus, keturių vaikų tėvas, puikus darbuotojas. Nė viena jo buvusi žmona nepastebėjo, kad vyras būtų kažkoks nenormalus ar žiaurus. Aukas jis iš pradžių pasmaugdavo, paskui prievartaudavo. Po žmogžudystės nusiprausdavo po dušu, išgerdavo stiklinaitę degtinės ir guldavosi miegoti, o ryte, lyg niekur nieko, ramiai išeidavo į darbą.
Paskutinioji auka – šešiametė mergaitė. „Aš jos tėvą gerai pažinojau, gyvenom kaimynystėje, – ramiai kalba S. Tkačius. – Teko dalyvauti mažylės laidotuvėse. Tai mane ir pražudė. Kai aš tą mergytę nusižiūrėjau, ji žaidė su kitais vaikais – dviem mergaitėmis ir dviem berniukais. Reikėjo ir juos nužudyti. Tuomet nebūčiau įkliuvęs. Manau, kad jie mane pamatė ir parodė suaugusiems“.
Klausiamas, ar nė kiek nesigaili, žudikas tepasako: „Jūs nesuprantate. Aš ne žmogus, aš – žvėris. Toks pats kaip Čikatila. Apie mane turėtų sukurti filmą“.
„Jis žudė, norėdamas būti pats „kiečiausias“ žudikas, – sakė teismo psichiatrinę ekspertizę atlikęs psichiatras. – Psichiatrijoje yra net tokia sąvoka – „Herostrato sindromas“, kuomet žmogus įvykdo nusikaltimą siekdamas išgarsėti. Ar galima tokį žmogų laikyti psichiškai sveiku? Taip. S. Tkačius puikiai suvokė savo veiksmus ir gydymas jam nereikalingas. Kaip ir dauguma maniakų, emocionaliai jis labai šaltas, kerštingas, nuožmus, išsiskiriantis agresyvumu ir stipriu egocentriškumu. Būtent tokie charakterio bruožai ir formuoja serijinį žudiką“.
„Aš laukiu jūsų jau 25 metai“, – šia fraze Sergejus pasitiko atėjusius jo areštuoti Pologų milicininkus.
Dabar, kalėdamas Dniepropetrovske, S. Tkačius vis dar rašo prisipažinimus. Jis siekia tapti vienu iš siaubingiausių monstrų. Prokuroras ir tardytojai labai kruopščiai tikrina maniako pareiškimus, nes iki šiol S. Tkačius niekada nemeluodavo.
Jis nori savo istoriją parduoti Holivudo scenaristams ir taip uždirbti pinigų. S. Tkačius turi viltį, kad po 25 metų šalies prezidentas jo pasigailės ir jis kada nors vis tiek išeis į laisvę.
Privertė prisipažinti
„Pologų maniako“ byla laikoma viena gėdingiausių Ukrainos teisėtvarkos bylų. Šokiruoja tai, jog beveik už kiekvieną S. Tkačiaus įvykdytą ir teisme įrodytą nusikaltimą už grotų jau sėdėjo... kitas žmogus. Paaiškėjo, jog Zaporožės ir Dnepropetrovsko sričių milicininkai tiesiog „išmušinėdavo“ prisipažinimus ir ilgiems metams sodindavo už grotų nekaltus žmones. Teisėsaugininkai net nesivargino ieškoti tikrųjų nusikaltėlių – čiupdavo pirmus pasitaikiusius, dažniausiai aukų artimuosius.
Kaip byloja ikiteisminio tyrimo medžiaga, paauglė Jana Popovič dingo 2002 metų spalio 23-iąją. Kitą dieną žiauriai sudarkytas jos kūnas buvo surastas nendryne.
Aštuntoką Jakovą Popovičių milicininkai išsivedė iš anglų kalbos pamokos ir iš karto ėmė spausti, kad šis prisipažintų nužudęs savo giminaitę – mat jo mokytojas buvo pranešęs milicijai, jog būtent J. Popovičius pasiūlė aukos ieškoti nendrėse po tiltu. Kriminalistų logika buvo paprasta – jei paauglys parodė, kur ieškoti, vadinasi, jis ten auką ir paslėpė.
J. Popovičiaus motina Galina Popovič papasakojo, jog milicininkams greitai pavyko jį įbauginti – jie pagrasino susidorosią su jo namiškiais. „Ne, mano sūnaus jie nemušė. Dvi paras jam neleido miegoti, grasino smurtu, pūtė cigarečių dūmus į veidą, užtaisinėjo pistoletus, – prisiminė motina. – Sūnus laikėsi, bet pareigūnai pagrasino, kad, jeigu neprisipažins, susidoros su tėvais. Tuomet sūnus išsigando ir surašė viską, ką jie liepė.“
J. Popovičius iš tikrųjų nebuvo bailus, todėl milicininkai pagrasino, jog sumuš motiną, suspardys tėvą. Vaikinas nė nesuabejojo, kad taip gali atsitikti, nes apie „mentų“ savivalę buvo daug rašoma ir kalbama.
Tėvas – buvęs lakūnas – sūnui buvo autoritetas. Moksleivis irgi svajojo tapti karo lakūnu. Išsigandęs dėl tėvų likimo, J. Popovičius prisipažino, kad įvykdė žvėrišką nusikaltimą ir buvo nuteistas 15 metų kalėti.
Teisme vaikinas tvirtino, jog labai mylėjęs pusseserę, o iš tiesų buvęs priverstas prisipažinti tai, ko nepadaręs. Niekas nesiklausė „vaikėzo išsigalvojimų“ apie milicininkų savivalę ir grasinimus.
Kai Ukrainos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti nuosprendį, Popovičių šeimai teko bėgti iš Pologų, mat kitų panašiai nužudytų mergaičių artimieji ketino keršyti. Jų nesulaikė net tai, jog Popovičiai patys buvo netekę artimo žmogaus – Janos.
Liko gyva
Taigi Popovičių šeima apsigyveno toli nuo Pologų – Žytomyre. O lygiai po metų nuo Janos žūties Pologuose vėl prasidėjo šiurpūs nusikaltimai. Pirmiausiai vietiniame vandens kanale buvo aptiktas išprievartautos trylikmetės lavonas, vėliau buvo išžagintos ir nužudytos dar 5 vietinės moksleivės.
Nusikaltimų braižas buvo panašus, bet vietiniai kriminalistai atkakliai neigė, jog Pologuose siaučia žudikas maniakas. O jei tai ne maniako darbas, tai kiekvienu atveju buvo būtina nustatyti vis kitą nusikaltėlį... „Milicijos mėsmalė“ ėmė suktis dar greičiau.
2005 metų vasarą vienai Pologuose išžagintai mergaitei per stebuklą pavyko likti gyvai. Pagal jos pasakojimą milicininkai sudarė maniako fotorobotą. Bet ir po to, kol buvo sugautas, S. Tkačius dar suspėjo nužudyti 3 aukas. Tų pačių metų viduryje dingo dvylikmetė, rugpjūčio pradžioje dykynėje buvo surastas jaunos moters lavonas, o kitą dieną aptiktas išžagintos ir nužudytos devynmetės moksleivės kūnas.
Nužudytos mergaitės draugės prisiminė „dėdulę“, kuris sukiojosi aplink jas paplūdimyje... Ši detalė ir atvedė kriminalistus pas S. Tkačių.
Sulaikytas „Pologų maniakas“ iš karto parodė šulinį, į kurį sumesdavo savo aukas, papasakojo tokių detalių, kurias galėjo žinoti tik žudikas. Jis taip pat nupasakojo, kaip susidorojo su Jana Popovič – mergaitę užklupo dykynėje prie sugriuvusio plytų fabriko, prisėlino ir pasmaugė. Paskui dviračiu jau negyvą mergaitę parsivežė namo ir atliko lytinį aktą.
Mundurų gelbėjimas
Kai buvo areštuotas S. Tkačius, Ukrainos teisėsaugos struktūros puolė į paniką. Maniako prisipažinimas galėjo smarkiai pakenkti ir prestižui, ir karjerai. Surengę spaudos konferenciją, mundurus su daugybę žvaigždučių vilkintys pareigūnai pareiškė – girdi, visi, kurie yra nuteisti, nuteisti teisingai, nesvarbu, kas kokią kaltę dabar prisipažįsta.
„Kai tik sužinojome, kad S. Tkačius suimtas ir prisipažino, iš karto kreipėmės į Zaporožės prokuratūrą, kad, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, būtų peržiūrėta sūnaus byla, – prisimena J. Popovičiaus motina Galina. – Vis dėlto mums pareiškė, kad maniakas dar nenuteistas, tad sūnus ir toliau sėdės kalėjime.“
Tyrėjai aiškino taip – bausmės be nusikaltimo neskiriamos. Ir tuo bandė įtikinti visuomenę. Net pats Zaporožės srities prokuroras viešai dėstė, kad J. Popovičiaus kaltė esanti įrodyta, o S. Tkačiaus prisipažinimas nužudžius Janą – tik pliurpalai. Girdi, tokiam maniakui tas pats – viena auka daugiau ar mažiau.
Ir vis dėlto Generalinė prokuratūra Aukščiausiąjį Teismą paprašė peržiūrėti vyrų, nuteistų už nusikaltimus, kuriuos iš tikrųjų įvykdė S. Tkačius, bylas. Tarp jų buvo ir J. Popovičiaus byla. Tuomet prokurorai surado daugybę neatitikimų ir netikslumų. Pasirodo, kažkodėl nebuvo atsakyta, iš kur ant nužudytosios kūno atsiradę žilų plaukų, jei J. Popovičiui – tik 14 metų ir jis neturi nė vieno žilo plauko. Kažkodėl niekam nerūpėjo liudytojas, kuris buvo matęs senyvą žmogų, dviračiu per dykynę vežantį didelį juodą maišą...
Net metus Aukščiausiasis Teismas sprendė, ką daryti su J. Popovičiaus byla. 2011 metų pabaigoje J. Popovičių išleido iš „zonos“. Be paso, tik su pažyma, jog paleistas iš kalėjimo. Taigi vaikinas tegalėjo įsidarbinti medkirčių brigadoje – apie lakūno karjerą nebuvo ko nė svajoti....
Net ir susidūrusi su visišku Temidės sargų abejingumu Galina Popovič ir dabar nenuleidžia rankų. Ji toliau ieško teisybės – šį kartą Strasbūre. Padavusi Ukrainos teisėsaugą į Europos Žmogaus Teisių Teismą, moteris tikisi išreikalauti 8 milijonų grivinų kompensaciją už neteisėtą sūnaus įkalinimą – Jakovas Popovičius kolonijoje išbuvo 8 metus.
Vos nesušaudė
Sergejus Tkačius neveltui save lygina su Andrejumi Čikatila. Pastarasis laikomas vienu žiauriausiu serijinių žudikų. Pirmąjį nusikaltimą padaręs 1978-aisiais, jis žudė iki 1990-ųjų. Per šiuos metus jo aukomis tapo mažiausiai 53 žmonės, tarp kurių daug mažų vaikų ir moterų. A. Čikatila buvo sučiuptas 1990-ųjų pabaigoje. Maniakas buvo nuteistas mirties bausme sušaudant. Bausmė įvykdyta 1994-aisiais. Kol buvo ieškomas žymusis Rostovo maniakas, už jo nusikaltimus mirties bausmė buvo įvykdyta 2 žmonėms.
Už S. Tkačiaus įvykdytą nusikaltimą 1997 metais nuteistas Igoris Rožkovas už grotų praleido 10 metų ir tik tuomet buvo paleistas iš įkalinimo vietos. Nuo mirties bausmės jį išgelbėjo tik advokatai (tuo metu Ukrainoje dar nebuvo atšaukta mirties bausmė). Taip pat už S. Tkačiaus nusikaltimus ilgus metus įkalinimo įstaigoje praleido Vitalijus Kaira. Melagingai apkaltintas dešimtmetės išžaginimu ir nužudymu, 2004 metais jis buvo nuteistas kalėti 15 metų nelaisvės. Valerijus Koršūnas nekaltai kalėjo 15 metų, o paleistas į laisvę, netrukus mirė.
Dėl svetimo nusikaltimo neprisipažino tik Vladimiras Svetličnis – maniako nužudytos devynmetės Olios Svetličnajos tėvas. 2000 metais, neatlaikęs jo pečius užgulusio skausmo, jis pasikorė Dnepropetrovsko laikino sulaikymo izoliatoriaus kameroje.
Kai kurių, neteisingai nuteistųjų, paleidimas į laisvę užsitęsė net keletą metų. Pagal Ukrainos įstatymus peržiūrėti nuteistųjų bylas buvo galima tik tuomet, kai pasibaigė maniako teismas. Nuosprendį Ukrainos aukščiausiasis teismas paskelbė 2008-ųjų gruodžio 23-iąją.
Skelbiant nuosprendį „Pologų maniakui“, į laisvę išėjo dar du nekaltai nuteisti žmonės, o 6 dar tebekalėjo už S. Tkačiaus nusikaltimus.
Kankinimai per apklausas
Kai kurie teisėsaugininkai buvo nuteisti už nusikaltimų tyrimo klastojimą. Taip atsitiko tiems pareigūnams, kurie neteisėtai apkaltino Nikolajų Demčiuką. Jis buvo apkaltintas išžaginęs devynmetę Iloną. Išėjęs į laisvę, N. Demčiukas susitiko su žurnalistais ir papasakojo, kaip iš jo buvo išgautas prisipažinimas. „Byla buvo fabrikuojama nuo pat pradžių. Tardytojas dalies parodymų, kurie netiko prie jo kuriamos versijos, tiesiog neįtraukė į dokumentus (pati nukentėjusioji kategoriškai neigė, kad ją žagino N. Demčiukas). Kai kuriuos parodymus tardytojas surašė taip, kaip jam atrodė palankiau, ir liepė pasirašyti liudininkams, prieš tai įtikinęs juos, jog tai teisybė ir skaityti tų parodymų nebūtina“, – pasakojo buvęs kalinys. Kad žūtbūt įrodytų N. Demčiuko kaltę, tardytojas kratas atliko be liudininkų, apklausas – be advokatų.
Keisčiausia tai, jog teismai, nagrinėję tokias neprofesionaliai sukurptas bylas, netikrindavo ir nesigilindavo, ar teisiamasis kaltas – bylą išnagrinėdavo per pusvalandį ir nuteisdavo žmogų kalėti.
„2003 metų rugpjūčio 17-ąją milicininkai mane išsivedė iš darbo. Girdi, reikia patikslinti kai kuriuos duomenis, – prisiminė N. Demčiukas. – Privertė mane surašyti pasiaiškinimą, kur aš tą dieną buvau, kai Čiapajevkoje buvo išžaginta mergaitė (tą dieną aš praleidau namie kartu su artimaisiais) ir paleido.“
Kitą dieną N. Demčiuką vėl suėmė. Milicijoje jis gavo mušti ir sulaukė grasinimų, kad prisipažintų išžaginęs devynmetę. „Supratau, jog reikia prisipažinti, antraip užmuš – jie mane buvo prirakinę antrankiais prie radiatoriaus ir spardė taip, kad lūžo koja, šonkaulis. Ir aš prisipažinau“, – sakė nekaltai nuteistas žmogus. Taigi operatyvininkai diktavo, o tardomasis rašė – taip buvo forminamas „prisipažinimas savo noru“.
N. Demčiukas tvirtino, jog jokios medikų pagalbos nesulaukė, nes milicininkams buvo svarbu nuslėpti „prisipažinimo savo noru“ aplinkybes. Negana to, pareigūnai pagrasino, kad muš dar, jei įtariamasis šlubuos.
Nežmoniškos sąlygos
N. Demčiuką uždarė į laikino sulaikymo kamerą vieną, kad iki teismo jis niekam nieko nepapasakotų. Du mėnesius žmogus laukė teismo baisiose sąlygose.
Kai buvo pradėtas tyrimas dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, paaiškėjo, kad N. Demčiukas sulaužyta koja nuo 2003 metų rugsėjo 3-iosios buvo laikomas ne tardymo izoliatoriuje (kaip tokiu atveju priklauso), o sulaikymo kameroje. Ši kamera yra 2 metrų ilgio ir pusantro pločio, neapšildoma, be langų ir ventiliacijos, su tvirtai prie grindų prikaltu stalu ir taip pat pritvirtintomis 3 taburetėmis. Miegoti teko ant grindų arba susirietus į kamuolį ant stalo. Nedavė valgyti ir nevedė atlikti gamtinių reikalų. Liudininkai teigė, jog kartais N. Demčiukui atnešdavo plastikinių butelių – į šiuos jis ir tuštindavosi. Kartais cigarete pavaišindavo kuris nors gailestingas prižiūrėtojas. Tuomet N. Demčiukas, kaip pats prisimena, nuorūkomis padidindavo butelyje skylę, kad galėtų atlikti gamtinius reikalus.
Sąlygos, kuriomis buvo laikomas N. Demčiukas, šokiravo net visko mačiusį seną „zeką“, kuris dirbo suimtųjų aptarnavimo skyriuje. Vėliau jis davė parodymus prokurorams. „Sąlygos buvo nežmoniškos, – prisiminė senasis kalinys. – Man buvo keista, jog jis ne tik neturi nei čiužinio, nei antklodės, nei pagalvės, bet ir maisto jam neduodavo – tik gerti. Kuo jis ten maitinosi, neaišku. Keletą kartų, vaikino gailėdamas, kai niekas nematė, daviau jam valgyti.“
Išgyventi neįmanoma
Per visą arešto laiką N. Demčiuką apsauga tik kartą išvedė iš kameros, kad atliktų tardymo eksperimentą. Prieš tai išsamiai paaiškino, kur jis turi stovėti, ką daryti, ką sakyti.
„Dariau viską, kaip liepė. Jei suklysdavau, į riešus tuoj įsirėždavo geležis – mat buvau surakintas antrankiais, kuriuos laikė operatyvininkas, – prisiminė Nikolajus. – Paskui atėjo tardytojas su jau paruoštais dokumentais, kuriuos buvau priverstas pasirašyti. O po to – Pologų rajono teismas. Bijodamas vietinių milicijos pareigūnų, pakartojau, ką buvau „prisipažinęs“.
Teisėjas kaltinamojo nieko nei klausė, nei gilinosi į bylą. Per pusvalandį buvo paskelbtas nuosprendis. N. Demčiukui paskyrė 10 metų laisvės atėmimo ir išvežė kalėti į Zaporožės srities Voljansko pataisos darbų koloniją. Po metų jis susirgo tuberkulioze. „Jokių skundų nerašiau, tik laukiau, kad pagautų tą maniaką“, – sakė N. Demčiukas.
Dėl jam pateiktų kaltinimų – pedofilijos – vyriškio daliai teko siaubingi išgyvenimai. „Sėdėti už grotų pagal tokį straipsnį labai sunku, – prisimena buvęs kalinys. – Buvau nurašytas į žemiausią kastą. Dažnai mušė ir kitaip tyčiodavosi. Iki galo atlikti bausmę ir likti gyvan – neįmanoma. Gerai, kad išleido anksčiau.“
Kai 2005 metais pagaliau sulaikė S. Tkačių, N. Demčiukas parašė laišką motinai. Ji surado advokatę, o ši kartu su Generalinės prokuratūros darbuotojais 2008 metų vasario 25-ąją pagaliau N. Demčiuką „ištraukė“ į laisvę.
Paskutinis į laisvę išėjo Maksimas Dimitrienka. Jį išleido tik 2012 metais. Už S. Tkačiaus įvykdytą nusikaltimą, Maksimas atkalėjo 8 metus. Jis buvo apkaltintas, kad išžagino ir nužudė 15-metę Svetlaną. Nužudymo dieną jį matė bare, šalia kurio buvo įvykdytas nusikaltimas. Vaikiną sulaikė ir mušė taip, kad jis jau trečią dieną prisipažino ir žaginęs, ir žudęs. Nors jokių jo kaltės įrodymų daugiau nebuvo, tačiau teismas 2004 metais Maksimą nuteisė 13 metų laisvės atėmimo.
Išleistas iš kalėjimo į Pologus jis jau negrįžo. Apsigyveno Zaporožėje, tačiau nelaisvėje praleisti metai suardė sveikatą – šiemet vasarį 40-metis vyras mirė.
Kitame numeryje:
Lenkija balsuoja už mirties bausmę
Petras Kurmelis
